Ar tikrai Homo Sapiens – protingasis žmogus?
Autorius: Tadas
Kažkada gimė Homo Sapiens — protingas žmogus. Per daugelį tūkstančių metų jis vystėsi, tobulėjo, bet… Tapo pavojingesnis nei anksčiau.
Jau šiandien aplink mus plyti didžiuliai sąvartynų plotai. Mes gyvename šiukšlėse, bet žmogaus akys to nemato. Naujos technologijos, nauji pasiekimai mums leido pajusti tikrąjį gyvenimo skonį. Bet ar ilgam? Ar dar ilgai išlaikysime pasaulį tokį, koks jis yra. Juk jis skęsta šiukšlėse, o galimybių išlikti “sausam” beliko taip pat ne tiek jau ir daug. Žmogus mato tik tai, kas jam naudinga, gražu, bet nemato pragariškojo pasaulio pusės. Juk visi teršalai, nuodingos medžiagos ir visas kitas šlamštas patenka į aplinką – ežerus, upes, jūras. Ir žmogus mano atsikratęs jais? Ne, jis net nesupranta, kokią didelę žalą daro ne tik aplinkai, bet ir sau. Juk jis nesuvokia, jog teršdamas nuodija pats save. Toliau tęsiant tokiais tempais pasaulio šiukšlinimą, nebus ga1ima maudytis jūroje, prarasime ne tik ją, prarasime brangiausią turtą – gamtą.
Neturėsime švaraus, gėlo šulinio vandens. Juk jau dabar požeminiai vandenys yra be galo užteršti. Šuliniai pavirs srutų duobėmis. Ką darysime?
Šiukšlynas auga, nesuvaldomi auga. Jo niekas negali sustabdyti. Juk kas diena, kas valanda, kas minute jis didėja ir užvaldo pasaulį. Mažai Lietuvoje likę vietų, kur akys neregėtų šiukšlių, kur dangaus netemdytų juodi gamyklų, įmonių dūmai.
Žmogus norėjo, kad gyvenimas ir žemė taptų nuostabios harmonijos simboliais. Deja, viskas gavosi priešingai. Tik žmogus kaltas, kad po kojomis čeža šiukšlės, kad nėra vietos, kur jų nesimato. Nors ir kaip būtų stengiamasi, nebepavyks sustabdyti jau nebevaldomo šiukšlinimo proceso.
Nebepavyks sustabdyti gamyklų, įmonių, todėl, kad be jų žmogaus gyvenimas nebeįsivaizduojamas. Žmogus nebegali gyventi be patogumų, jis priverstas šiukšlinti pasaulį.
Tik maža pasaulio dalis geidžia, kad aplinka, supanti juos, taptų švaresnė ir gražesnė. Jie perdirba šiukšles, gauna naują produktą, tačiau to per maža, kad išgelbėtų pasaulį. Tik bendromis pastangomis įmanoma padaryti pasaulį švaresnį, išvengti didžiulio sąvartyno. Tačiau tai neįmanoma. Tai norai, kurie neįgyvendinami bent jau kol kas. Tam reikia lėšų, tam reikia noro bei didžiulių pastangų ir visų žmonių sąmoningumo.
Deja, dabarties žmogus tokių savybių neišsiugdė.
Žmogus – priešas pats sau. Kažin, ar jis norėtų, kad išnyktų medžiai, žolė, užpelkėtų ežerai, išdžiūtų upės? Tai kodėl jis skatina tai, teršdamas gamtą ir versdamas pasaulį sąvartynu? Jei bus nesiimta jokių priemonių, galėsime su didele širdgėla pakartoti Antano Baranausko “Anykščių Šilelio” žodžius:
“Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykreivės liko!…“