Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ar sunku mylėti be atsako?

Autorius: Vilhemas

Meilė – nežinoma, neištirta, nesuprantama. Niekas nežino, iš kur ji ateina, niekas nežino, pas ką ji eina, niekas nežino, kiek ji atneša ir kiek išsineša. Ir už ką ji didelė – ar už suteiktą džiaugsmą, ar skausmą.

Kai širdį užplūsta taurus jausmas, meilė, nieko nebesinori daryti. Daugelis mėgstamų užsiėmimų netenka prasmės. Kinas, kavinės, diskotekos, vakarėliai, sportas ir galų gale draugai užsimiršta, nublanksta prieš tą stiprų, širdį veriantį jausmą – meilę.

Kai pamilsti žmogų, rodos, nebegali be jo gyventi, kasdien svajoji apie to žmogaus prisilietimą, švelnų žodį, kuris nudegina visą krūtinę. Norisi paskęsti mylimojo akyse, panerti ir nebeišnirti niekados. Jo stiprus ir kartu toks švelnus apkabinimas sukausto visus kaulus. Net ir menkas prisilietimas ar švelnus žodis nublanksta prieš visus žodžius, išgirstus iš aplinkinių.

Bet ne visada meilė pripildo širdį džiugesiu ir laime. Daug dažniau ji prisipildo skausmu. Kai mylimas žmogus tavęs nepastebi, kai tu jam toks pat, kaip ir kiti. Tada tas taurus jausmas kankina, graužia, plėšo širdį į mažus gabalėlius, bet jokie vaistai nepadeda. Ašaros rieda skruostais, šlapindamos ir negailestingai deginančios juos. Lūpos suskirsta lyg mėnesius negavusios nė lašelio vandens, o akys – jos sustingsta, pasidaro tuščios ir nematančios nieko aplink – tik jį, tą, kuris suteikė tiek skausmo ir privertė taip kentėti. Bet kad ir kaip norėtus išplėšti jį iš krūtinės, pastangos bergždžios ir tu lieki laukdamas nors menkiausio ženklo, kad meilė dar gali pasibelsti ir į tavo duris.

Meilė neklausia tavo vardo, ir kiek tau metų – nesvarbu… Sustoja ji ties tavo langu ir tyliai sako – ateinu…

Rašykite komentarą

-->