Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Buhalterinės apskaitos reglamentavimas tarptautiniu mastu

Autorius: Domas

Apskaita – tai nenutrūkstamų ūkinių ir finansinių operacijų, registravimo, klasifikavimo ir analizės procesas.

Apskaitos politika- tai yra bendrieji apskaitos principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti bei finansinei atskaitomybei sudaryti ir parinkti.

Tikriausiai visi be išimties sutiksime, kad nei viena įstaiga negalėtų ne tik kad pelningai dirbti, bet ir išvis egzistuoti, jei nebūtų vykdomos finansinės ir valdymo apskaitos. Taigi, norėdami pagrįsti savo mintis, mes pateiksime darbą, kuriame išryškės, apskaitos politikos reglamentavimas tarptautiniu mastu, jos aktualumas bei svarba.

Darbo tikslas – parodyti kaip apskaitos politika reglamentuojama tarptautiniu mastu, aprašyti svarbiausias ES direktyvas ir apibrėžti 8 TAS.

Mūsų referato uždaviniai yra apibūdinti bendruosius apskaitos principus, įrodyti jų svarbą rinkos ekonomikos šalyse, taip pat trumpai aprašyti Tarptautinius apskaitos standartus ir įsigilinti į 8 TAS. Šiame darbe vienas iš uždavinių yra parodyti didelę svarbą Europos Sąjungos direktyvų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą.

Rašydami šį savarankišką darbą, mes rėmėmės buhalterinės apskaitos vadovėliais, tarptautiniais apskaitos standartais. Taip pat nedidelę dalį informacijos radome internete. Mes rinkome medžiagą, pavyzdžius ir po to juos apibūdinome savais žodžiais, darėme išvadas bei stengėmės kuo konkrečiau ir suprantamiau pateikti medžiagą, įvykdyti sau iškeltus darbo uždavinius.

Bendrieji apskaitos principai
Rinkos ekonomikos šalyse apskaita tvarkoma remiantis visuotinai pripažintais principais. Tai ir yra vadinama bendraisiais apskaitos principais. Tai mes galime įvardinti, kaip taisykles, pagal kurias civilizuotame pasaulyje tvarkoma apskaita. „Jų svarbą būtų galima palyginti su žmogaus gebėjimu kalbėti kitiems suprantama kalba. Jeigu susikursime tik mums patiems suprantamą kalbą, papraščiausiai nesusikalbėsime su kitais. Taip pat ir apskaitoje: jeigu nesilaikysime visuotinai pripažintų principų, suformuotos finansinės informacijos niekas nesupras.“(1; 15psl.)

Bendriausius apskaitos principus galime rasti Tarptautiniuose apskaitos standartuose ir Europos Sąjungos direktyvose. Taip pat LR įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme ir 1 VAS „Finansinė atskaitomybė“ nurodyti šie bendrieji apskaitos principai:

Įmonės principas, kur kiekvienas apskaitos subjektas išskiriamas kaip atskiras apskaitos vienetas. T.y, savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje turi būti atskirtas nuo jų asmeninio turto. Apskaita parodo tik įmonės veiklą.

Veiklos tęstinumo principas- netaikomas, kai priimamas sprendimas įmonę likviduoti. Tai prielaida, kad veikla trunka neribotą laiką ir neinama bankroto link. Taikant šį principą, ūkio

subjekto turtas apskaitoje, įvertinamas įsigijimo verte, skaičiuojant ilgalaikio turto nusidėvėjimą per visą jo naudojimo tarnavimo laiką.

Periodiškumo principas- visa įmonės veikla suskirstoma į atskirus ataskaitinius laikotarpius. Jam pasibaigus, sudaroma finansinė atskaitomybė.

Pastovumo principas leidžia keisti apskaitos metodiką, kad būtų galima palyginti keleto laikotarpių veiklos rezultatus. Tačiau metodiką keisti galima tik tada, kai siekiama teisingai parodyti įmonės veiklos rezultatus ir kt.

Remiantis piniginio mato principu, visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai finansinėje atskaitomybėje išreiškiami pinigais. Pricipo pranašumas yra tas, kad įmonės veiklą galima palyginti su kitų įmonių veikla ir apskaičiuoti darbo efektyvumo rezultatus. Tačiau galime prarasti itin svarbią informaciją, neišreiškiamą pinigais. Taip pat trūkumas yra tas, kad nuolat kinta valiutų kursai, o apskaitoje užsienio valiuta perskaičiuojama į nacionalinę valiutą nustatytu santykiu.

Kaupimo principu visi ūkiniai faktai registruojami tada, kai jie įvyksta. Tai būdinga pajamų ir sąnaudų apskaitai.

Palyginimo principu apskaičiuojamas finansinis rezultatas. Apskaičiuojamas pajamas būtina palyginti su patirtomis šias pajamas uždirbant, sąnaudomis. Šis principas apibrėžiamas Įmonės finansinės atskaitomybės įstatyme: „Pajamos, uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį, siejamos su to laikotarpio sąnaudomis uždirbant tas pajamas. Sąnaudos, tenkančios skirtingiems ataskaitiniams laikotarpiams, paskirstomos laikotarpiams, per kuriuos įmonė uždirbs pajamų“. Pvz.: Pinigų gavimo faktas neturi nieko bendro su pajamų pripažinimu. Lyginti galima tik įplaukas su išlaidomis arba pajamas su sąnaudomis. Palyginę pinigines įplaukas su išlaidomis, sužinome, kiek yra pinigų. Palyginę pajamas su sąnaudomis, apskaičiuojame veiklos rezultatą (pelną ar nuostolį).

Atsargumo principas įpareigoja labai atsargiai vertinti visus įmonės veiklos rezultatus. Turi būti pasirinkti apskaitos metodai, kurie neleistų nepagrįstai padidinti ar sumažinti veiklos rezultatų.

Neutralumo principu remiantis, informacija turi būti pateikiama be jokio nusistatymo ir nedaryti įtakos informacijos vartotojams.

Pagal turinio svarbos principą ūkinių operacijų turinys turi atitikti ekonominę realybę, jis į apskaitą traukiamas pagal turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal juridinę formą.

Visais principais vadovaujasi apskaitos darbuotojai, neatsižvelgiant į sritį. Šiuo metu principai taikomi prie Tarptautinių apskaitos standartų ir derinami su ES direktyvų reikalavimais. Galime pridėti, kad su bendraisiais apskaitos principais glaudžiai susiję reikalavimai apskaitai. Pagrindiniai jų yra šie: svarbumas, patikimumas, informacijos pateikimas laiku, konservatyvumas bei optimalumas.

Tarptautiniai apskaitos standartai
Tarptautiniai apskaitos standartai yra skirti nagrinėti buhalterinės apskaitos klausimus, ir visi reikalavimai čia išdėstomi labai smulkiai. Buhalteriai privalo savo darbe remtis šiais standartais, jei siekia pelningos, teisingos veiklos ir rezultatų.

BA reglamentavimas yra tvarkomas pagal BAĮ ir kitus LR teisės aktus. LR įmonių vedimo tvarką reglamentuoja 3 įstatymai: 1.LR BAĮ – apibrėžia ūkio subjektų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių BA, jos organizavimą ir tvarkymą; 2.LR įmonių fin. atskaitomybės įst.- apibrėžia finansines atskaitomybės sudarymo ir pateikimo tvarką. 3.LR įmonių konsoliduotos finansinės atskaitomybės įstatymas – reglamentuoja nuosavybės ryšiais tarpusavyje susijusių įmonių grupių bendros atskaitomybės rengimą. BA tvarko – Ūkio subjektai, kurių popieriai įtraukti į Vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus, pagal Tarptautinius apsk. Standartus. Ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, vadovaujasi Verslo apskaitos standartais. Biudžetinės įstaigos vadovaujasi Biudžetinių įstaigų apskaitos standartais. Verslo apskaitos standartus rengia, skelbia ir tvarko LR apskaitos Institutas. 2004-01-01 dienai yra patvirtinta 20 apsk. standartų. Kad atskaitomybė būtų palyginama ne tik šalies lygiu ji turi būti suderinama su tarptautiniais apsk standartais (TAS) ir ES direktyvomis.

Tarptautiniai apsk standartai – tai vieninga taisyklių ir metodų sistema, apimanti įvairių straipsnių finansinėse ataskaitose traktavimą. Apskaitos standartais siekiama, kad būtų teisingai ir tiksliai atspindima finansinė būklė bei pelnas ir nuostolis ir kad būtų kuo mažiau skirtingų būdų finansinei atskaitomybei vesti. TAS nėra griežti nurodymai, kaip atlikti konkrečias apsk procedūras, kiekviena šalis sukonkretina TAS pagal save.

Mes plačiau aptarsime aštuntąjį TAS. „Šio standarto tikslas – nustatyti tam tikrų pelno (nuostolio) ataskaitos straipsnių klasifikavimo, atskleidimo ir apskaitos tvarką, kad visos įmonės pelno (nuostolio) ataskaitas sudarytų ir pateiktų pagal vienodą modelį. Taip yra lengviau palyginti finansinę atskaitomybę tiek su ankstesniais įmonės laikotarpiais, tiek su kitų įmonių finansine atskaitomybe. Dėl to šiame standarte reikalaujama pateikti ir suklasifikuoti ypatinguosius bei tam tikrus straipsnius ir parodyti įprastinės veiklos pelną ar nuostolį. Jame taip pat paaiškinama apskaitinių įvertinimų ir apskaitos politikos pakeitimo bei esminių klaidų taisymo apskaita.“(3)

Dabar aprašysime šio standarto esmines sąvokas.
Ypatingieji straipsniai – pajamos ar sąnaudos, atsirandančios iš ūkinių įvykių ar sandorių, kurie aiškiai išsiskiria iš įmonės įprastinės veiklos ir todėl nesitikima, kad jie kartosis dažnai ar reguliariai.

Įprastinė veikla – kiekviena veikla, kurios imasi įmonė kaip savo verslo dalies, bei susijusi veikla, kurią įmonė vykdo dėl savo veiklos, pratęsdama ją ar atsirandanti atsitiktinai.

Esminės klaidos – ataskaitiniu laikotarpiu aptiktos klaidos, kurios yra tiek reikšmingos vieno ar kelių ankstesnių laikotarpių finansinei atskaitomybei, kad ji nebegali būti laikoma patikima jos išleidimo dieną.

Apskaitos politika – konkretūs principai, pagrindai, sutartys, konvencijos, taisyklės ir praktika, kuria vadovaujasi įmonė, sudarydama ir pateikdama savo finansinę atskaitomybę.

Visi ataskaitinio laikotarpio pajamų ar sąnaudų straipsniai turi būti įtraukiami nustatant šio laikotarpio grynąjį pelną ar nuostolį, nebent tarptautinis apskaitos standartas reikalauja ar leidžia elgtis kitaip.

Ataskaitinio laikotarpio grynasis pelnas ar nuostolis susideda iš šių komponentų, kurių kiekvienas turi būti nurodytas pelno (nuostolių) ataskaitoje:

a) pelnas ar nuostolis iš įprastinės veiklos; ir

b) ypatingieji straipsniai.

Kiekvieno ypatingojo straipsnio pobūdis ir suma turi būti nurodyta atskirai.

Jeigu įprastinės veiklos pajamų ir sąnaudų straipsniai, įtraukiami į pelną ar nuostolį, yra tokio dydžio, pobūdžio ar apimties, kad norint juos nurodyti reikia paaiškinti įmonės veiklą per ataskaitinį laikotarpį, jų pobūdis ir sumos turi būti parodomos atskirai.

Apskaitinio įvertinimo pakeitimo poveikis, nustatant grynąjį pelną ar nuostolį, turi būti priskiriamas:

a) laikotarpiui, kai buvo atliktas pakeitimas, jei jis turi įtakos tik tam laikotarpiui;

b)laikotarpiui, kai buvo atliktas pakeitimas, ir vėlesniems laikotarpiams, jei apskaitinio įvertinimo pakeitimas veikia ir juos.

Apskaitinio įvertinimo pakeitimo poveikis turi būti įtrauktas į tą patį pelno (nuostolio) ataskaitos straipsnį, kuriame buvo fiksuotas pirminis įvertinimas.

Apskaitinio įvertinimo pakeitimo poveikio pobūdis ir suma, kuri daro didelę įtaką ataskaitiniam laikotarpiui arba gali daryti didelę įtaką vėlesniems laikotarpiams, turi būti nurodyta. Jei neįmanoma pateikti kiekybinio skaičiavimo, tai taip pat turi būti nurodyta.

Ankstesniam laikotarpiui priklausančios esminės klaidos ištaisymo suma turi būti pateikta finansinėje atskaitomybėje koreguojant nepaskirstytojo pelno pradinį likutį. Turi būti pateikta nauja lyginamoji informacija, nebent to padaryti būtų neįmanoma.

Įmonė turi nurodyti:

a)esminių klaidų pobūdį;

b)ataskaitinio laikotarpio ir kiekvieno pateikto ankstesnio laikotarpio koregavimų sumą;

c) koregavimų sumą, susijusią su ankstesniais laikotarpiais, palygintą su duomenimis, pateiktais lyginamojoje informacijoje;

d) faktą, kad lyginamoji informacija buvo koreguota arba kad to atlikti neįmanoma.

Esminės klaidos pataisymo suma turi būti įtraukiama apskaitoje parodant ataskaitinio laikotarpio grynąjį pelną ar nuostolį. Lyginamoji informacija turi būti pateikiama taip pat kaip ir ankstesniuoju laikotarpiu. Papildoma informacija turi būti pateikiama, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma.

Įmonė turi nurodyti:

a) esminių klaidų pobūdį;

b)koregavimų sumą, pripažintą į apskaitą įtraukiant grynąjį ataskaitinio laikotarpio pelną ar nuostolį;

c) koregavimo sumą, įtrauktą į kiekvieną laikotarpį, kurio papildoma informacija buvo pateikta, ir koregavimo sumą, priklausančią laikotarpiams, ankstesniems už tuos, kurių papildoma informacija buvo pateikta. Jeigu papildomos informacijos neįmanoma pateikti, tai turi būti nurodyta.

Apskaitos politika turi būti keičiama tik tada, kai to reikalauja įstatai, apskaitos standartus nustatanti institucija arba jeigu pakeitus apskaitos politiką būtų tiksliau parodyti įvykiai ir sandoriai įmonės finansinėje atskaitomybėje.

Apskaitos politikos pakeitimu nelaikoma:

a) apskaitos politikos taikymas įvykiams ar sandoriams, kurie iš esmės skiriasi nuo ankstesnių įvykių ar sandorių;

b)naujos apskaitos politikos taikymas įvykiams ar sandoriams, kurių nebuvo anksčiau arba kurie buvo nesvarbūs.

Apskaitos politikos pakeitimas turi būti taikomas retrospektyviai, išskyrus tuos atvejus, kai kiekvieno pataisymo suma, priklausanti ankstesniems laikotarpiams, negali būti pakankamai tiksliai nustatyta. Visi susiję taisymai turi būti pateikiami kaip nepaskirstytojo pelno pradinio likučio koregavimas. Lyginamoji informacija turi būti patikslinama, nebent to padaryti būtų neįmanoma.

Apskaitos politikos pakeitimas turi būti taikomas perspektyviai, jeigu suma, kuri turi būti įtraukta į ataskaitinio laikotarpio grynąjį pelną ar nuostolį ir negali būti pagrįstai apskaičiuota.

Kai apskaitos politikos pakeitimas turi reikšmingą įtaką ataskaitiniam laikotarpiui ar kiekvienam ankstesniam atskaitomybėje pateiktam laikotarpiui, arba gali turėti didelę įtaką būsimiesiems laikotarpiams, įmonė privalo nurodyti:

a) pakeitimo priežastis;

b) pataisymo sumą, įtrauktą į ataskaitinio laikotarpio grynąjį pelną ar nuostolį;

c) pataisymo sumą, įtrauktą į kiekvieną laikotarpį, kuriuo papildoma informacija pateikiama, ir pataisymo sumą, susijusią su ankstesniais laikotarpiais, kurie neįtraukti į finansinę atskaitomybę. Jeigu papildomos informacijos pateikti neįmanoma, tai turi būti atskleista.

Šis tarptautinis apskaitos standartas įsigalioja 1995 m. sausio mėn. 1 d. ar vėliau prasidedančių laikotarpių finansinei atskaitomybei.

Kaip matome, 8 TAS labai smulkiai nurodo kaip elgtis tam tikrais atvejais, kaip daryti pataisymus, kaip paruošti tikslias ir teisingas ataskaitas, kurias suprastų kiti asmenys. Tačiau vienas iš išskirtinių bruožų yra tas, kad šį ir kitus standartus buhalteriai gali tikslinti savo darbe pagal save, t.y. kad nėra nustatytų griežtų normų, kurių privaloma laikytis ypatingai tiksliai.

Europos Sąjungos direktyvos
Europos Sąjungos valstybių buhalteriai savo darbe vadovaujasi ne tik TAS, bet ir dar vienu labai svarbiu dokumentu- Europos Sąjungos direktyvomis, reglamentuojančiomis buhalterinės apskaitos tų šalių įmonėse tvarkymo klausimus. Galioja keletas šių direktyvų, Europos Sąjunga reikalauja, kad valstybės narės šių norminių dokumentų teiginius įtrauktų į savo įstatymus bei poįstatyminius aktus ir jų laikytųsi.

ES direktyvos – reglamentuoja ES šalių įmonių BA klausimus. ES reikalauja, kad jos narės kai kurias direktyvas atspindėtų savo įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose ir jų laikytųsi. ES direktyvos yra svarbesnės nei TAS, nes pastarieji yra tik patariamieji. Svarbiausios direktyvos, kuriose aptariami visoms valstybėms ir įmonėms svarbūs klausimai, yra įmonių metinės finansinės atskaitomybės parengimas ir paskelbimas.BA yra svarbios 4, 7, 8 direktyvos. 4-oji skirta įmonių metinei finansinei atskaitomybei parengti ir paskelbti. Joje aptariami svarbiausi turto įkainojimo bei pajamų ir sąnaudų pripažinimo aspektai. 7-oje direktyvoje nagrinėjami įmonių, rengiančių suvestinę metinę finansinę atskaitomybę, apskaitos ir šios atskaitomybės klausimai. 8-oji skirta audito organizavimo, atlikimo ir atsakomybės temoms aptarti.

Europos Sąjungos direktyvų reikšmė ypač padidėjo pasirašius Mastrichto sutartį, nes neįmanoma įsivaizduoti, kaip sukurti vientisą ekonominę erdvę, tarp valstybių, kurių apskaitos sistemos skiriasi. Nors Europos Sąjungos direktyvose klausimai nenagrinėjami taip smulkiai kaip TAS ir standartai apima gerokai daugiau bendros finansinės apskaitos ir atskaitomybės sričių, direktyvų vaidmuo ir reikšmė Europos Sąjungos valstybių apskaitoje yra didesnė negu standartų. Taip yra todėl, kad TAS yra tik įvairių šalių buhalterių intelektualias pajėgas vienijanti ir patarianti organizacija, o ES savo narių, nevykdančių kurių nors norminių aktų, iš jų ir apskaitos direktyvų, atžvilgiu gali imtis ir tam tikrų ekonominio poveikio priemonių.

Išvados
Apžvelgus mūsų parašytą referatą galime padaryti išvadas, kad norint tinkamai, teisingai ir suprantamai vykdyti buhalterinės apskaitos darbus, visų pirma reikia puikiai išmanyti bendruosius apskaitos principus. Taip pat buhalterinės apskaitos reglamentavimui tarptautiniu mastu taisykles ir nuostatas, kurias nurodo TAS ir ES direktyvos. Jas privaloma žinoti, norint pateikti teisingai suformuotą finansinę informaciją, kurią kiti galės suprasti.

Svarbiausią medžiagą buhalteriai gali rasti ES direktyvose, nes nors jose klausimai nenagrinėjami taip smulkiai kaip TAS, tačiau apima ES narių buhalterinės apskaitos reglamentavimą ir nesilaikant šių nuostatų, ES gali imtis tam tikrų poveikio priemonių.

Literatūra

1.A.Ivanauskienė „Buhalterinės apskaitos pradmenys“, Vilnius,2004.

2.R.Stačiokas “Buhalterinės apskaitos reglamentavimas“, Kaunas,2002.

3.Interneto svetainė: www.google.lt; ES direktyvos, reglamentuojančios buhalterinę apskaitą.

4.Tarptautiniai apskaitos standartai 2002, Vilnius, Lietuvos Respublikos apskaitos institutas 2003

Rašykite komentarą

-->