Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Apskaitos politika

Autorius: Karolina

Buhalterinė apskaita, kaip ir kiekvienas kitas darbas, turi būti atliekama tam tikra tvarka ir nuoseklumu. Kaip ir kiekvienoje kitoje srityje, čia reikia laikytis tam tikrų apribojimų ir nuostatų. Tačiau kiekvienas principas turi būti įgyvendintas, kitaip jis apskritai prarastų prasmę. Siekiant tinkamai sugrupuoti ir perskaičiuoti įmonės veiklos duomenis, kad būtų patenkinti įvairių apskaitos duomenų vartotojų poreikiai, ir pateikti įvairaus išsamumo informaciją iš anksto nustatytu laiku (o kartais ir be eilės), norom nenorom pasidaro būtina įvesti tam tikrą tvarką. Jos labai svarbu laikytis visose buhalterinės apskaitos duomenų formavimo stadijose. Ši apskaitos duomenų registravimo tvarka visose jų formavimo stadijose – nuo pirminių dokumentų iki atskaitomybės dar vadinama buhalterinės apskaitos organizavimu.
Tikslai:

• Nustatyti įmonės finansinius rezultatus bei akcininkams, kreditoriams, valstybės instancijoms ir valdytojams metinėje ir periodinėje atskaitomybėje pateikti bendrą įmonės finansinę padėtį;

• Pateikti įmonės valdytojams informaciją, kuria naudodamiesi jie galėtų planuoti įmonės veiklą;

• Pateikti įmonės valdytojams informaciją, kuria naudodamiesi jie galėtų priimti sprendimus.
Uždaviniai:
• apskaityti materialinius, finansinius ir darbo išteklius bei jų apnaudojimą;

• išryškinti teigimas arba neigiamas tendencijas versle;

• pateikti įmonės vadybininkams tikslią informaciją apie ekonominę situaciją įmonėje.

1. BENDRIEJI APSKAITOS PRINCIPAI
Bendraisiais apskaitos principais vadinama per ilgą laiką laisvosios rinkos šalyse susiformavusių ir visuotinai pripažintų bei Tarptautiniuose apskaitos standartuose deklaruotų finansinės apskaitos tvarkymo taisyklių visuma.

Kiekviena įmonė šiuos principus turi sukonkretinti ir pritaikyti pagal savo specifiką, kartu parengti individualias finansinės apskaitos tvarkymo taisykles, kurios leistų tiksliausiai ir teisingiausiai parodyti tos įmonės turtą, nuosavybę bei apskaitos rezultatus. Šių taisyklių visuma vadinama įmonės apskaitos politika.

Įmonė turi pasirinkti ir taikyti apskaitos politiką taip, kad finansinė atskaitomybė teisingai atspindėtų įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus bei pinigų srautus.

Jeigu verslo apskaitos standartuose nėra nurodyta kurios nors ūkinės operacijos ar įvykio registravimo ir pateikimo tvarkos, įmonė turi vadovautis apskaitos politika, kuri užtikrintų, kad finansinėje atskaitomybėje pateikta informacija:

1) būtų naudinga jos vartotojams;

2) teisingai parodytų įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus bei pinigų srautus;

3) atspindėtų ūkinių operacijų ir įvykių turinį bei ekonominę prasmę, o ne tik formalius pateikimo reikalavimus;

4) būtų nešališka ir neutrali;

5) būtų parengta vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais;

6) būtų visais reikšmingais atžvilgiais išsami.

Visos įmonės, tvarkydamos apskaitą ir sudarydamos finansinę atskaitomybę, vadovaujasi šiais bendraisiais apskaitos principais:

1) įmonės;

2) veiklos tęstinumo;

3) periodiškumo;

4) pastovumo;

5) piniginio mato;

6) kaupimo;

7) palyginimo;

8) atsargumo;

9) neutralumo;

10) turinio svarbos.

1.1 Įmonės principas

1. Kiekviena įmonė, kuri sudaro finansinę atskaitomybę, laikoma atskiru apskaitos vienetu.

2. Į apskaitą įtraukiamas tik tos įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai.

1.2 Veiklos tęstinumo principas

1. Tvarkant apskaitą daroma prielaida, kad:

a) įmonės veiklos laikotarpis neribotas;

b) įmonės nenumatoma likviduoti.

2. Šis principas netaikomas, kai priimamas spendimas likviduoti įmonę, taip pat toms įmonėms, kurios įsteigiamos ribotam veiklos laikotarpiui.

Rengiant finansinę atskaitomybę daroma prielaida, kad įmonės veiklos laikotarpis neribotas ir jos nenumatoma likviduoti, todėl, rengdama finansinę atskaitomybę, įmonės vadovybė turi įvertinti, ar įmonė gali tęsti veiklą.

Finansinė atskaitomybė turi būti rengiama vadovaujantis veiklos tęstinumo principu, nebent įmonės savininkai nuspręstų likviduoti įmonę ar sustabdyti veiklą arba jie neturėtų kito pasirinkimo ir privalėtų likviduoti įmonę ar sustabdyti veiklą.

Jei, rengiant finansinę atskaitomybę, įmonės vadovai žino faktų, kurie gali kelti abejonių dėl įmonės gebėjimo tęsti veiklą, tai turi būti atskleista aiškinamajame rašte. Priimant sprendimą, ar galima taikyti veiklos tęstinumo principą, turi būti atsižvelgiama į visą turimą informaciją.

Jeigu finansinė atskaitomybė rengiama nesilaikant veiklos tęstinumo principo, tai turi būti atskleista aiškinamajame rašte, nurodant priežastį, kodėl įmonė nesilaiko šio principo.

Jei dėl tam tikrų priežasčių veiklos tęstinumo principo nesilaikoma, visas įmonės turtas ir įsipareigojimai tampa trumpalaikiais. Turtas turi būti įvertinamas grynąja galimo realizavimo verte, o įsipareigojimai – įvertintomis galutinio atsiskaitymo sumomis.

1.3 Periodiškumo principas

Įmonės veikla tvarkant apskaitą suskirstoma į finansinius metus arba kitos trukmės ataskaitinius laikotarpius, kuriems pasibaigus sudaroma finansinė atskaitomybė.

Finansinė atskaitomybė turi būti sudaroma pagal paskutinės finansinių metų dienos duomenis. Vėliau įvykusios ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai įtraukiami į apskaitą ir atspindimi kito ataskaitinio laikotarpio finansinėje atskaitomybėje. Todėl įmonės savininkų sprendimai dėl pelno paskirstymo ir kitais klausimais, priimti tvirtinant praėjusių finansinių metų atskaitomybę, priskiriami to ataskaitinio laikotarpio, kurio metu buvo priimti sprendimai, ūkinėms operacijoms ir pateikiami to laikotarpio atskaitomybėje. Jeigu įmonės veiklą reglamentuojantys įstatymai ar įmonės įstatai numato prievolę administracijai ar kitam įmonės valdymo organui rengti pelno paskirstymo projektą, šis projektas turi būti pateikiamas finansinės atskaitomybės, kuri pristatoma tvirtinti, aiškinamajame rašte. Tačiau pelno paskirstymas pripažįstamas įvykusia ūkine operacija tik tada, kai pelno paskirstymą įstatymų numatyta tvarka patvirtina įmonės savininkai.

Paprastai finansiniai metai trunka 12 mėnesių. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis, kai įmonė pradeda veiklą, yra reorganizuojama, likviduojama arba priimamas sprendimas pakeisti finansinių metų pradžią, vieneri finansiniai metai gali būti ne 12 mėnesių. Jie gali būti trumpesni nei 12, bet ne ilgesni kaip 18 mėnesių. Tokiu atveju aiškinamajame rašte turi būti nurodytos finansinės atskaitomybės laikotarpio pakeitimo priežastys ir pateikta pastaba, kad pelno (nuostolių), nuosavo kapitalo pokyčių ir pinigų srautų ataskaitų duomenys negali būti lyginami su praėjusio laikotarpio finansinės atskaitomybės duomenimis.

1.4 Pastovumo principas

1. Įmonė pasirinktą apskaitos metodą turi taikyti kiekvienais finansiniais metais.

2. Apskaitos metodą galima keisti tik tuo atveju, jeigu tuo siekiama teisingai atspindėti įmonės finansinių metų turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus.

Įmonė pasirinktą apskaitos metodą turi taikyti nuolat arba pakankamai ilgą laiką, nebent reikšmingi įvykiai ar aplinkybės nulemtų būtinybę pakeisti apskaitos politiką. Finansinės atskaitomybės straipsnių klasifikavimas ar informacijos pateikimo būdas gali būti keičiamas tik tada, kai paaiškėja, kad taikomi apskaitos metodai neleidžia teisingai parodyti įmonės veiklos rezultatų ir finansinės būklės.

1.5 Piniginio mato principas

Visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai finansinėje atskaitomybėje išreiškiami pinigais.

1.6 Kaupimo principas

Ūkinės operacijos ir įvykiai apskaitoje registruojami tada, kai jie atsiranda, ir pateikiami tų laikotarpių finansinėje atskaitomybėje, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ar išmokėjimą. Pagal kaupimo principą pajamos registruojamos tada, kai jos uždirbamos.

1.7 Palyginimo principas

Pajamos, uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį, siejamos su to laikotarpio sąnaudomis uždirbant tas pajamas. Sąnaudos, tenkančios skirtingiems ataskaitiniams laikotarpiams, paskirstomos laikotarpiams, per kuriuos įmonė uždirbs pajamų.

Pajamos, uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį, siejamos su sąnaudomis, patirtomis uždirbant tas pajamas. Finansinės ataskaitos turi būti parengtos taip, kad finansinės informacijos vartotojai galėtų palyginti jas su kitų ataskaitinių laikotarpių ir kitų įmonių pateikiama informacija bei teisingai įvertinti įmonės finansinės būklės pokyčius. Todėl įmonės turi pasirinkti tokią apskaitos politiką, kuri leistų taikyti naujus apskaitos metodus nepažeidžiant finansinės atskaitomybės palyginimo principo.

Finansinėje atskaitomybėje turi būti pateikiama ataskaitinių ir praėjusių mažiausiai vienerių finansinių metų informacija. Jei buvo pakeistas finansinės atskaitomybės straipsnių pateikimas ar klasifikavimas, praėjusių finansinių metų sumos, kurias norima palyginti su ataskaitinių metų sumomis, turi būti pateikiamos 7 verslo apskaitos standarto “Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas” nustatyta tvarka.

1.8 Atsargumo principas

Atsargumo principas – įmonė pasirenka tokius apskaitos metodus, kuriais vadovaujantis turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų bei pajamų ir sąnaudų vertė negali būti nepagrįstai padidinta arba sumažinta.

Rengiant finansinę atskaitomybę, turi būti patikrinami visi subjektyvūs įvertinimai, pavyzdžiui, skolos, kurių nesitikima atgauti, įvairūs atidėjimai, rezervai. Finansinės atskaitomybės rengėjai turi įsitikinti, kad finansinės ataskaitos yra patikimos ir neutralios, t.y. turtas ir pajamos parodyti ne didesne (mažesne), o įsipareigojimai ir sąnaudos – ne mažesne (didesne) verte.

1.9 Neutralumo principas

Apskaitos informacija pateikiama nešališkai. Jos pateikimas neturėtų daryti įtaką apskaitos informacijos vartotojų priimamiems sprendimams ir juo neturėtų būtų siekiama iš anksto numatyto rezultato.

1.10 Turinio svarbos principas

Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik pagal jų juridinę formą.

Registruojant ūkines operacijas ir įvykius, didžiausias dėmesys kreipiamas į jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik į formalius pateikimo reikalavimus. Ūkinės operacijos ir įvykiai turi būti įtraukti į apskaitą ir pateikti finansinėse ataskaitose pagal jų turinį ir ekonominę prasmę net ir tada, kai pateikimas skiriasi nuo teisinės formos. Pavyzdžiui, pagal turimus dokumentus įmonė perleido turtą ir nuosavybės teises į tą turtą kitai įmonei, tačiau sudarė papildomą susitarimą, pagal kurį įmonė ir toliau naudosis turto teikiama ekonomine nauda.

2. BENDRIEJI FINANSINĖS ATSKAITOMYBĖS REIKALAVIMAI

Metinę finansinę atskaitomybę įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams.

Tarpinę finansinę atskaitomybę įmonės sudaro, kai to reikia arba kitų teisės aktų nustatytu periodiškumu.

Įregistruotos naujos įmonės parengia ūkinės veiklos pradžios balansą, kuriame turi būti nurodytas įmonės veiklos pradžioje buvęs turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai.

Finansinė atskaitomybė sudaroma vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais, šiuo Įstatymu ir Verslo apskaitos standartais.

Įmonės, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į Vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus, tvarko apskaitą ir finansinę atskaitomybę sudaro pagal Tarptautinius apskaitos standartus.

Finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte turi būti nurodyta, pagal kokius standartus ji sudaryta.

Finansinė atskaitomybė sudaroma naudojant Lietuvos Respublikos piniginį vienetą – litą.

Finansinė atskaitomybė sudaroma lietuvių kalba, o prireikus – ir užsienio kalba.

Iki finansinės atskaitomybės sudarymo į apskaitą turi būti įtrauktos visos įmonės finansinių metų ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai.

Apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizacijos duomenimis. Inventorizavimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Finansinę atskaitomybę įmonės sudaro pagal finansinių metų paskutinės dienos duomenis. Įvykiai, buvę nuo finansinių metų pabaigos iki finansinės atskaitomybės parengimo, registruojami Verslo apskaitos standartuose nustatyta tvarka. Jei yra priimtas sprendimas likviduoti ar reorganizuoti įmonę, ta įmonė turi parengti balansą ir pagal sprendimo priėmimo dienos duomenis, ir pagal likvidavimo bei reorganizavimo dienos duomenis.

Kai bendrųjų apskaitos principų ir kitų šio Įstatymo reikalavimų bei Verslo apskaitos standartų neužtenka, kad finansinė atskaitomybė teisingai atspindėtų įmonės finansinių metų turtą, savininkų nuosavybę, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, turi būti pateikta papildoma informacija.

Jeigu taikant bendruosius apskaitos principus ir Verslo apskaitos standartus sudaryta finansinė atskaitomybė teisingai neatspindėtų įmonės finansinių metų turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų, nuo Verslo apskaitos standartų galima nukrypti. Kiekvienas nukrypimas nuo Verslo apskaitos standartų, jo priežastys ir poveikis įmonės turtui, nuosavam kapitalui ir įsipareigojimams aptariamas aiškinamajame rašte.

3. APSKAITOS METODAS IR JO ELEMENTAI
Apskaitos metodas – tai svarbiausių apskaitos elementų, kurie nulemia apskaitos tvarkymo sistemą, visuma.

Apskaitos metodo elementai yra šie:

Dokumentavimas – tai ūkinių operacijų įforminimo būdas. Kiekviena ūkinė operacija turi būti įforminta dokumentu.

Inventorizavimas yra būdas patikrinti įmonės lėšas natūra, taip pat atsiskaitymus su kitomis įmonėmis, siekiant pašalinti galimus apskaitos nesutapimus
su faktiškais duomenimis. Turi būti inventorizuojamas visas ilgalaikis turtas, medžiagos, gamybos atsargos, sandėliuose esanti gatava produkcija, kitos materialinės vertybės, taip pat pinigai ir visų rūšių vertybiniai popieriai.

Įkainojimas yra įmonės lėšų ir jų šaltinių įvertinimas pinigais.

Kalkuliavimas – tai gautų materialinių vertybių ir pagamintos produkcijos savikainos nustatymo būdas.

Sąskaitos ir dvejybinis įrašas yra būdas ūkinėms lėšoms, jų šaltiniams ir procesams grupuoti bei atvaizduoti, siekiant nuolat juos kontroliuoti. Sąskaitos skirtos apskaitos objektams grupuoti pagal jų ekonominį turinį. Dvejybinis įrašas įgalina sąskaitose atvaizduoti ūkinių operacijų sąryšį. Pavyzdžiui, medžiagų pirkimas apima iš vienos pusės medžiagų įsigijimo operaciją, o iš kitos pusės pinigų sumokėjimo tiekėjui operaciją.

Buhalterinis balansas sudaromas siekiant gauti apibendrintus duomenis pinigine išraiška apie ūkio lėšų būklę tam tikrai datai. Balanse pateikiamos žinios apie tai, kokiu turtu disponuoja įmonė ir kam tas turtas priklauso.

Atskaitomybė yra būdas gauti suvestinius duomenis apie įmonės veiklos per tam tikrą laikotarpį rezultatus.

4. TURTO IR NUOSAVYBĖS ESMĖ APSKAITOJE

Apskaitos lygybė

Kad įmonė galėtų funkcionuoti, visuomet reikalingi tam tikri ekonominiai ištekliai, kaip pavyzdžiui žaliavos, įrengimai, pastatai, žemė, darbuotojai, netgi kraštovaizdis, jeigu jis svarbus ūkinei veiklai.

Turtas – tai ekonominiai ištekliai, kurie turi konkretų savininką ir kuriais disponuodama įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą pasireiškiančią pelnu arba jie gali būti naudingi ateityje. Kiekvienas turtas būtinai turi savininką. Tai išreiškiama fundamentalia apskaitos lygybe:

TURTAS = NUOSAVYBĖ

Dėl įmonės veiklos nuolat kinta turto sudėtis, keičiasi ir savininkai, tačiau apskaitos lygybė niekada nepažeidžiama, nes kiekvienas turtas būtinai turi savininką. Tokiu klasikiniu pavidalu fundamentali apskaitos lygybė pasireiškia, kai savininkai steigdami įmonę, įneša pradinius įnašus. Pavyzdžiui, akcininkai steigdami bendrovę įnešė 100000 Lt, išleisdami paprastąsias akcijas. Tuomet apskaitos lygybė įgyja tokią reikšmę:

TURTAS = SAVININKŲ NUOSAVYBĖ

(pinigai 100 000 Lt) (paprastosios akcijos 100 000 Lt)

Norint toliau analizuoti apskaitos lygybę, būtina išsiaiškinti turto ir nuosavybės sudėtį. Turtas paprastai skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį.

Ilgalaikiu turtu laikomas tas turtas, kurio tarnavimo laikas ilgesnis nei vieneri metai, o jo vertė didesnė nei įmonės nustatyta vertė. Įmonės ilgalaikį turtą sudaro:

• Materialus turtas (žemė, pastatai, mašinos, transporto priemonės, kiti įrengimai, įrankiai ir kitas materialus turtas).

• Nematerialus turtas (įsigytos teisės, patentai, licencijos, prekių ženklai, prestižas, programinė įranga ir kt.)

• Formavimo savikaina (įmonės steigimo ir jos plėtojimo išlaidos, obligacijų išleidimo savikaina, reorganizavimo savikaina).

• Finansinis turtas (akcijos, obligacijos, paskolos).

Trumpalaikis turtas — tai turtas, kuris paprastai sunaudojamas per santykinai trumpą laiką (dažniausiai metus).

Įmonės trumpalaikį turtą sudaro:

• Atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys (žaliavos, medžiagos, pagaminta produkcija, pirktos prekės, skirtos perparduoti, išankstiniai apmokėjimai).

• Per vienerius metus gautinos sumos (šis turtas susidaro tuomet, kai nesutampa turto pardavimo ir pinigų gavimo laikas. Išsiuntus produkciją, pardavėjas, kol negavo pinigų, įsigyja kitą turtą, kuris vadinamas pirkėjo įsiskolinimu).

• Investicijos ir terminuoti indėliai.

• Gryni pinigai. (tai pinigai įmonės kasoje ir sąskaitoje banke).

Nuosavybė parodo, kiek įmonėje esančio turto priklauso įmonės savininkams, o kiek skolintojams. Pagal tai nuosavybė skirstoma į savininkų nuosavybę ir į skolintojų nuosavybę.

Savininkų nuosavybę didina savininkų įnašai ir pelnas, o mažina turto išėmimai savininkams ir nuostoliai.

Savininkų nuosavybę sudaro:

Kapitalas;

Kapitalo padidėjimas;

Kapitalo sumažėjimas.

Kapitalą sudaro valstybinis kapitalas ir akcinis kapitalas, kuris gali būti suformuotas iš paprastųjų ir privilegijuotų akcijų.

Kapitalo padidėjimą sudaro papildomas kapitalas (t.y. akcijų priedai ir perkainojimo rezervas), rezervai (t.y. įstatymo numatyti, nepaskirstytini ir paskirstytini) bei nepaskirstytasis pelnas.

Kapitalo sumažėjimą sudaro nuostolis ir nepareikalautas įmokėti kapitalas. Skolintojų nuosavybę sudaro:

Ilgalaikiai įmonės įsipareigojimai.

Trumpalaikiai įmonės įsipareigojimai.

Sukauptos sąnaudos ir ateinančių laikotarpių pajamos.

Kuomet aiški turto ir nuosavybės struktūra fundamentalią apskaitos lygybę galime praplėsti taip:

TURTAS = SAVININKŲ NUOSAVYBĖ + SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ

5. SĄSKAITOS IR DVEJYBINIS ĮRAŠAS. SĄSKAITŲ PLANAS

Sąskaitų esmė ir sandara

Dvejybinės apskaitos sistemos pagrindas yra dvejybinis įrašas, kuris po kiekvienos operacijos apskaitos lygybėje pakeičia du skirtingus jos elementus. Kiekvieną operaciją fiksuoti apskaitos lygybės lentelėje ar balanse praktiškai neįmanoma, nes po kiekvienos operacijos reikėtų sudaryti naują balansą. Tuo tarpu jau net vidutinio dydžio įmonėje kiekvieną dieną reikia registruoti daugybę ūkinių operacijų. Šią problemą įmonės išsprendžia naudodamos sąskaitas.

Sąskaitos — tai apskaitos registras, kuriame fiksuojamos ūkinės operacijos.

Kiekvienai turto ar nuosavybės rūšiai, taip pat pajamoms ir sąnaudoms registruoti atidaroma atskira sąskaita.

Kad buhalteriniai įrašai būtų lengvai kontroliuojami ir būtų nesudėtinga sekti turto bei nuosavybės pakitimus, sąskaitose įrašai daromi tik teigiamais skaičiais. Tuo tikslu kiekviena sąskaita turi dvi puses, t.y. dvi skiltis. Vienoje jų rašomas sumos padidėjimas, o kitoje -sumažėjimas. Šie įrašai daromi laikantis tam tikros tvarkos.

Labiausiai paplitusi buhalterinės sąskaitos forma yra tokia:
Data Turinys PP* Debetas Kreditas Likutis

Debetas Kreditas
* PP – perkėlimo pažyma. Tai apskaitos registro, iš kurio perkelti duomenys, šifras (žurnalo pavadinimas ir puslapio Nr.)

Mokymosi procese labiausiai paplitusi yra T formos sąskaita, kitaip dar vadinama „lėktuvėliu”. T formos sąskaita sudaryta iš trijų dalių: (1) – sąskaitos pavadinimas, kuriame

nurodoma turto, įsiskolinimų ar savininkų nuosavybės rūšis; (2) – kairė pusė, kuri vadinama debeto puse; (3) – dešinė pusė, kuri vadinama kredito puse. T formos sąskaita atrodo taip:

Sąskaitose likučiai ir įrašai daromi tam tikra tvarka:

Likučiai iš balanso turto dalies įrašomi į atitinkamų sąskaitų debetą, o iš nuosavybės dalies į sąskaitų kreditą. Visi turto padidėjimai rašomi į turto sąskaitų debetą, o sumažėjimai į sąskaitų kreditą. Visi nuosavybės padidėjimai fiksuojami sąskaitų kredite, o sumažėjimai debete.

Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, sąskaitose apskaičiuojamos apyvartos ir likutis laikotarpio pabaigoje.

Apyvartomis vadinamos operacijų sumos, įrašytos sąskaitose: debeto dalyje – debeto apyvarta, kredito dalyje – kredito apyvarta.

Galutinis likutis turto sąskaitose apskaičiuojamas prie pradinio likučio pridedant debeto apyvartą ir atimant kredito apyvartą.

Galutinis likutis nuosavybės sąskaitose nustatomas atvirkščia tvarka: prie pradinio likučio pridedama kredito apyvarta ir atimama debeto apyvarta.

Kita sąskaitų grupė – pajamų ir sąnaudų sąskaitos. Jos tiesiogiai susijusios su savininkų nuosavybe, kadangi skirtumas tarp pajamų ir sąnaudų, t.y. pelnas (nuostolis) daro tiesioginį poveikį savininkų nuosavybės dydžiui. Šiose sąskaitose įrašų tvarka yra tokia: pajamų sąskaitose padidėjimas (uždirbimas) registruojamas kredite kaip ir nuosavybės sąskaitose. Patiriamos sąnaudos mažina pelną (taigi ir savininkų nuosavybę), todėl sąnaudų padidėjimas registruojamos atvirkštine tvarka, t.y. sąnaudų sąskaitų debete.

Pagrindines ūkinių operacijų taisyklės:

TURTO SĄSKAITOSE padidėjimai registruojami debete, o sumažėjimai – kredite. NUOSAVYBĖS SĄSKAITOSE padidėjimai registruojami kredite, o sumažėjimai -debete.

PAJAMŲ SĄSKAITOSE padidėjimai registruojami kredite, o sumažėjimai – debete. SĄNAUDŲ SĄSKAITOSE padidėjimai registruojami debete, o sumažėjimai – kredite.

5.1 Dvejybinis įrašas

Dvejybinio įrašo esmę, jo atsiradimo istoriją ir prielaidas plačiausiai išnagrinėjo ekonomistas R.Ruveri knygoje „Kaip atsirado dvejybinė buhalterija”. Autoriaus nuomone, dvejybinis įrašas atsirado Genujoje 1340 m. ir iš šio miesto paplito po visą Italiją.

Pirmasis teorinis darbas apie dvejybinį įrašą pasirodė 1494 m. Venecijoje. Tai Luka Pačiolio knyga „Aritmetikos, geometrijos mokymo apie proporcijas ir santykius suma”. Dvejybinis įrašas aprašytas vienuoliktajame knygos skyriuje ir vadinasi „Traktatas apie sąskaitas ir įrašus”.

Nagrinėdami fundamentinę apskaitos lygybę išsiaiškinome, kad bet koks ūkinis faktas būtinai pakeičia du turto, nuosavybės arba turto ir nuosavybės elementus.

Dvejybinio įrašo esmė yra ta, kad kiekviena ūkinė operacija užrašoma tokia pat suma mažiausiai dviejose sąskaitose: vienos sąskaitos debete, o kitos sąskaitos kredite.

Pavyzdžiui įmonė įsigijo automobilį už 60000 Lt iš karto už juos sumokėdama tiekėjams.

Žinant buhalterinių įrašų sąskaitose pagrindines taisykles, ši operacija būtų užrašoma taip: Turtas pinigų forma sumažėjo, o turtas transporto priemonių forma padidėjo. Ir pinigų, ir transporto priemonių sąskaitos yra turto sąskaitos, o kaip žinome padidėjimas turto sąskaitose registruojamas debete, o sumažėjimas turto sąskaitose registruojamas kredite. Tuomet abi sąskaitos atrodytų taip:

Kiekvieno ūkinio fakto atspindėjimas vienos sąskaitos debete, o kitos kredite vadinamas dvejybiniu įrašu, o sąskaitų derinys, kai viena sąskaita debetuojama, o kita kredituojama, vadinamas sąskaitų korespondencija. Viena su kita susijusios sąskaitos vadinamos koresponduojančiomis sąskaitomis.

Prieš sudarant sąskaitų korespondenciją būtina ūkines operacijas išnagrinėti tokia tvarka:

1. Nustatyti kokius turto, nuosavybės, pajamų ar sąnaudų straipsnius (apskaitos objektus) paveikia ūkinė operacija.

2. Nustatyti kokioje sąskaitoje ir kurioje jos dalyje (debete ar kredite) reikia parodyti kiekvieno objekto pakitimą (padidėjimą ar sumažėjimą).

3. Užrašyti debetuojamą ir kredituojamą sąskaitą ir operacijų sumą.

5.2 Sąskaitų planas

Tam, kad vartotojams būtų lengviau sąskaitose rasti reikalingą informaciją, ji turi būti susisteminta pagal tam tikrus požymius. Tuo tikslu įmonės turi parengti sąskaitų planą. Sąskaitų planas – tai visų įmonėje naudojamų sąskaitų sąrašas, kuriame pateikiami visų sąskaitų pavadinimai bei jų numeriai. Jame sąskaitos pagal požymius jungiamos į tam tikras vienarūšes grupes, taip informacija suklasifikuojama ir ją lengviau skaityti ir analizuoti.

Kadangi įmonių veikla labai įvairi, kiekviena įmonė turi paruošti savo sąskaitų planą. Įvairiose įmonėse tuos pačius objektus atspindinčios sąskaitos gali būti skirtingai vadinamos: pavyzdžiui pirkėjų skola mūsų įmonei už parduotą produkciją gali būti įrašoma į sąskaitos „Pirkėjų skola”, „Gautinos sumos” arba „Debitorinis įsiskolinimas”. Svarbu, kad pavadinimai tiksliai atspindėtų sąskaitose apskaitomų objektų esmę.

Nors praktiškai nustatyti visoms įmonėms vieno sąskaitų plano neįmanoma, vis dėl to galioja tam tikros sąskaitų plano rengimo taisyklės.

Sąskaitų plano struktūra parengta remiantis fundamentine apskaitos lygybe.

Sąskaitų plane išvardintos visos sintetinės sąskaitos suskirstomos į grupes, kurios vadinamos klasėmis.

Pavyzdinį sąskaitų planą sudaro 10 klasių. Turtas atspindimas dviejose pirmosiose sąskaitų plano klasėse: pirmojoje – ilgalaikis turtas; antrojoje – trumpalaikis turtas. Trečioji sąskaitų klasė skirta įmonės savininkų nuosavybei, ketvirtoji – skolintojų nuosavybei apskaityti. Penktąją klasę sudaro visos pajamų, o šeštąją – visos sąnaudų sąskaitos.

Įmonės savarankiškai turėtų užpildyti septintąją, aštuntąją ir devintąją klases. Jos skirtos vidinės apskaitos sąskaitoms. Nulinė sąskaitų plano klasė skirta specialioms užbalansinėms sąskaitoms. Pavyzdžiui, įmonė turi sandėlius. Už tam tikrą mokestį įmonė gali priimti saugoti prekes iš kitų savininkų. Tačiau šis turtas nepereina įmonės žinion, nei įmonės turtas, nei nuosavybė nepadidėja. Saugomas turtas užregistruojamas nulinėje klasėje užbalansinėse sąskaitose.

Kiekvienai sąskaitai sąskaitų plane priskiriami skaitmeniniai kodai. Sąskaitų kodą sudaro daugiausiai 6 ženklai.

I ženklas rodo klasę. Pvz. 1 klasė – ilgalaikis turtas. Šios sąskaitos yra pirmojo lygio.

II ženklas detalizuoja pirmojo lygio sąskaitas. Pvz. 12 – reiškia ilgalaikį materialųjį turtą.

III ir IV ženklai detalizuoja prieš tai buvusius lygius. Pvz. 1231 – įranga.

V ženklas nurodo įsigijimo savikainą, perkainojimą, nusidėvėjimą, nurašytas sumas.

VI ženklas nurodo konkretaus objekto pavadinimą ir tai yra pats detaliausias lygis. Pvz. 123101 – metalo šlifavimo staklės.

6. APSKAITOS PROCESO ORGANIZAVIMAS

Buhalterinė apskaita turi tiksliai atspindėti įmonės būklę ir specifinius jos bruožus tam tikru laiko momentu. Informacija apie įmones turi būti pateikta vienoda tvarka, kad jos vartotojai galėtų šią informaciją suprasti ir palyginti investavimo į įvairius objektus privalumus ir trūkumus.

Buhalterinė apskaita atliekama tam tikra tvarka ir nuoseklumu. Kiekvienas apskaitos principas turi būti įgyvendintas. Siekiant tinkamai sugrupuoti ir perskaičiuoti įmonės veiklos duomenis, kad būtų patenkinti įvairių apskaitos duomenų poreikiai, ir pateikti įvairaus išsamumo informaciją iš anksto nustatytu laiku, būtina laikytis tam tikros tvarkos visose buhalterinės apskaitos duomenų formavimo stadijose.

Pateikiame apskaitos proceso nuoseklumo schemą, kurioje matome, kaip turėtų būti organizuojamas visas apskaitos procesas.

Apskaitos proceso nuoseklumas

Ūkinės operacijos analizuojamos vadovaujantis pirminiais dokumentais

Ūkinės operacijos fiksuojamos žurnaluose

Ūkinių operacijų duomenys perkeliami į sąskaitas

Sąskaitybos procedūros atliekamos per visą ataskaitinį laikotarpį.

Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje kai kurių sąskaitų duomenys koreguojami parengiant darbinę atskaitomybės lentelę.

Uždaromos ataskaitinio laikotarpio sąskaitos

Parengiama finansinė atskaitomybė

Sąskaitybos procedūros atliekamos ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

Naujo ataskaitinio laikotarpio veiklos apskaitai atidaromos anksčiau uždarytos sąskaitos.

Sąskaitybos procedūros atliekamos kito ataskaitinio laikotarpio pradžioje.

Iš pateiktos schemos matome, kad ūkinė operacija turi būti atspindėta pirminiame dokumente, kurį išanalizavus, informacija registruojama apskaitos registruose. Lygiagrečiai su apskaitos registrais informacija užfiksuojama analitinėse kortelėse ir laikotarpio pabaigoje sutikrinama sintetinės ir analitinės apskaitos duomenys.

6.1 Apskaitos proceso nuoseklumas

Iš pateiktos schemos matome, kad ūkinė operacija turi būti atspindėta pirminiame dokumente, kurį išanalizavus, informacija registruojama apskaitos registruose. Lygiagrečiai su apskaitos registrais informacija užfiksuojama analitinėse kortelėse ir laikotarpio pabaigoje sutikrinama sintetinės ir analitinės apskaitos duomenys
6.2 Duomenų fiksavimas apskaitos registruose

Išvados
Šiame darbe išnagrinėjus apskaitos tvarkymą individualiose įmonėse galima daryti tokias išvadas:

• Individualių įmonių skiriamoji ypatybė – tokių įmonių savininkai už savo įmonės skolas atsako ne tik įmonės vardu, bet ir asmeniniu turtu. Apskaitos požiūriu tai visiškai klaidingas teiginys, jis prieštarauja pagrindiniams apskaitos principams vien dėl to, kad ne visas savininkų turtas yra jų įmonės turtas, todėl įmonės turtą būtina atskirti nuo jos savininkų asmeninio turto.

• Įmonės pinigų sumos padidėjimas ir sumažėjimas turi būti registruojami Ūkinių operacijų registracijos žurnale, skiltyje Kasa.

• taikant besitęsiančios veiklos principą apskaitoje reikia daryti prielaidą, jog įmonės veikla trunka neribotą laiką, ir nėra tokios priežasties, dėl kurios ją reikėtų nutraukti;

• paprastąjį apskaitos būdą IĮ gali taikyti tada, jeigu ji nėra PVM mokėtoja ir praėjusiais metais neturėjo samdomų darbuotojų;

• Individualiose įmonėse, kuriose nėra kasininko pareigybės, kasos knygos vesti nereikia;

• Visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, kurie yra ūkinių operacijų apskaitoje pagrindas;

• Vadovaujantis LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, individualių įmonių apmokestinamosios pajamos nustatomos iš bendrųjų įplaukų atskaičius įstatymo patvirtintas sąnaudas toms įplaukoms gauti:

• Individualios įmonės savininkas sau atlyginimo neišsimoka, nes visos įmonėje uždirbtos įplaukos, sumokėjus nuo jų pajamų mokestį, lieka savininkui;

• Remontą ir eksploatavimo išlaidas pagrindžiantys dokumentai gali būti pateikiami ir įmonės ir turto savininko vardu.

Naudota literatūra
1. Pagrindinių reglamentų rinkinys mažoms įmonėms. – V.: Pačiolis, 2003.

2. Pirminiai apskaitos dokumentai. – V.: Pačiolis, 2000.

3. Apskaitininko vadovas. D2/ Černius G. ir kt. – V.: Pačiolis, 1995. – 552 p.

4. Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. – V.: Pačiolis, 1997. – X, 432 p.

5. Kalčinskas G., Černius G. T1, Įmonių apskaitos pagrindai. – V.: Pačiolis, 1997. – 728 p.

6. Mackevičius J. Apskaita. – V.: Mintis, 1994. – 559 p.

7. G. Ribinskienė, L. Švelginienė, R. Rasickienė. Apskaitos tvarkymas individualiose įmonėse pinigų principu. – V.: Pačiolis, 2001.

8. www.fmmc.lt : Akcinių bendrovių įstatymas, Civilinio kodekso įstatymas, Įmonių įstatymas

Rašykite komentarą

-->