Apskaita
Autorius: Alina
1.Apskaitos administravimas
Įmonės veikla yra tikslo nustatymo ir dinamiškas jo siekimo procesas, todėl vertinant jos veiklą kaip naudos siekimą, svarbu yra apskaityti ūkinius finansinius rodiklius ir įvertinti socialines ekonomines sąlygas. Įvairiapusis veiklos ekonomiškumo ir naudingumo (sau, rinkai ir visai visuomenei) vertinamas ir kryptingas valdymas organizacinėje sistemoje, kur gamybinius, finansinius ir kitus procesus veikia vadovai, specialistai ir aplinka. Darbo sėkmė priklauso nuo tinkamo, savalaikio ir kartu nebrangaus informacinio aprūpinimo. Todėl ypač svarbu, kad visi įmonės veiklos procesai būtų fiksuojami ir įforminti dokumentuose, o gautoji informacija laiku pasiektų įvairaus lygio vadovus. Buhalterinė apskaita (pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą) yra ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir finansinei atskaitomybei sudaryti.
Kad apskaitos sistema būtų efektyvi, reikia užtikrinti keletą reikalavimų:
1) vykdyti visos įmonės ir atskirų jos padalinių, tarnybų, veiklos sričių bendrą ir atskirą bei detalizuotą apskaitą,
1) operatyviai pateikti kokybišką informaciją vartotojams, organizuojant optimalius informacijos srautus, tinkamai ją apdorojant ir perdirbant bei paskirstant,
2) įgalinti keisti naudojamus parametrus užtikrinant mokesčių, nuolaidų ir antkainių, kainų ir tarifų bei kitų ūkinių finansinių rodiklių skaičiavimą,
3) užtikrinti laisvą ir operatyvų sąskaitų plano, sąskaitų kodo struktūros pakeitimą, sąskaitų apjungimą ar detalizavimą, naujų registrų įvedimą bei jų tarpusavio ryšio reguliavimą,
4) sumažinti apskaitos išlaidas, užtikrinant minimalų, bet pakankamą informacijos kiekį, tinkamai organizuojant ir mechanizuojant apskaitą,
5) užtikrinti lankstų duomenų archyvavimą ir darbą su archyvais, tinkamas išsaugojimo ir grąžinimo priemones,
6) užtikrinti informacijos slaptumą, atskiriant išorinę – viešą ir vidinę atskaitomybę. Tai aktualu rinkos sąlygomis.
Įgyvendinant šiuos reikalavimus reikia vadovautis optimalumo, profilaktiškumo, kompleksiškumo, analiziškumo, patikimumo ir tikslumo, savalaikiškumo bei kitais panašiais bendrais ūkinės veiklos vedimo principais.
Pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymą, priimtą Lietuvos Respublikos Seimo 2001 metais lapkričio 6 dieną, kuris įsigalioja nuo 2002.01.01 d, įtvirtinti apskaitos standartai. Apskaitos standartai – ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertinimo, pajamų ir sąnaudų pripažinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės, atitinkančios
Europos Sąjungos teisę bei Tarptautinius apskaitos standartus ir suderintos su Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Apskaitos standartai aprėpia Biudžetinių įstaigų apskaitos standartus ir Verslo apskaitos standartus.(…)”
„Vykdydami svarbiausią apskaitos darbuotojų pareigą – atspindėti tikrą įmonės ir jos veiklos būklę taip, kad šią informaciją teisingai suvoktų visi jos vartotojai, apskaitininkai vadovaujasi Tarptautinių apskaitos standartų nuostatomis, kurias skelbia komitetas, vienijantis daugelio valstybių profesionalių apskaitininkų organizacijų atstovus. Tarptautinių apskaitos standartų 1973 m. birželio 29 d. Įkūrė įvairių šalių profesionalių buhalterių organizacijos. Dabar jis vienija daugiau komitetą kaip šimtą didžiausių apskaitininkų organizacijų iš beveik 80 pasaulio valstybių. Tai nepriklausoma organizacija, rengianti ir tobulinanti tarptautinius apskaitos standartus.(…) Tarptautiniai apskaitos standartai ir Bendrieji apskaitos principai, kuriais pagrįstos kiekvienos laisvosios rinkos šalies apskaitos taisyklės, tai ne griežti ir tikslūs nurodymai, kaip atlikti konkrečias apskaitos procedūras. Kiekviena valstybė savo nuožiūra, atsižvelgdama į nacionalinius ypatumus bei konkrečias laiko ir ekonomikos būklės sąlygas, sukonkretina Tarptautinius apskaitos standartus – derina juos su savo interesais.”[Ekonomikos teorijos pagrindai, 2000, 6, 18]
Pagrindiniai apskaitos uždaviniai yra: įmonės veiklos dokumentavimas; atskaitomybės sudarymas (savininkui ir akcininkams, kreditoriams, visuomenei, valstybei); įmonės priimamų sprendimų informacinis aprūpinimas.
Pagal tai, kokie uždaviniai dominuoja, į pirmąją vietą iškeliamos skirtingos apskaitos turinio sritys, todėl nėra labai griežtos apskaitos klasifikavimo sistemos.
Pirmiausia reikia skirti apskaitos ir statistikos informaciją.
Statistikos pagrindas – valstybės ekonominių subjektų apskaitos ir atskaitomybės duomenys. Statistinė atskaitomybė lemia būtinumą standartizuoti visų ekonominių vienetų apskaitos duomenis, ir standartizuoti būtina tik ataskaitinę informaciją.
Apskaitos rūšys. Apskaita skirstoma į finansinę ir vadybos. Pagrindinis skirtumas – informacijos vartotojai.
Finansinė apskaita skirta veiklos rezultatams nustatyti ir ataskaitoms pateikti. Ji nuo vidinės apskaitos gali skirtis duomenų tikslumu (čia leistini ir daugiau suapvalinti duomenys, svarbiausias vidinės apskaitos tikslas – operatyvumas) .
Finansinės apskaitos informacija pateikiama finansinėse ataskaitose:
– balanse;
– pelno (nuostolių) ataskaitoje;
– nepaskirstyto pelno ataskaitoje;
– piniginių srautų (finansinės būklės pasikeitimo) ataskaitoje;
– nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje;
– aiškinamajame rašte ir kitose ataskaitose, jei yra, pavyzdžiui, individuali įmonė ar ūkinė bendrija.
Valdymo apskaita yra orientuota į įmonės vidaus poreikių tenkinimą, ji priklauso nuo konkrečios gamybos ir komercinės veiklos specifikos. Įmonės ir organizacijos gali naudoti standartinę organizavimo formą, tačiau gali sudaryti ir savus apskaitos organizavimo modelius.
Apskaitos laikotarpis. Valdžios organų nustatytas laikotarpis, kuriam pasibaigus apskaičiuojamos įmonės ūkininkavimo rezultatas – pelnas arba nuostolis. Lietuvoje yra vieneri metai. Finansiniai metai (pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą) – laikotarpis, kurio metinė finansinė atskaitomybė rengiama.
Pagrindinė apskaitinė lygybė: turtas lygus nuosavybei. Turtas parodo, kas konkrečiai priklauso įmonei, o nuosavybė – kiek ir kam priklauso įmonės turto.
Pagrindiniai bendrieji apskaitos principai. Apskaitą reglamentuoja ir visuotinai priimti jos principai (Wilsonas, 1997. – p. 256, Lietuvos Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas ir kiti) – bendrieji apskaitos principai (angl. – General Accepted Accounting Principles):
įmonės principas reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto. Kiekviena įmonė, kuri sudaro finansinę atskaitomybę, laikoma atskiru apskaitos vienetu; įmonės tęsiamos veiklos principas reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, kad įmonės veikla trunka neribotą laiką. Tai reiškia, kad įmonės turtas privalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės momentu esančiomis rinkos kainomis, bet jo įsigijimo verte, atspindint nudėvėtąją dalį. Įmonę nenumatoma likviduoti. Šis principas netaikomas, kai priimamas sprendimas likviduoti įmonę arba įmonė steigiama ribotam laikui; periodiškumo principas reikalauja, kad įmonė skaidytų savo veiklą į tam tikrus periodus, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie įmonės padėties pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitinis laikotarpis – finansiniai metai, tačiau jie kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, JAV, nebūtinai turi sutapti su kalendoriniais metais. Finansinių metų pradžia ir pabaiga parenkama vadovaujantis nuostata, kad skiriamoji riba sutampa su žemiausiuoju įmonės veiklos tašku, o jeigu įmonės veikla tolygi – su kalendoriniais metais. Pati įmonė ir Vyriausybė gali nustatyti tarpinius dalinius ataskaitinius laikotarpius: prieš visuotinus akcininkų ir pajininkų susirinkimus, kas ketvirtį, mėnesį, prieš sezono pradžią ar jam pasibaigus ir t.t; apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką. Apskaitos metodika turi išlikti stabili gana ilgai ir ją pakeitus, vienos apskaitos duomenys turi būti gauti ir senąja, ir naująja metodika. Šis principas labai svarbus apskaičiuojant pelną ir netaikomas mokesčiams; kaupimo (realizavimo) principas reikalauja pardavimo pajamas pripažinti tada, kai išrašoma sąskaita, nepriklausomai kada ir kaip bus gaunami pinigai, pateikiama produkcija. Pajamos registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o išlaidos – jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ir išmokėjimą; tikslumas ir patikimumas reikalauja, kad jeigu apskaitos informacija yra netiksli, tai neišvengiamai bus priimti klaidingi ir nepagrįsti sprendimai; atsargumo arba konservatyvumo principas reikalauja, kad įmonės veiklos rezultatai būtų vertinami atsargiai. Ypač jis svarbus apskaičiuojant sąnaudas, jas maksimalizuojant, o pajamas, jas minimalizuojant. Tai kartu ir apdairumo principas, kai kvalifikuotai pasirengiama realiai įvertinti potencialius nuostolius ir ieškoma ar turima kitų alternatyvų. Įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertė negali būti nepagrįstai padidinta ar suamažinta; piniginio mato (įkainojimo) principas reiškia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje turi būti išreikšti vertine
išraiška, kaupimo principas reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, sąnaudos – kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo, palyginimo principas reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su patirtomis sąnaudomis. Palyginamumas kartu reiškia, kad informacijos vartotojai turi turėti galimybę palyginti įmonės finansines ataskaitas, norėdami įvertinti jos finansinę būklę. lojalus atvaizdavimas reikalauja, kad visi sandoriai ir ūkinės operacijos ataskaitoje būtų atvaizduoti objektyviai, visapusiškai, o ne paviršutiniškai, neutralumas – kad informacija, pateikta finansinėse ataskaitose, būtų patikima, ji turi būti neutrali, neturi būti jokių šališkumo faktų.
Finansinės ataskaitos nėra neutralios, jei jos, pateikdamos informaciją, daro įtaką priimamiems sprendimams, sudarant atitinkamą nuomonę, siekiant kokio nors tikslo, turinio vyravimas prieš formą pabrėžia, kad visada daugiau dėmesio reikia skirti operacijų turiniui, jų esmei atskleisti. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik pagal jų juridinę formą.
Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą išskiriami šie 10 bendrieji apskaitos principai: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo, pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo, turinio svarbos. Priklausomai nuo įmonės tikslų bei ataskaitų vartotojų formuojama ir finansinė bei balanso politika.
2. Ūkinių operacijų fiksavimas ir atpažinimas
Apskaitos dokumentas. Jo rekvizitai – įmonės pavadinimas ir kodas, dokumento pavadinimas, numeris ir sudarymo data; ūkinės operacijos turinys, matavimo rodikliai, asmenų, įvykdžiusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos įvykdymą ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės, vardai bei parašai. Dokumentai ir apskaitos registrai apibūdinti buhalterinės apskaitos įstatymo III skirsnio straipsniuose.
Ūkinių operacijų fiksavimas. Dokumentai yra įrašų apie ūkines operacijas į apskaitos registrus pagrindas. Jie įrašomi ranka ar techninėmis priemonėmis aiškiai ir įskaitomai. Įmonės gali naudoti pavyzdinius, specialius ir laisvos formos pirminius dokumentus, turinčius juridinę galią.
Dokumentų juridinė galia. Dokumentui juridinę galią suteikia šie privalomi rekvizitai: įmonės pavadinimas, dokumento pavadinimas, jo sudarymo data, ūkinės operacijos turinys, ūkinės operacijos matavimo rodikliai, asmenų, įvykdžiusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos įvykdymą ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės, vardai, parašai. Dokumentas, kuriame nėra minėtų rekvizitų, juridinės galios neturi. Tokie griežti pirminių dokumentų įforminimo reikalavimai labai apsunkina smulkius verslininkus, patentininkus, dirbančius taip pat su privačiais asmenimis, galutiniais prekių ir paslaugų vartotojais. Be to, kai kuriems pirminiams griežtos apskaitos dokumentams privaloma speciali tipografinė forma ir įsigijimo tvarka.
Dokumentų pasirašymas ir atsakomybė. Įmonės vadovas patvirtina asmenų, turinčių teisę pasirašyti pirminius dokumentus, sąrašą ir jų parašų pavyzdžius. Dokumentai pasirašomi asmeniškai. Už laiku ir teisingą dokumentų išrašymą, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinės operacijos teisėtumą atsako asmenys, surašiusieji ir pasirašiusieji dokumentus, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo patikrinti audito.
Apskaitos registrai Už ataskaitinį laikotarpį dokumentų duomenys apibendrinami apskaitos registruose. Visos įmonėje atliktos ūkinės operacijos apskaitos registruose fiksuojamos pagal pirminius dokumentus, kuriais remiantis tos operacijos ir buvo atliktos. Operacijų registracijos metu sisteminami ir pirminiai duomenys. Pirminių dokumentų duomenys apie ūkines operacijas yra grupuojami pagal operacijų rūšis. Tai atliekama naudojant specialiuosius žurnalus. Juose duomenys kaupiami per mėnesį, o jo pabaigoje iš žurnalo perkeliami į atitinkamą Didžiosios knygos sąskaitą arba į keletą iš jų. Apskaitos registrai gali būti tipiniai arba laisvos formos. Jie sudaromi chronologine, sistemine -chronologine ar kita nustatyta tvarka
(Apskaitos tvarkymas, 1996. – p. 2 – 27, Lazauskas, 1995. – p. 65 – 75 ir kiti).
Apskaitos sistemoje informacija apie ūkinius faktus fiksuojama naudojantis pirminiais dokumentais. Vėliau ji apibendrinama apskaitos registruose įvairiomis procedūromis. Tačiau apskaitos principai visose įmonėse išlieka vienodi nepriklausomai nuo to, kad apskaitos sistema ir technika turi būti pritaikyta konkrečiai įmonės specifikai ir jos informaciniams poreikiams.
Mažos įmonės atlieka palyginti nedaug ūkinių operacijų, turi mažai klientų bei tiekėjų. Visa tai įgalina kiekvieną operaciją fiksuoti Bendrajame žurnale, kuriame visos atliktos ūkinės operacijos registruojamos chronologiškai. Bendrasis, arba ūkinių operacijų registravimo žurnalas naudojamas visoms operacijoms nepriklausomai nuo jų rūšies fiksuoti. Čia tai pat nurodomos ir koresponduojamosios sąskaitos. Vėliau duomenys iš Bendrojo žurnalo perkeliami į sisteminį registrą – Didžiosios knygos sąskaitas. Jose duomenys sisteminami ir kaupiami, o ataskaitinio laikotarpio pabaigoje naudojami sudarant atskaitomybę. Esant nelabai dideliam ūkinių operacijų skaičiui, taip organizuoti apskaitą racionalu, bet didesnėje įmonėje toks apskaitos organizavimas praktiškai neįmanomas.
Organizuojant apskaitą didesnėse įmonėse, naudojama daugelis pagalbinių (specialiųjų) registrų. Specialieji žurnalai iš dalies pakeičia Bendrąjį žurnalą. Kiti registrai kaip analitinės knygos detalizuoja Didžiosios knygos sąskaitų duomenis. Prieš pradedant apibūdinti registrų naudojimo ypatumus, tikslinga bendrai aptarti jų atliekamas funkcijas.
Specialieji žurnalai pritaikyti informacijai apie vienarūšes ūkines operacijas fiksuoti. Paprastai tai daugiaskilčiai registrai, palengvinantys apskaitos darbą. Pagrindinis specialiųjų žurnalų naudojimo privalumas yra tas, kad šiuo atveju darbus galima paskirstyti žmonėms arba skyriams. Tai paspartina darbą, kadangi gali fiksuoti operacijas keliuose registruose tuo pačiu metu. Be to, specialieji žurnalai labai pagreitina ir palengvina informacijos apdorojimą, nes geriau pritaikyti tam tikros rūšies operacijoms registruoti.
Specialiųjų žurnalų efektyvumas padidėja, jeigu jie tinkamai pritaikyti būdingiausioms ūkinėms operacijoms, atliekamoms įmonėje. Kiekviena įmonė priklausomai nuo operacijų įvairovės ir jų atlikimo dažnumo naudoja skirtingą specialiųjų žurnalų skaičių ir rūšis. Bendras specialiųjų žurnalų struktūros bruožas yra tas, kad jie sudaryti iš daugelio skilčių, kurios naudojamos įvairiai informacijai fiksuoti. Naudojant tokią struktūrą, ne tik greičiau apdorojama informacija, bet ir sumažėja pastarosios dubliavimasis. Lengvai galima įvesti bet kokią papildomą skiltį norimai informacijai atspindėti. Todėl fiksuoti duomenų kitur nereikia. Įvairiose įmonėse to paties pavadinimo specialieji žurnalai gali būti skirtingos formos, o jų skiltys gali būti išdėstytos taip, kaip patogiau įmonės apskaitininkams. Tačiau nepaisant įvairovės, tam tikros skiltys privalomos ir jas reikia pateikti visuose specialiuose žurnaluose. Apskaitos organizavimas, kai kaupiama informacija jau iš pradžių yra grupuojama pagal ūkinių operacijų rūšis, supaprastina pirminių duomenų fiksavimą. Be to, specialiųjų žurnalų naudojimas ne tik labai pagreitina duomenų fiksavimą, bet ir suteikia galimybę konkrečiam asmeniui kontroliuoti tam tikrą veiklos sritį.
Pagalbinių registrų – analitinių sąskaitų knygų naudojimo privalumai yra tie, kad jos įgalina atspindėti atskirose sąskaitose operacijas, susijusias su konkrečiais pirkėjais ar tiekėjais. Taip pat šie registrai supaprastina Didžiosios knygos vedimą, kadangi joje nelieka detalių duomenų apie pirkėjus ir tiekėjus. Be to, vedant analitines sąskaitų knygas, galima nustatyti klaidas individualiose sąskaitose ir racionaliai paskirstyti darbą apskaitininkams. Analitinės sąskaitos detalizuoja Didžiosios knygos sąskaitų duomenis. Didžiojoje knygoje lieka Pirkėjų įsiskolinimo sąskaita, tik dabar ji laikoma kontroline, nes joje atspindima analitinių sąskaitų knygos sąskaitų
likučių suma. Įrašai analitinių sąskaitų knygose daromi iš specialiųjų žurnalų tuo pat metu, kai įvyksta ūkinės operacijos. Duomenys knygose yra kaupiami kitais aspektais specialiuosiuose žurnaluose. Mėnesio pabaigoje duomenys iš pagalbinių registrų – specialiųjų žurnalų perkeliami į Didžiąją knygą, apskaičiuojami šios knygos sąskaitų likučiai, padaromi visi reikiami koreguojantieji ir uždarantieji įrašai. Po to sudaromas bandomasis balansas ir finansinė atskaitomybė.
Apskaitos registrų normos. Apskaitos registrų komplektą sudaro žurnalai, parengti Finansų ministerijos patvirtinus tipinius finansinės apskaitos registrus, kurie yra papildyti specialiaisiais žurnalais, skirtais perdirbimo įmonėms bei analitinės apskaitos kortelėmis. Komplektas tinka visų veiklos sričių bei dydžių įmonėms, kuriose apskaitą veda keli skyriai (asmenys). Duomenys specialiuosiuose žurnaluose fiksuojami laikantis sisteminio – chronologinio principo, tai yra, kiekviename žurnale registruojamos tik vienos rūšies operacijos. Tuo būdu ūkinės operacijos ne tik fiksuojamos apskaitoje, bet iš karto ir sisteminamos. Dėl to gerokai sumažėja darbo dubliavimas, klaidų tikimybė, supaprastėja pačios apskaitos vedimas. Visi šie faktoriai padeda taupyti apskaitos vedimui skirtą laiką ir lėšas.
Galima pateikti duomenų fiksavimo apskaitos schemą:
1. Trumpalaikio ir ilgalaikio (materialaus ir nematerialaus) turto apskaita, įskaitant dalies duomenų apie ūkines operacijas su turtu detalizavimą tam skirtose analitinėse kortelėse,
1. Prekių ar kito turto pardavimas, taip pat ir paslaugų suteikimas,
2. Parduotų prekių savikainos fiksavimas,
3. Atsiskaitymai (išmokėjimai) per banką (jeigu įmonė turi kasos knygą) arba visos piniginės (grynais ar pavedimu ) išlaidos (jeigu įmonė neturi kasos knygos),
4. Išmokos iš kasos ( jeigu įmonė turi kasos knygą),
5. Kasos įplaukos ( jeigu įmonė turi kasos knygą),
6. Įplaukos į sąskaitą banke (jeigu įmonė turi kasos knygą) arba visos piniginės ( grynais ar pavedimu) įplaukos ( jeigu įmonė neturi kasos knygos),
7. Bendra veiklos sąnaudų apskaita,
8. Tiesiogiai gaminiams priskiriamos gamybos išlaidos (šis žurnalas skirtas perdirbimo įmonėms ),
9. Netipiškos bei kituose apskaitos registruose neužfiksuotos ūkinės operacijos ir įvykiai,
10. Netiesiogiai su produkcijos gamyba susijusios pridėtinės išlaidos (šis žurnalas skirtas perdirbimo įmonėms),
11. Darbo užmokesčio ir socialinio, sveikatos ir kitų draudimų paskaičiavimas ir apskaita,
12. Pagrindinių ir pagalbinių darbininkų darbo užmokesčio ir socialinio ir kitų draudimų paskaičiavimas (perdirbimo įmonėse),
13. Visos tiesioginės gamybos išlaidos (perdirbimo įmonėse),
14. Netiesioginės gamybos išlaidos ( perdirbimo įmonėse),
15. Mokėtinų mokesčių apskaita,
16. Pridėtinės vertės ir akcizo bei kitų mokesčių apskaita,
17. Finansinės veiklos pajamų ir sąnaudų apskaita,
18. Kiekvienos dienos pabaigoje ar kas kelios dienos ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje duomenų perkėlimas į sąskaitas,
2. Laikotarpio pabaigoje analitinių kortelių likučių sumų ir atitinkamų kontrolinių sąskaitų likučių sutikrinimas.
Naudojantis spalvotomis sąskaitų kortelėmis, tikslinga kiekvienai sąskaitų klasei skirti po atskirą spalvą. Sąskaitos apskaitos dokumentuose saugoma visa informacija apie konkrečius turto ar nuosavybės rūšies pasikeitimus.
3.Sąskaitų planas.
Labai svarbi apskaitos sąvoka yra sąskaitų planas. „Sąskaitų planas – sąskaitų, kuriose sukaupiama informacija, atspindinti ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, sąrašas.”[ Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001].
„Pavyzdinį sąskaitų planą parengia ir „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ paskelbia Lietuvos Respublikos apskaitos institutas. Ūkio subjektas susidaro savo sąskaitų planą. Jį tvirtina to ūkio subjekto vadovas.” [ Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001]
Sąskaitos plane nurodomos sąskaitos pavadinimas ir Nr. 1 – as numerio ženklas – klasės numeris. Yra tipinės 6 klasės, o 7, 8, 9 klasės yra laisvos ir paliktos įmonių žinioje. Dešimtoji arba nulinė sąskaitų klasė skirta specialioms užbalansinėms sąskaitoms.
Visos sąskaitos gali būti sugrupuotos į klases, grupes ir surašytos į tam tikrą sąrašą – sąskaitų planą. Sąskaitų plane įrašytos sąskaitos turi būti sugrupuotos pagal jų funkcijas: apskaityti turtą,
apskaityti nuosavybę, apskaityti pajamas, apskaityti sąnaudas.
Turto sąskaitų grupė suskaidoma į dvi dalis :
1) formavimo savikainos, ilgalaikio turto, po vienerių metų gautinų sumų sąskaitas,
2) trumpalaikio turto sąskaitas.
Nuosavybę apskaitančios sąskaitos skirtos :
1) savininkų nuosavybei apskaityti: kapitalo, rezervų ir atidėjimų įsipareigojimams ir reikalavimams padengti, po vienerių metų mokėtinų sumų;
2) skolintojų nuosavybei apskaityti: mokėtinų sumų ir įsipareigojimų.
Yra dvi pelno ataskaitų sąskaitų grupės :
1) pajamų sąskaitos,
2) sąnaudų sąskaitos.
Kaip anksčiau minėjome, turto ir nuosavybės sąskaitos vadinamos balansinėmis.
Pajamų ir sąnaudų sąskaitos vadinamos nebalansinėmis arba pelno ataskaitos sąskaitomis. Jose apskaitomų sumų galutinis rezultatas yra pelnas arba nuostolis.
4. Turtas ir nuosavybė
„Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.”[Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001].
TURTAS = SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ + SAVININKŲ NUOSAVYBĖ arba:
SAVININKŲ NUOSAVYBĖ = TURTAS – SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ
Ilgalaikis turtas:
13. materialus (žemė, pastatai, transporto priemonės, įrengimai, įrankiai);
14. nematerialus (prestižas; įsigytos teisės – patentai, licenzijos, know- how, prekių ženklai).
Įmonės ilgalaikis turtas apskaitoje įkainojamas ir rodomas įsigijimo verte, balanse – likutine verte (atskirai įsigijimo vertė ir nusidėvėjimas).
Finansinis turtas ( ilgalaikio turto rūšis, užtikrinantis tam tikras teises ir privilegijas, kurios atsiranda įmonei dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Išskiriamos šios pagrindinės finansinio turto rūšys (Kalčinskas, 2001. P.487, 489):
• investicijos: į vertybinius popierius (akcijas, obligacijas, finansinius vekselius ir kitus VP) ir kitą turtą;
• paskolos,
• įmonės anksčiau išleistos ir supirktos nuosavos akcijos.
Nematerialus turtas reiškiasi per įvairias privilegijas ir teises, iš kurių įmonė gauna tam tikros naudos (Kalčinskas, 2001. P.481).Šio turto svarbiausieji požymiai (pagal G.Kalčinską, 2001. P.481 – 482): neturi materialaus daiktinio turinio, turi vertę, kurios būtina išraiška : už tą turtą sumokėta kaina, atneša įmonei naudą, suteikia konkrečias teises ir privilegijas, turto buvimas gali būti įrodytas per konkrečias jo savybes, kurios įgyja turto turėtojas, ilgai naudojamas, kai tarnauja ilgiau nei vienus metus, trumpalaikis, kai naudojamas per vienerius metus. Trumpalaikis nematerialus turtas apskaitoje neapskaitomas..
Ilgalaikis turtas dėvisi fiziškai ir morališkai. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas nustatomas ir nurašomas į išlaidas tiesioginiu proporcingu laiko požiūriu, proporcingai veiklos ar produkcijos apimties požiūriu, mažėjančios vertės, metų skaičiaus būdais.
Daiktinės darbo priemonės .Įmonių pagrindą sudaro materialinė-techninė bazė, į kurią investuotos nemažos savos lėšos. Be to, dalis turto gali būti nuomojama, naudojama išsipirktinai (lizingo būdu), kartais eksploatuojama nemokamai.
Jei visa materialinė-techninė bazė yra įtraukta į ūkinę komercinę veiklą, tai ji sutampa su materialiniu-techniniu gamybiniu potencialu (be personalo). Į šį gamybinį potencialą įeina visi eksploatuojami pagrindiniai fondai (pagrindinės priemonės), smulkus inventorius, instrumentai bei kiti daiktai, esantys eksploatacijoje ilgesnį laiką.
Pagrindinių fondų sąvoka labiau taikoma, kai atliekama pagrindinių priemonių apskaita vertine išraiška, skaičiuojamas susidėvėjimas (amortizacija), atliekami kiti ekonominiai skaičiavimai. Tačiau pagrindinių fondų ir pagrindinių priemonių sąvokų taikymas yra labiau susitarimo, o ne teorinis klausimas. Nors kai kurie literatūros šaltiniai, kai aptariamas ilgalaikis turtas vertine išraiška, dažniau vartoja pagrindinių fondų, o kai natūrine, – pagrindinių priemonių sąvoką1.
Pagrindinės priemonės ir apyvartinės lėšos užtikrina prekių cirkuliacijos nenutrūkstamumą, tačiau šiame procese dalyvauja skirtingai.
Jei apyvartiniai ir cirkuliacijos fondai kiekviename prekių cirkuliacijos cikle panaudojami visiškai (su kai kuriomis išimtimis), tai gamybos priemonės savo forma išlieka nepakitusios, tik iš dalies netenka savo pirminės vertės. Todėl visas pagrindinių priemonių (pagrindinių fondų) apytakos ciklas yra daug ilgesnis nei apyvartinių lėšų ir užtrunka kelerius metus ar net dešimtmečius. Gamybos priemonių tarnavimo laikas priklauso nuo jų paskirties, sudėties, eksploatacijos sąlygų ir kitų priežasčių.
Pagrindinės priemonės netenka savo vertės pamažu. Ji dalimis perkeliama (nurašoma) į savikainą ar cirkuliacijos išlaidas. Pagrindinės priemonės atstatomos nusidėvėjimo atskaitymų ir kitų investicijų sąskaita.
Pagrindinės priemonės natūrine išraiška sudaro verslo pagrindinę materialinės-techninės bazės dalį. Prie pagrindinių priemonių priskiriami pastatai, statiniai, įrenginiai, mašinos ir kitos priemonės, kurios veikia ilgiau nei metus ir kurių vertė ne mažesnė nei norminių aktų nustatyta suma.
Pagrindinės priemonės gali būti klasifikuojamos pagal paskirtį, ūkio šakas, priklausomybę, verslo sritis, tarnavimo laiką, susidėvėjimo (tinkamumo) laipsnį, dalyvavimo veikloje pobūdį ir kitus požymius. Jos skirstomos į gamybines ir negamybines. Pagal paskirtį grupuojamos į šias
grupes:
žemę, pastatus ir statinius,
įrenginius,
mašinas,
transporto priemones,
inventorių ir instrumentus,
produktyvius ir darbinius gyvulius,
nebaigtus kapitalinius darbus,
kitą ilgalaikį materialinį turtą.
Negamybinės paskirties priemonės gamybos procese tiesiogiai nedalyvauja.
Tai gyvenamieji pastatai, kultūrinės buitinės patalpos, autobusai žmonėms pervežti ne darbo metu ir panašiai.
Svarbus priemonių skirstymas pagal dalyvavimo technologiniame procese pobūdį:
aktyvūs pagrindiniai fondai,
pasyvūs pagrindiniai fondai.
Aktyviajai fondų daliai priklauso mašinos, įrenginiai, transporto priemonės ir kitas ilgalaikis turtas, tiesiogiai dalyvaujantis ar veikiantis ūkinėje komercinėje veikloje. Pasyvūs pagrindiniai fondai (pastatai, statiniai, estakados, geležinkelio linijos, tvoros ir t. t.) sudaro sąlygas aktyviesiems fondams veikti. Pagrindiniai fondai, kaip buvo pažymėta, dėvisi ir netenka savo vertės pamažu. Jie patiria moralinį ir fizinį susidėvėjimą. Moralinis susidėvėjimas gali susidaryti dėl dviejų priežasčių: dėl gamybos priemonių gamybos atpigimo, sukūrus pajėgesnes, efektyvesnes gamybos priemones.
Fizinis susidėvėjimas susijęs su techninių eksploatacinių savybių pablogėjimu ar netekimu.
Pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) apskaita atliekama pagal objektus kortelėse arba kompiuteriais. Nurodomas objekto pavadinimas (kodas), inventorizacinis Nr., pirminė vertė, veikimo laikas, amortizacijos atskaitymo norma, amortizacijos skaičiavimo metodas (formulė, taisyklė) ir kiti duomenys bei pakeitimai.
Amortizacija yra nematerialaus turto susidėvėjimo vertės pernešimo (kaupimo) procesas per objekto veikimo laiką, o materialaus turto susidėvėjimo vertės pernešimas vadinamas tiesiog nusidėvėjimu. Nusidėvėjimo ir amortizacijos atskaitymų kaupimo tikslas – atstatyti pagrindinių fondų vertę ir sukaupti lėšas gamybos priemonių daliniam ir visiškam atnaujinimui.
Įmonių gamybinis potencialas, ypač jo pastovioji dalis, – pagrindinės priemonės (žemė, pastatai, statiniai, mašinos, įrenginiai ir kita) kartu su kitais veiksniais (prekėmis, personalu) sąlygoja viso investuoto kapitalo panaudojimo efektyvumą.
Pagrindinės priemonės, įskaitant patalpas ir jose esamą turtą, įgauna vis didesnę reikšmę dėl tokių priežasčių:
1. Savos gamybos priemonės, kaip veiksnys, veikia per investuotą kapitalą. Brangstantys žemės sklypai, pastatai, statiniai, kai jie įsigyjami, vis labiau susieja ilgalaikį finansavimą ir investavimą. Be to, šis veiksnys įgyja finansavimo efektą, nes kredito apmokėjimo, nuomos išlaidos vis didėja. Tuo pat metu nusidėvėjimo kaupimas už pastatus, statinius yra tiek išlaidos, tiek ir lėšų šaltinis. Didėjant gamybos priemonių vertei, šis šaltinis taip pat didėja.
2. Pastatų (patalpų) nuomos išlaidos yra antras pagal dydį ir dalį išlaidų straipsnis (pirmas – personalo išlaikymas). Nuomos išlaidos sudaro apie dešimtą dalį komercinės veiklos išlaidų. Į jas taip pat įeina nuomojamų patalpų vietos reikšmingumas.
3. Savos pagrindinės priemonės, ypač mažmeninėje prekyboje, smulkaus verslo įmonėse yra svarbus skatinamasis instrumentas. Savas turtas gali būti sumaniai ir tinkamai naudojamas be jokių apribojimų. Čia nemažą reikšmę įgyja patalpų įranga, naudojama technika ir technologija, kokybinė priemonių sudėtis (susidėvėjimo laipsnis, šiuolaikinių reikalavimų atitikimas: imlumas energijai, laidumas šilumai, galingumas, universalumas ir specializacijos laipsnis, optimali struktūra ir t. t.).
4. Ypač svarbus, net lemiantis, mažmeninės prekybos, masinio maitinimo ir šiaip smulkaus verslo įmonės vietos veiksnys. Didmeninei prekybai, kitoms tarpininkavimo, gamybos įmonėms dislokacijos vieta išskirtinės reikšmės neturi.
Nusidėvėjimo (amortizacijos) nustatymas. Nuo ko pradėti, norint nustatyti pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) normas, kurių reikalauja mokesčių inspekcijos ir išlaidų nurašymas. Jei to nebus padaryta, bus dirbtinai didinamas pelnas, atitinkamai ir mokesčiai į biudžetą, o susidėvėjusių įrenginių nebus už ką pakeisti.
Pirma. Reikia sugrupuoti visą ilgalaikį materialinį turtą pagal tikėtiną jo tarnavimo laiką metais. Čia būtina atsižvelgti ne tik į gamybos priemonės technines laiko normas, fizinę būklę, bet ir į moralinį susidėvėjimą.
Į vieną grupę galėtų patekti pastatai, statiniai ir kitos priemonės, kurios eksploatuojamos gana ilgai – 10 ar 15 metų be didelių kapitalinių įdėjimų. Į kitą grupę turėtų įeiti stacionariniai įrenginiai, mašinos, staklės, kurios keičiamos tik kai diegiama nauja arba iš esmės pertvarkoma gamybos technologija, kinta verslo politika. Tokio tipo rekonstrukcijos tikriausiai atliekamos ne dažniau kaip 4–7 metai.
Dar reikėtų skirti mašinas, įrenginius, kilnojamas priemones, labai intensyviai naudojamas arba eksploatuojamas nepalankiomis sąlygomis, kurių tarnavimo laikas yra gana ribotas (dveji ar treji metai).
Įrenginiai ir kitos priemonės, kurios tik metus ar mažiau, į šiuos skaičiavimus netraukiamos. Jos gali būti nurašomos per metus lygiomis dalimis, jei yra gana brangios. Kai priemonės nelabai brangios, jos, pradėjus eksploatuoti, iš karto nurašomos į kaštus. Taikytinas ir mišrus nurašymo būdas: pavyzdžiui, 50% nurašoma iš karto, o likusi dalis – per eksploatacijos laikotarpį.
Kiekvienoje ilgalaikio turto grupėje gamybos priemonės išdėstomos pagal numatomus eksploatavimo metus (pavyzdžiui, 15, 10, 5, 3 ir 2 metų). Gali būti nustatomas vidutinis grupės laikas (svertinio vidurkio būdu).
Nustatant priemonės eksploatavimo laiką, reikia turėti omenyje, jog įrenginiai, mašinos, netgi pastatai savo veiklos pabaigoje reikalauja tokių didelių remonto, priežiūros ir kitų kaštų, jog tampa ekonomiškai nenaudingi. Pavyzdžiui, Japonijoje, kitose šalyse staklės vidutiniškai veikia 3,5 metų, o pas mus – apie 20 metų.
Antra. Įvertinus savo turto eksploatavimo trukmės finansines ir technines galimybes, pereinama prie metinių susidėvėjimo (amortizacijos) normų (N) nustatymo. Šios normos yra amortizacijos atskaitymų vidutinės metinės pagrindinių priemonių vertės procentai. Jei priemonė buvo naudojama visus metus, imama pirminė jos vertė, kuri įrašyta priemonių apskaitoje.
Orientacinė amortizacijos atskaitymų norma (N) gali būti nustatoma 100% dalijant iš numatomų priemonės eksploatavimo metų, pavyzdžiui, 15 metų.
100 : 15 = 6,7%.
Taip per 15 metų po 6,7% yra sukaupiamas susidėvėjęs turtas, kad vėl būtų galima įsigyti tokią pat naują priemonę. Tačiau reikia turėti omenyje, jog vyksta infliacija, dar numatomi, pavyzdžiui, po 5 ir 10 metų kapitaliniai remontai. Todėl surinktų lėšų aiškiai neužtenka. Reikia numatyti papildomą atskaitymo normą minėtoms ir kitoms išlaidoms padengti.
Jei kapitalinio remonto darbų vertė sudarys trečdalį pastato vertės, tai kasmet remonto fondui sudaryti reikės papildomai atskaityti daugiau kaip 2% vidutinės metinės vertės (33,3:15=2%).
Žinoma, jei leidžia finansinės galimybės, gamybos priemones reikia keisti nelaukiant didelio jų susidėvėjimo (ne kaip rekomenduoja Vyriausybė), nes firmai tai kainuos dar brangiau. Šykštus moka du kartus: remontuodamas ir vėliau pirkdamas brangesnius įrenginius.
Trečia. Žinodami susidėvėjimo (amortizacijos) normas (N), galime apsiskaičiuoti, kiek kasmet sukaupsime nusidėvėjimo (amortizacijos) lėšų (Am), kurios įrašomos į išlaidas ir savikainą . Ta pačia suma, kaip anksčiau minėta, padidėja išlaidos ir sumažėja pelnas, nors nusidėvėjimo
(amortizacijos) priskaičiavimai lieka įmonei.
Pavyzdžiui, 2XX1 m. sausio 1 d. įsigijome įrengimą už kurį sumokėjome 10300 Lt. Ši suma vadinama pradine ilgalaikio turto verte. Numatoma, kiek metų šis įrenginys bus naudojamas ir kiek jis bus vertas po to. Įrenginys bus naudojamas 5 metus ir po 5 metų pardavus tai kas liks iš šio įrenginio planuojama gauti 300 Lt. Ši suma vadinama likvidacinė ilgalaikio turto verte.
Įrenginys per 5 metus nusidėvės 10000 Lt.-nusidėvėtina ilgalaikio turto vertė. Nustatyta, kad įrenginys nusidėvi proporcingai per visą jo naudojimo laikotarpį. Kiekvienais metais į nusidėvėjimo sąnaudas nurašysime po 2000 Lt.
Po kiekvienų įrengimo naudojimo metų jo (vertine išraiška) vis mažesnė:
20X1 m.sausio 1 d. – 8300 Lt (10300 Lt – 2000 Lt );
20X2 m.sausio 1 d. – 6300 Lt ( 8300 Lt – 2000 Lt ) ;
20X3 m.sausio 1 d. – 4300 Lt ( 6300 Lt – 2000 Lt ) ;
20X4 m.sausio 1 d. – 2300 Lt ( 4300 Lt – 2000 Lt );
20X5 m. sausio 1d.- 300 Lt ( 2300 Lt – 2000 Lt ).
Turto vertė, gauta atėmus iš pradinės vertės nudėvėtą jo dalį, vadinama ilgalaikio turto likutine verte (kiek įrengimas yra vertas konkrečiu laiko momentu ). Tai 20X1 m. ilgalaikio turto likutinė vertė – 8300 Lt.
Taigi 20X2 m. įrengimo pradinė vertė – 10300 Lt; likvidacinė vertė – 300 Lt; likutinė vertė – 6300 Lt; nusidėvėjimo ( nudėvėta ) vertė – 4000 Lt (2000 Lt x 2 m.); nudėvėtina vertė – 6000 Lt.
Ankstesnėse rekomendacijose numatė keturis ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus:
tiesiogiai proporcingą (tiesinį),
produkcijos,
metų skaičiaus,
dvigubą (mažėjančios vertės) metodą.
Be to, galėtų būti taikomi ir kombinuoti, pavyzdžiui: tiesiogiai proporcingas ir produkcijos,
metų skaičiaus bei produkcijos metodas ir t. t. Nusidėvėjimo skaičiavimo metų skaičiaus ir mažėjančios vertės metodai vadinami greitesnio susidėvėjimo skaičiavimo metodais.
Ilgalaikio materialaus turto pasyviajai daliai (pastatams, statiniams, estakadoms, privažiavimo keliams ir kt.) greitesnio skaičiavimo metodai netaikomi.
Žemės susidėvėjimas neskaičiuojamas. Bet lėšas melioracijai (irigacijai) atstatyti vis vien reikėtų kaupti.
Aktyviai turto daliai (mašinoms, įrenginiams, instrumentams ir kt.) amortizacija gali būti skaičiuojama ir pagal greitesnius metodus.
Įmonė nusidėvėjimo skaičiavimo metodą gali keisti tik kartą ir tik iš greitesnio į tiesioginį.
Nematerialus ilgalaikis turtas nurašomas (amortizuojamas) dalimis tik pagal tiesiogiai proporcingą metodą. Jis galiausiai į gamybos ir cirkuliacijos išlaidas patenka visas, nepalikus likvidacinės vertės.
Ilgalaikio materialaus turto metiniam susidėvėjimui skaičiuoti turi būti iš anksto numatyta turto likvidacinė vertė. Ji nusako, kiek dar ekonomiškai tikslinga gamybos priemonę eksploatuoti. Reikalaujama, jog likvidacinė vertė neviršytų 10% priemonės pradinės vertės. Tiksliajai aparatūrai, matavimo prietaisams, prestižinei įrangai maksimaliai leistina likvidacinės vertės norma yra aiškiai per maža.
Atliekant metinius nusidėvėjimo skaičiavimus pagal pirmus tris metodus, likvidacinė vertė iš materialaus turto vertės atimama.
Pati įmonė pasirenka nusidėvėjimo skaičiavimo normatyvus (normas), tačiau negali viršyti Ūkio ir Finansų ministerijų nustatytų maksimalių normatyvų metais (o valstybinės ir valstybinės akcinės bendrovės privalo laikytis dar ir minimalių atskaitymų ribų).
Norint apskaičiuoti metinius nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymus (Am) pagal tiesiogiai proporcingą (tiesinį) metodą, iš priemonės pradinės vertės (Vo) reikia atimti likvidacinę vertę (V1) ir padalyti ją iš tai priemonei numatyto tarnavimo (ar susidėvėjimo) laiko metais (t):
Am = (Vo–V1) : t.
Jei priemonės pradinė vertė – 10 000 Lt, likvidacinė vertė – 1 000 Lt, o tarnavimo laikas – 3 metai, tai amortizacijos atskaitymo norma yra 33,3%, o metiniai atskaitymai – 3 000 Lt:
(10 000 – 1 000) : 3 = 3 000 Lt 100 : 3 = 33,3% arba (3 000 : 9 000) 100 = 33,3%.
Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai gali būti nuolat įkalkuliuojami į prekės ar paslaugos kainą, bet bendri rezultatai susumuojami kas ketvirtį arba dar ir kas mėnesį. Jei skaičiuojama kas mėnesį, nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų norma pateiktu atveju sudarys 2,77% (33,3 : 12) nuo 9000 Lt priemonės vertės ir bus lygi 250 Lt.
Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai kas ketvirtį atitinkamai sudarys 750 Lt, arba 8,32% (33,3 : 4), nuo 9 000 Lt priemonės vertės.
Produkcijos metodas taikytinas aktyvaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimams. Susidėvėjimas siejamas su atlikto darbo ar pagamintos (realizuotos) produkcijos kiekiu. Pavyzdžiui, jei maksimali automobilio rida – 45 000 km, tai nusidėvėjimo skaičiavimo norma, tenkanti vidutiniškai vienam km, sudarys 0,2 Lt: (10 000 – 1 000) : 45 000 = 0,2 Lt.
Jei per metus automobilis nuvažiuoja 9000 km, tai metiniai nusidėvėjimo atskaitymai sudarys 1800 Lt (9 000 km 0,2). Vadinasi, automobilio tarnavimo laikas penkeri metai:
9 000 Lt : 1 800 Lt = 5 metai.
Galėtų būti taikomi mišrūs automobilio nusidėvėjimo skaičiavimo metodai.
Pavyzdžiui, pusė automobilio vertės (4 500 Lt) nusidėvėjimo atskaitymų galėtų būti sukaupta pagal tiesiogiai proporcingą metodą, likusi – pagal produkcijos metodą, bet sumažintu normatyvu – 0,1 Lt:
Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymams pagal metų skaičiaus metodą kiekvienais metais naudojamas vis kitoks atskaitymo koeficientas. Šio koeficiento visų metų suma lygi vienetui. Jo vardiklyje yra visi susumuoti metai.
Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal metų skaičiaus metodą pirmaisiais metais būna didžiausi, o vėliau tiek priskaičiavimo norma, tiek ir suma sparčiai mažėja pagal aritmetinę progresiją (po 1500 Lt, arba 16,66%, kasmet). Pavyzdžiui, jei įrenginio eksploatavimo laikas – 5 metai, tai atskaitymų norma kasmet mažės po 6,7% (punktų).
Nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo pagal dvigubą (mažėjančios vertės), kaip ir pagal ankstesnį, metodą, atskaitymo sumos pirmaisiais metais būna didžiausios, o po to dar staigiau mažėja. Tačiau pagal šį metodą atskaitymo norma lieka ta pati, bet skaičiuojama nuo mažėjančios likutinės vertės.
Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų pagal mažėjančios vertės metodą norma nustatoma panašiai kaip tiesiogiai proporcingu būdu, bet dvigubai didesniu procentu. Pateiktu 2.9 lentelėje atveju pagal tiesiogiai proporcingą metodą atskaitymo norma tesudarytų 33,3%, o pagal dvigubai mažėjančios vertės metodą – 66,6% (33,32). Tačiau pagal šį nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo metodą paskutiniais metais į gamybos ir cirkuliacijos kaštus nurašoma mažesnė susidėvėjimo vertė nei reikėtų pagal dvigubą normą (nes dar turi likti nustatyto dydžio likvidacinė vertė, pavyzdžiui, 10% pradinės vertės). Taip pat, skaičiuojant pagal šį metodą, iš priemonės pradinės vertės neatimama likvidacinė vertė.
Eksploatuojant ilgalaikes materialines priemones, susidėvėjimas skaičiuojamas iki jų likutinės vertės, pasiekusios likvidacinės vertės lygį. Iš sukauptų lėšų gali būti formuojamas ir remonto fondas.
Trumpalaikis turtas (atsargos – žaliavos, pagaminta produkcija, pirktos prekės skirtos perparduoti; iš anksto apmokėtos sumos; prekybos skolos – pirkėjų skola; pinigai – bankuose, kasoje). Trumpalaikis turtas nurašomas į išlaidas iškarto ar dalimis per vienus metus.
Atsargos apskaitoje įkainojamos įsigijimo verte, o finansinėje atskaitomybėje – faktine savikaina. Faktinė savikaina apskaičiuojama pirmiausia nurašant anksčiausiai įsigytas atsargas.
Ūkinės veiklos ciklas : Pinigai – Prekės – Pinigai
Nuosavybė. Skolintojų nuosavybė arba įmonės įsipareigojimai: ilgalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams; avansu gautos sumos (neuždirbtos pajamos); kitos ilgalaikės skolos); trumpalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams; avansu gautos sumos (neuždirbtos pajamos); mokėtini mokesčiai; mokėtini atlyginimai; kitos trumpalaikės skolos).
Trumpalaikės ir ilgalaikės skolos sudaro įmonės įsipareigojimus.
„Įsipareigojimas – prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, už kuriuos ūkio subjektas privalės ateityje atsiskaityti turtu ir kurių dydį galima objektyviai nustatyti.”[ Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001].
Savininkų nuosavybė (valstybinis kapitalas; akcinis kapitalas – paprastosios bei privilegijuotosios akcijos; kooperatyvo narių pajus, nepaskirstytas pelnas, savininko privati nuosavybė – fizinių asmenų teises turinčiose įmonėse).
5. Išlaidos ir sąnaudos
Išlaidų rūšimi suprantamas verte išreikštas naudingas tam tikros vertybių rūšies suvartojimas siekiant komercinės veiklos rezultato. Išlaidų pagal rūšis apskaitomi specialiose išlaidų klasės apskaitos sąskaitose.
Visos išlaidos klasifikuojamos pagal tokius tris pagrindinius požymius: rūšis (grupes, straipsnius), išlaidas sąlygojančius rodiklius, išlaidų susidarymo vietą.
Išlaidų skirstymas į rūšis (straipsnius) yra svarbus jų klasifikavimo požymis. Be to, visos ūkinės veiklos išlaidos sudaro dvi pagrindines išlaidų grupes:
pirmines arba paprastąsias,
antrines arba kompleksines.
Įmonės pirmines išlaidas galima sugrupuoti į šių straipsnių grupes: prekių ir paslaugų,
personalo išlaidų (darbo užmokesčio, tvirtų algų, komiso pinigų, socialinių priemokų), materialinių sąnaudų (pakavimo, fasavimo medžiagų, kuro, reklamos ir dekoratyvinių priemonių, šildymo, dujų, vandens, elektros energijos), kitų įmonių teikiamų paslaugų (nuomos, transporto išlaidų, išlaidų pagrindinėms ir konsultacinėms tarnyboms, pašto, ryšių, inkasacijos,
paslaugų, apsaugos, draudimo), amortizacijos ir nurašymų, komercinės rizikos (prekių nuostolių dėl sugedimo, sunykimo, vagysčių ir kita), atskaitymų (įvairių rūšių ir paskirties mokesčių), palūkanų.
Veiklos išlaidos ir cirkuliacijos išlaidos sudarant įvairias ataskaitas gali susidaryti iš šių dalių:
materialinių ir joms prilygintų sąnaudų, nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų,
išlaidų darbui apmokėti, socialinio ir sveikatos draudimo įmokų, privalomo ir kitų rūšių draudimo įmokų, mokesčių už valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą, žemės ir kito nekilnojamojo turto mokesčio, pajamų (pelno), pridėtinės vertės ir kitų mokesčių, palūkanų už kreditą, žemės ir kito turto nuomos mokesčio.
Sudėtingiausios materialinės ir joms prilygintos išlaidos. Jų grupę sudaro apie 40 išlaidų elementų. Svarbesni iš jų yra: žaliavos ir medžiagos, perkeltos į galutinį produktą ar sunaudotos
technologiniame procese, atsarginės dalys remontui, instrumentai, prietaisai ir prietaisai, neįeinantys į pagrindines priemones, apranga ir maisto produktai, skirti darbuotojams, pacientams ir klientams, visų rūšių kuro ir energijos išlaidos įmonės tikslams, darbai ir paslaugos, atliekami įmonei ir skirti ne pagrindinei jos veiklai, prekių, prekių su tara, taros transportavimo išlaidos, ryšių ir skaičiavimo centrų paslaugos, įpakavimo medžiagos,
natūrali ir kitokia prekių netektis, prekių, žaliavų ir medžiagų bei paslaugų vidinis vartojimas, prekių garantinio remonto bei aptarnavimo po prekės ir paslaugų suteikimo vertė,
prekių pardavimo išlaidos, atskaitymai keliams tiesti ir taisyti, mokslo tyrimo išlaidos, darbuotojų, klientų ir kitų verslo dalyvių vežimo išlaidos, darbuotojų telkimo išlaidos,
prekių kokybės išlaidos, finansinės paslaugos, savanoriškas turto draudimas, darbuotojų mokymas, perkvalifikavimas ir profesinis rengimas, medicinos, nutekamojo vandens, atliekų šalinimo ir valymo bei utilizavimo, juridinės, reklamos paslaugos, neapyvartaus turto nusidėvėjimas (amortizacija), licencijų, sertifikatų ir patentų įsigijimo išlaidos, priešgaisrinė ir kita apsauga, komandiruotės išlaidos, sanitarinės higienos ir buitinės priemonės bei paslaugos,
kitos paslaugos, darbai, išlaidos.
Visas įmonės išlaidas sąlygiškai galima suskirstyti į dvi dalis: į produkcijos ir veiklos išlaidas.
Į produkcijos išlaidas įeina pačių prekių ir paslaugų vertė (produkcijos savikaina) ir kitos tiesiogiai su preke susijusios išlaidos:
prekių, medžiagų ir žaliavų pirkimo kaina pagal dokumentus,
pristatymo išlaidos.
Produkcijos išlaidos koreguojamos kiekio ir kainos kompensacijomis, paruošimo parduoti bei finansinėmis išlaidomis (nuolaidomis, skontais ir t. t.).
Veiklos išlaidos apima visus likusius įmonės, įskaitant prekių apdorojimo, realizavimo ir valdymo išlaidas.
Be įmonės pirminių (paprastųjų) išlaidų, kai kurios įmonės (paslaugų, masinio maitinimo ir pan.) turi nemažų antrinių (kompleksinių) išlaidų.
Šiomis išlaidomis laikomos visos įkainotos vertybės, kurias gamina pati įmonė. Įmonės vidinė produkcija (savos gamybos produkcija, gamybinio pobūdžio paslaugos) yra skirta savo komerciniams tikslams siekti. Prie antrinių išlaidų gali būti priskirtos produkcijos apsaugos, tvarkos palaikymo, raštvedybos ir kitos išlaidos. Prekybos įmonės, neturinčios dirbtuvių ir cechų, skirtų savo produkcijai gaminti ir paslaugoms teikti, atskirai antrinių išlaidų neišskiria ir neapskaito.
Smulkių įmonių išlaidų skaidymas pagal rūšis (grupes ir straipsnius) yra pagrindinis ir dažnai tuo apsiribojama.
Atskirų rūšių išlaidų apskaita vyksta trim pakopom: nustatomi sąnaudoms prilygintos išlaidos (tikslinės paskirties sąnaudos arba pagrindinės išlaidos), nustatomos papildomos išlaidos, atimamos neutralios sąnaudos, kurių negalima laikyti realiomis išlaidomis.
Įmonių ūkinės veiklos išlaidas galima suskirstyti taip:
išlaidos personalui, neįskaitant įmonininkų algų ir komisinių,
įmonininkų algos,
komisiniai,
visos personalo išlaidos,
nuomos mokestis ir jos vertė,
patalpų išlaikymo,
reklamos ir kelionių,
pervežimo ir įpakavimo (didmeninėje prekyboje),
autotransporto išlaidos,
skolinto kapitalo,
savo kapitalo palūkanos,
verslo mokestis (paslaugos ir mažmeninė prekyba),
amortizaciniai atskaitymai,
bendrosios valdymo išlaidos,
visos likusios išlaidos.
Kitas išlaidų klasifikavimo kriterijus yra priklausomybė nuo veikiančio faktoriaus:
pajėgumo išnaudojimo (apyvartumo),
prekybos salės (prekybos ploto) m2,
darbo vietų skaičiaus,
prekių atsargų vertine išraiška,
atlyginimo ir algos,
nuvažiuotų kilometrų, valandų, tonkilometrių ir t. t. skaičiaus.
Pagrindinė išlaidų dalis susijusi su galutiniais ūkinės komercinės veiklos rezultatais:
pagamintų ir parduotų prekių kiekiu (arba suma),
suteiktų paslaugų apimtimi.
Todėl ta dalis išlaidų, kuri kinta kintant realizavimo apimčiai, vadinama sąlygiškai kintama: visa ar pagrindinė darbo užmokesčio dalis, reklamos, prekių įsigijimo, sandėliavimo, transportavimo ir dalis kitų išlaidų.
Likusi išlaidų dalis yra fiksuoto dydžio ir vadinama sąlygiškai pastovia (nepriklausoma nuo ūkinės veiklos rezultatų). Prie šių išlaidų priskiriamos išlaidos, susijusios su įmonės pagrindinių priemonių priežiūra ir eksploatacija nepriklausomai nuo to, ar šios priemonės naudojamos, ar nenaudojamos.
Tačiau šios išlaidos (šildymo, apšvietimo, amortizacijos, nuomos, valymo ir t. t.) priklauso nuo gamybinių patalpų, sandėlių, prekybos salės plotų.
Darbo vietų skaičius sąlygoja jų aprūpinimo smulkiu inventoriumi, medžiagomis ir žaliavomis išlaidas. Vadinasi, šių vertybių naudojimas tiesiogiai susijęs su darbo vietų skaičiumi.
Prekių atsargos tiesiogiai ir per apyvartumą susijusios su trumpalaikio kredito poreikiu. Todėl kartu susijusios ir su palūkanomis už kreditą. Taip pat atsargų laikymo trukmė dažnai lemia prekių nuostolius, rizikos laipsnį dėl kainų sumažėjimo, veikia kitus prekių saugojimo kaštus.
Atlyginimai ir algos, jų sumos, pačios priklausydamos nuo ūkinės veiklos rodiklių (realizavimo ir pajamų), savo ruožtu sąlygoja kitas pridėtines išlaidas (socialinio ir sveikatos draudimo priskaičiavimus ir kita). Kitose šalyse nuo jų iš dalies priklauso verslo mokestis ir kitos išlaidos,
pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis ar bendrasis akcizas, nes jie skaičiuojami nuo pridėtinio produkto, į kurį įeina ir darbo užmokestis.
Transporto išlaidos gali būti glaudžiai susijusios su realizavimu arba prekių gavimu tiek vertine, tiek natūrine (tonų, dėžių, statinių, vagonų) išraiška, taip pat ir su kitais transporto panaudojimo rodikliais.
Neretai bendrosios išlaidos, kurios susidaro kaip netiesioginės išlaidos, yra netiesiogiai per priežastinį ryšį susiejami su atskirais rodikliais. Tai leidžia jas suskirstyti ir sugrupuoti pagal kitus požymius (ir pagal išlaidas sąlygojančius rodiklius, ir pagal jų susidarymo vietas).
Nustatant išlaidas pagal jų susidarymo vietą, bendros išlaidos skaidomos į individualius ir bendruosius (netiesioginius) kaštus.
Individualios išlaidos nustatomos tiesiogiai, be papildomų perskaičiavimų.
Bendrosios (netiesioginės) išlaidos susidaro iš formavimosi vietų bei kitų išlaidų, apskaičiuotų pagal įvairius koeficientus, rodiklius bei veiksnius. Kiekvienai vietai priskiriamos tos išlaidos arba įkainotų vertybių sunaudojimas, kurių priežastis yra ši vieta. Atitinkamai pagal išlaidų susidarymo vietų reikšmę ūkiniame procese jos visos skirstomos į: pagrindines, pagalbines ir bendrųjų išlaidų susidarymo vietas.
Pagrindinės išlaidų susidarymo vietos dažniausiai duoda ūkinius darbo rezultatus, todėl jos sutampa su pagrindinėmis veiklos sritimis: savos produkcijos gamyba, aptarnavimu, realizavimu, tarpininkavimu, paruošomis ir t. t.
Jei ūkinės veiklos rezultatus galima suskirstyti pagal skyrius, sekcijas, filialus, sandėlius, cechus, dirbtuves, tarnybas, aptarnavimo ir realizavimo zonas, tai tokios gali būti ir pagrindinės išlaidų susidarymo vietos.
Išlaidos pagal pagrindines jų vietas gali būti grupuojami ir taip: vaisių ir daržovių, šaldomų, kitų prekių gamyba ar prekyba, “mokėk ir imk” prekių asortimento, tranzitinių operacijų ir kitas grupes.
Išlaidų susidarymo pagalbinės vietos yra skirtos pagrindinei veiklai aptarnauti ar kitaip ją remti. Prie tokių vietų priskiriami autoūkis, remonto dirbtuvės, dekoravimo skyrius, įvairios ūkio tarnybos, apsaugos skyrius ir t. t.
Bendrosios išlaidų susidarymo vietos yra reikšmingos visoms įmonės tarnyboms, nes šitose vietose atliekami darbai yra reikalingi tiek pagrindinei, tiek ir pagalbinei veiklai. Prie tokių išlaidų susidarymo vietų priskiriama: pastatai, įmonės vadovybė, sekretoriatas, kadrų skyrius,
juridinė tarnyba, apskaitos grupė ir t. t.
Būtina skirti bendrąsias išlaidas nuo išlaidų pagal bendrąsias susidarymo vietas.
Sąnaudos buhalterinės paskaitos įstatyme apibūdinamos kaip ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėjo nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą.
„Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas” sąnaudų sąvoka yra apibūdinta taip: „Sąnaudos – kuriam nors tikslui naudojamos lėšos”[ Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas, 1997, 5, 36]. Sąnaudų sąvoka yra apibrėžta „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje” tvarkoje: „Sąnaudas, patirtas uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės turi registruoti apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Tai reiškia, kad ne visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (pinigų išleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų atsiradimas) laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos sąnaudos turi būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis. Per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos, kurios nelaikomos sąnaudomis, nurodomos balanse kaip turtas.(…)
Sąnaudų pripažinimo samprata. „Nuo 1994 m. sausio 1 d. Įvedus naująjį sąskaitų planą ir patvirtinus naujas finansinės atskaitomybės formas (pelno (nuostolio) ataskaitą, pelno paskirstymo ataskaitą, finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaitą bei paaiškinamojo rašto nuostatas ir t.t.) atsirado būtinybė aiškiai skirti pajamų ir sąnaudų apskaitoje pripažinimo kategorijas ir tvarką. Metinės finansinės atskaitomybės sudarymo tvarka bei pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka buvo patvirtinta Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. Nutarimu Nr. 804.
Yra tam tikros sąnaudų apskaitoje pripažinimo sąlygos:
1. sąnaudomis gali būti pripažinta išlaidų dalis, susijusi su parduotų prekių (produkcijos) pagaminimu ar paslaugų atlikimu, kadangi sąnaudų pripažinimo kriterijus – ataskaitinio laikotarpio pajamos, kurias uždirbant buvo patirtos šios sąnaudos;
2. sąnaudų susidarymas turi būti susijęs su įmonės turto ar kitų įmonių bei asmenų jai teikiamų paslaugų naudojimu arba įmonės įsiskolinimų ar įsipareigojimų kitoms įmonėms bei asmenims didėjimu, be to, visi šie ūkiniai faktai turi būti patikimai įvertinti;
3. jeigu pajamos, susijusios su tam tikrų išteklių naudojimu, bus uždirbamos per keletą ateinančiųjų ataskaitinių laikotarpių ir dėl to pajamų bei sąnaudų tarpusavio ryšys gali būti nustatytas tik apytiksliai, apskaitoje turi būti naudojami netiesioginiai sąnaudų pripažinimo bei jų registravimo būdai (susidėvėjimas ir amortizacija);
4. per ataskaitinį laikotarpį įmonės padarytos išlaidos gali būti nedelsiant pripažintos to ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, jeigu jų neįmanoma susieti su konkrečių pajamų uždirbimu ir nenumatoma, kad per ateinančiuosius ataskaitinius laikotarpius iš šių išlaidų bus galima gauti
pajamų.
Sąnaudos, susijusios su pajamomis, uždirbtomis per ataskaitinį laikotarpį, pripažįstamos ir įregistruojamos apskaitoje bei pateikiamos metinėje finansinėje atskaitomybėje nepriklausomai nuo pinigų išleidimo laiko.” [3]
Nutarime yra nusakyti kai kurie sąnaudų pripažinimo atvejai: „ Sąnaudomis laikomas ne bet koks turto sumažėjimas ar įmonės skolų padidėjimas, bet tik ta jų dalis, kuri buvo sunaudota įmonės per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms suteikti – pajamoms uždirbti.
Sąnaudos – tai įmonės turto (įsigytų paslaugų) sunaudojimas ar jo išsekimas arba įmonės skolų bei įsipareigojimų padidėjimas, kuris sąlygoja įmonės nuosavybės sumažėjimą, nesusijusį su turto paskirstymu įmonės savininkams.
Turto išlaidos, nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimu, bet skirtos šioms pajamoms uždirbti ateinančiaisiais ataskaitiniais laikotarpiais, apskaitoje registruojamos ir metinėje finansinėje atskaitomybėje pateikiamos kaip turtas (jo formos pakitimas).
Turto dalis, skirta pajamoms uždirbti ateinančiaisiais laikotarpiais, turi būti priskirta prie sąnaudų nurodytaisiais laikotarpiais.
Išlaidos, kurių neįmanoma aiškiai susieti su ateinančiųjų laikotarpių pajamų uždirbimu, negali būti laikomos turtu, todėl šios išlaidos nedelsiant (tą patį ataskaitinį laikotarpį, kurį buvo padarytos) priskiriamos prie sąnaudų. Jos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis. Prie jų paprastai priskiriamos pardavimų ir bendrosios bei administracinės sąnaudos.
Parduotų prekių savikainos rodiklis visuomet siejamas su ataskaitiniu laikotarpiu parduota produkcija ir suteiktomis paslaugomis. Į šį rodiklį turi būti įskaitoma tik ta išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms suteikti.
Prekybos įmonių parduotų prekių savikainą sudaro prekių, parduotų per ataskaitinį laikotarpį (taip pat perparduoto nekilnojamojo turto), įsigijimo išlaidos, įskaitant ir jų atsigabenimo bei kitas parengimo išlaidas. Jeigu atsigabenimo išlaidos sudaro nedidelę parduotų prekių savikainos dalį, visas tam tikro ataskaitinio laikotarpio prekių atsigabenimo išlaidas leidžiama įskaityti į to laikotarpio parduotų prekių savikainą nepriklausomai nuo to, ar buvo parduotos atsigabentos prekės, ar ne.
Perdirbimo įmonių parduotų prekių savikainą sudaro pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikaina, pakoreguota atsižvelgiant į gatavos produkcijos likučių pasikeitimą per šį laikotarpį.
Pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.
Šios išlaidos pripažįstamos sąnaudomis, įregistruojamos apskaitoje ir nurodomos pelno ataskaitoje ne tuo metu, kai išleidžiami pinigai resursams (medžiagoms, įrenginiams, darbo jėgai ir pan.) ar už įsigytus resursus atsiranda skolų, bet kai produkcija ar paslaugos, kurioms gaminti (teikti) buvo sunaudoti šie resursai, padidina įmonės pajamas (yra parduodamos).
Tiesioginėmis gamybos išlaidomis laikomos tos, kurias be didelių sąnaudų ir pastangų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. Prie tiesioginių gamybos išlaidų priskiriamos pagrindinių žaliavų (medžiagų), komplektavimo gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos, taip pat tiesiogiai su tos produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu susijusių tiriamųjų darbų metinė dalis.
Prie pagrindinių žaliavų (medžiagų) išlaidų priskiriamos produkcijos gamybos metu sunaudotos žaliavos (medžiagos) ar komplektavimo gaminiai, kurie sudaro materialųjį produkcijos pagrindą arba įeina į produkcijos sudėtį ir be žymių sąnaudų gali būti priskirti prie konkrečių gaminių ar jų grupių.
Prie tiesioginio darbo išlaidų priskiriamos darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų bei nuo šių atlyginimų priskaičiuoto socialinio draudimo įmokų sumos, kurios gali būti be didelių papildomų sąnaudų priskirtos prie konkrečių gaminių ar Prie netiesioginių (paskirstomųjų) išlaidų priskiriamos išlaidos, netiesiogiai susijusios su produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu. Įmonės neprivalo pelno (nuostolio) ataskaitoje atskirai pateikti tiesioginių ir paskirstomųjų sąnaudų. Visos šios sąnaudos gali būti nurodytos Parduotų prekių savikainos straipsnyje. Prie paskirstomųjų išlaidų priskiriamos pagalbinės žaliavos (medžiagos), netiesioginis darbo užmokestis, tiesioginėms sąnaudoms nepriskirtinos kitų įmonių ir asmenų paslaugos bei kitos paskirstomosios sąnaudos, kurių neįmanoma arba ekonomiškai netikslinga priskirti prie tiesioginių.
Prie pagalbinių žaliavų (medžiagų) išlaidų priskiriamos produkcijos gamybos metu sunaudotos žaliavos (medžiagos), kurios siejasi su gamyba, bet į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba, sudarydamos gaminio dalį, nėra tokios reikšmingos, kad galėtų būti priskirtos prie pagrindinių.
Prie netiesioginio darbo išlaidų priskiriamos tiesiogiai su produkcijos gamyba nesusijusios, bet sudarančios sąlygas gamybai vykti darbuotojų atlyginimų ir socialinio draudimo įmokų sumos, apskaičiuotos nuo šių atlyginimų.
Į parduotos produkcijos savikainą taip pat įskaitomos kitos paskirstomosios sąnaudos, kurių ryšys su pajamomis negali būti tiesiogiai nustatytas, todėl apskaitoje jos pripažįstamos pagal paskirstymo būdus. Šie būdai naudojami, kai pajamas dėl resursų naudojimo numatoma gauti per keletą ataskaitinių laikotarpių (pripažįstant sąnaudas, susijusias su ilgalaikio materialiojo turto – pastatų, įrengimų ir pan., taip pat nematerialiojo turto – formavimo sąnaudų, patentų, licencijų, programinės įrangos ir pan. naudojimu).
Parduotų prekių savikainos straipsnyje taip pat nurodoma atidėjimų, susijusių su produkcijos gamyba ir jos pardavimu suma, tenkanti per ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai.
Išlaidos, susijusios su visa tipine įmonės veikla per ataskaitinį laikotarpį nepriklausomai nuo parduotų prekių kiekio ir nepriskiriamos prie finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų ar netekimų, turi būti traktuojamos kaip veiklos sąnaudos ir nurodytos pelno (nuostolio) atskaitos atskirame straipsnyje. Į pagamintos ir parduotos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainos rodiklį neįskaitomos produkcijos pardavimo, bendrosios ir administracinės išlaidos, patirtos per ataskaitinį laikotarpį.
Visos šios išlaidos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis ir yra nurodomos to paties laikotarpio pelno ataskaitos atitinkamuose straipsniuose.
Visa per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikaina turi būti pateikta to paties laikotarpio pelno ataskaitos viename straipsnyje. Jeigu įmonė verčiasi prekyba ir perdirbimu, pelno ataskaitoje pateikiamas visas parduotų prekių savikainos rodiklis, kuris prireikus gali būti detalizuotas aiškinamajame rašte.
Į parduotų prekių savikainos rodiklį neturi būti įskaitytas įmonės mokamas pridėtosios vertės mokestis.
Iš parduotų prekių savikainos turi būti atimtos visos prekybos nuolaidos (diskontai), kuriomis įmonė pasinaudojo pirkdama materialines vertybes. Jeigu numatoma pasinaudoti šiomis nuolaidomis ateityje, apskaičiuota jų suma taip pat turi būti atimta iš atitinkamo sąnaudų
straipsnio.
Jeigu įmonė sudaro pirktų prekių grąžinimo ir nukainojimo atidėjimą, jo suma atimama iš parduotų prekių savikainos rodiklio.
Įmonės, atsižvelgdamos į gamybos specifiką, savarankiškai pasirenka produkcijos savikainos apskaičiavimo sistemą.
Prie kitos veiklos sąnaudų priskirtinos visos tretiesiems asmenims sumokėtos arba sumokėtinos sumos, nesusijusios su pagrindine įmonės veikla, finansinės ir investicinės veiklos sąnaudomis ir netekimais, taip pat savos statybos sąnaudos.
Prie finansinės veiklos sąnaudų priskiriama valiutų kurso kitimo ir valiutų konversijos neigiama įtaka, sumokėtos ir mokėtinos (sukauptos) palūkanos, pirkėjų įsiskolinimų bei kitų skolų įmonei nurašyta (amortizuota) dalis, taip pat kitos su skolomis susijusios sąnaudos (baudos ir pan.) ir metinė dalis sąnaudų, susijusių su kapitalo padidėjimu ar sumažėjimu.
Prie šių sąnaudų priskiriamos gautinų sumų diskontavimo sąnaudos, susijusios su išduotais vekseliais, išrašytomis sąskaitomis ir pan., taip pat faktoringo sąnaudos. Finansinės veiklos sąnaudos pripažįstamos tuo laikotarpiu, kuriuo jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų išleidimo.
Prie investicinės veiklos sąnaudų priskiriama kitose įmonėse esančių investicijų vertės sumažėjimas, pagrįstas jų rinkos kainos sumažėjimu arba įmonių, į kurias buvo investuota, įvykusiu arba numatomu finansinės būklės pasikeitimu.
Prie netekimų (ypatingųjų praradimų) priskiriami nepriklausomai nuo valdytojų valios patirti praradimai, susiję su neįprastine įmonės veikla: pagreitintai nurašoma formavimo savikainos dalis, ilgalaikio ir trumpalaikio turto ypatingai nurašomos sumos, atidėjimai ypatingiesiems reikalavimams bei įsipareigojimams padengti, netekimai dėl ilgalaikio turto perleidimo, nurašytos finansinių investicijų sumos (išskyrus trumpalaikio finansinio turto sąnaudas), anksčiau kapitalizuotų reorganizavimo išlaidų (reorganizavimo savikainos) nurašoma metinė dalis ir kiti.
Netekimai nurodomi to ataskaitinio laikotarpio atskaitomybėje, kurį jie buvo patirti. Netekimai neturi būti siejami nei su pajamomis, uždirbtomis iš tikslinės įmonės veiklos, nei su pagaute.
Prie pelno mokesčio sąnaudų priskiriamos sumokėtos arba mokėtinos (sukauptos) pelno mokesčio sumos. Į šį rodiklį įeina ir iš anksto sumokėta pelno mokesčio suma (pakoreguota išskaitymais iš mokėtinos biudžetui sumos), išskyrus tą atvejį, kai bendra išankstinių apmokėjimų suma yra didesnė už nustatytą mokėti mokesčių sumą. Šiuo atveju nurodytoji suma pateikiama balanso turto dalyje. Pelno mokesčio sąnaudų rodiklis apskaičiuojamas remiantis kaupimo principu, į šį rodiklį įeina suma, kuria nustatyti mokėti mokesčiai viršija išankstinius apmokėjimus.
Kaip jau anksčiau buvo paminėta tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos, veiklos sąnaudos yra nurodomos Pelno (nuostolio) ataskaitoje.
Pajamų ir sąnaudų apskaita. Nežiūrint į tai, kad jau daug metų, kai turi būti taikomas naujasis sąskaitų planas ir sudaroma finansinė atskaitomybė bei įgyvendinamos to nutarimo nuostatos, dėl tikslaus pajamų ir sąnaudų apibrėžimo bei jų praktinio įgyvendinimo iki šiol išlieka ne mažai ginčytinų dalykų.
Pajamų apskaitai sąskaitų plane yra skirta 5 klasė, o sąnaudų 6 klasė.
Nurodymuose dėl sąskaitų plano naudojimo yra nurodyta, kad 5 klasės sąskaitos, jas uždarant, koresponduoja su 39 sąskaita. Analogiška metodika yra ir dėl 6 klasės sąskaitų taikymo – jas uždarant 6 klasės sąskaitos koresponduoja su 39 sąskaita. Tačiau paaiškinimuose prie atskirų sąskaitų naudojimo yra sutinkama visai kitokių korespondencijų, pvz., yra nurodoma, kad savikainos formavimo sąskaita gali būti debetuojama atlikus formavimo darbus, kredituojant 6 klasės sąskaitas. O tai jau reiškia, kad šiuo atveju išnyksta kaupimo principo reikalavimai.
Analogiška padėtis atsiranda ir su pajamų kaupimo principo pripažinimu. Pavyzdžiui, registruojant pirkėjų apmokėjimą diskonto taikymo metu arba grąžinant parduotas prekes. Yra ir daugiau atvejų, kada yra leidžiama kredituoti 6 klasės sąskaitas ir debetuoti 5 klasės sąskaitas, mažinant jose sukauptas sąnaudas ar pajamas.
Metodiniu apskaitos organizavimo ir atskaitomybės sudarymo požiūriu tai gali privesti prie tam tikrų klaidų. Juk jeigu apskaitos darbuotojas, pamiršęs arba nežinodamas į pelno (nuostolio) ataskaitą įrašys 5 ir 6 klasės sąskaitų duomenis, suregistruotus kaupimo principu. Neatėmęs perkeltų į kitas sąskaitas sumų, jo pelno (nuostolio) ataskaitos rodikliai bus iškraipyti. Ir jeigu tas iškraipymas lems sąnaudų padidėjimą (jei nebus eliminuotos į kitas sąskaitas iškeltos sąnaudų sumos), tai bus nustatytas žymiai mažesnis pelno mokestis. Tada tai nustačius, bus perskaičiuotas pelnas, pelno mokestis, nustatytos baudos ir delspinigiai.
Su sąnaudų terminu sietina keletą kitų, su jomis susijusių svarbių sąvokų:
„Sąnaudų absorbcija” (absorption costing) – apskaitos valdymo priemonė, leidžianti paskirstyti visas gamybos sąnaudas (kintamas ir pastovias) pagamintam produktui.
Sąnaudų centras (cost centre) – valdytojo kontroliuojama mechanizmų grupę ar gamyklos cechas, kur gali būti nustatytos sąnaudos. Tai daroma norint kontroliuoti sąnaudas.
Sąnaudos (costs, inputs) – įmonės išlaidos (eksplicitinės sąnaudos ir implicitinės sąnaudos), susijusios su jos produkcijos gamyba. [Ekonominių terminų žodynas, 1998 , 448]
Eksplicitinės ir implicitinės sąnaudos yra paaiškintos A. Jakučio, V. Petraškevičiaus, A. Stepanonovo ir L. Šečkutės knygoje “Ekonomikos teorijos pagrindai”: ”Verslo įmonėse pinigai išleidžiami mokesčiams apmokėti, išmokėti palūkanas, įrenginiams pirkti, skoloms, materialinėms gėrybėms, žaliavoms, kurui, darbo užmokesčiui ir panašiems tikslams. Tokios išlaidos vadinamos eksplicitinėmis arba aiškiomis išlaidomis. Visos šios įmonės piniginės išlaidos įrašomos į buhalterines knygas, todėl joms tinka ir buhalterinių išlaidų pavadinimas. Tačiau realios išlaidos matuotinos ne vien patirtomis išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus pasirinktą resursų panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai ir yra alternatyvios išlaidos.( implicitinės sąnaudos) Į gamybos alternatyvias išlaidas verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui, įtrauks ne tik minėtus buhalterines išlaidas, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:
➢ atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje įmonėje atlikti tas pačias funkcijas, forma
➢ rentos forma, žemės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę išnuomojus kitam verslininkui už tam tikrą mokestį
➢ palūkanų forma, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų verslą.
Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus, alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės išteklius panaudoti įkurtame versle, šių resursų sąnaudos nėra aiškios, nes už jas nėra užmokama ir jos neįrašomos į buhalterines knygas.”[Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas, 1997, 59]
Sąnaudų efektyvumas (Cost effectiveness) – didžiausias prekių ar paslaugų kiekis, panaudojant tam tikrą kiekį išteklių. Sąnaudų efektyvumas dažnai yra tikslas, kurio siekiama tais atvejais, kai organizacijos gali išleisti tam tikrą turimų pinigų kiekį ir siekia gauti už juos didžiausią paslaugų kiekį. Tai tie atvejai, kai paslaugų negalima įvertinti pinigais (pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Sveikatos apsaugos tarnyba). Tais atvejais, kai produkciją ir sąnaudas galima įvertinti pinigais, naudojamas išlaidų ir naudos metodas.
Sąnaudų funkcija (cost function) – funkcija, nusakanti ryšį tarp firmos sąnaudų ir produkcijos sąnaudų. Norėdami nustatyti tam tikros produkcijos gamybos sąnaudas, turime žinoti ne tik reikalingą įvairių sąnaudų kiekį, bet ir jų kainą. Sąnaudų funkciją galima apskaičiuoti prie gamybos funkcijos pridedant informaciją apie gamybos sąnaudų kainas. Tai atrodytų taip:
Qc=f(pl Il,p2I2-pnln), kur Qc yra tam tikros produkcijos Q gamybos sąnaudos, o pl, p2 ir t.t., yra įvairių panaudojamų gamybos sąnaudų kainos, o I1, I2 yra pirmo, antro ir t.t. išteklių reikalingas kiekis. Gamybos sąnaudų kainos pl, p2 ir t.t., kurias firma turi užmokėti tam, kad pritrauktų šias gamybos priemones, priklausys nuo paklausos ir pasiūlos jėgų sąveikaus gamybos sąnaudų rinkoje.
Sąnaudų minimizavimas (cost minization) – tam tikros produkcijos kiekio pagaminimas mažiausiomis sąnaudomis, sujungiant gamybos sąnaudas su jų santykinėmis kainomis.
Sąnaudų – produkcijos lentelė (tarpšakinis balansas) (input-output analysis or interindustry analysis) – sudėtinės tarpusavio priklausomybės tarp ekonomikos gamybos sektorių tyrimas ir empirinis išmatavimas, sukurtas Vasilijaus Leontjevo (g.1906 m.). Jis skirtas matuoti gamybos ištekliams, kurių reikia atskiroms pramonės šakoms, siekiančioms pagaminti tam tikrą produkcijos kiekį. Kiekvienai ekonomikos sričiai, kad ji galėtų duoti tam tikrą produkciją, reikia išteklių iš kitų sričių (žaliavų, pusgaminių, paslaugų, ar darbo jėgos). Pramonės šakos arba sritys viena nuo kitos priklauso ne lygiagrečiai, bet kompleksiškai. Pavyzdžiui, kasybos sritis negamina anglies kitoms, nepriklausomoms nuo anglies pramonės išteklių iš kitų sričių. Kasybos sričiai anglis yra produkcija. Bet anglis yra ištekliai elektros pramonei. Lygiai taip pat anglies gavybos pramonei reikia išteklių (įskaitant elektrą), kad ji galėtų tiekti anglį. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja ekonomikos sudėtingumą.
Sandorių sąnaudos (transaction costs) – sąnaudos, patiriamos rinkoje perkant bei parduodant gamybos veiksnius ir galutinius produktus. Sandorių sąnaudos apima tiekėjų ar klientų suradimo ir kontraktų su jais aptarimo išlaidas, taip pat sąnaudas, susijusias su netobula rinka, pavyzdžiui, monopolijos išpūstos išlaidos, nepatikimi tiekimo šaltiniai ir pardavimo apribojimai, tarifai ir kvotos.”[Ekonomikos terminų žodynas, 1998, 4, 448- 449]
Bendrosios sąnaudos (total cost) – firmos visų pastovių sąnaudų ir visų kintamų sąnaudų, gaminant tam tikrą produkciją, bendra suma per tam tikrą , trumpą laikotarpį.
Trumpo laikotarpio bendrųjų sąnaudų kreivė 1 pav. rodo bendrųjų pastoviųjų sąnaudų ir bendrųjų kintamųjų sąnaudų sumą. Ji yra S formos, kadangi esant mažai produkcijos apimčiai kintamosios sąnaudos didėja lėtai (dėl didėjančių pajamų iš kintamųjų gamybos išteklių įtakos), o esant didelei produkcijos apimčiai, bendrosios kintamosios sąnaudos auga greičiau (dėl mažėjančių pajamų iš kintamųjų gamybos išteklių įtakos).
Bendrosios sąnaudos sąveikauja su bendromis pajamomis, kai nustatomas pagamintos produkcijos lygis, pagal kurį įmonė pasiekia savo tikslą – maksimaliai padidina pelną ir sumažina nuostolius.
Pagal rinkų teoriją įmonė paliks rinką, jeigu per trumpą laikotarpį ji negalės gauti pakankamai bendrųjų pajamų padengti savo bendrosioms kintamoms sąnaudoms. Jeigu ji gali gauti pakankamai bendrųjų pajamų bendrosioms kintamoms sąnaudoms padengti ir įnešti tam tikrą sumą į bendrąsias pastoviąsias sąnaudas, tuomet ji, net jeigu ir turės nuostolių, bent trumpą laikotarpį ir toliau gamins. Per ilgą laikotarpį firma turi gauti pakankamai bendrųjų pajamų bendrosioms kintamoms ir pastovioms sąnaudoms padengti (įskaitant normalų pelną) arba priešingu atveju ji paliks rinką.
Jungtinės (joint costs) – sąnaudos, susijusios su kelių prekių, teikiamų kartu, gamyba. Tai gali būti benzinas, dyzelinis kuras, degutas ir t.t., gaunami iš bendro naftos perdirbimo. Tokias bendras sąnaudas (pavyzdžiui, naftos perdirbimo gamyklos išlaikymas) sunku tiksliai paskirstyti tarp skirtingų produktų ir nustatyti tikslią kiekvieno iš jų kainą.”[Ekonomikos terminų žodynas, 1998, 4, 45-46]
1993 metų spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka”.
Bendrojoje dalyje yra nusakyta, kas šios tvarkos turi laikytis: „Šios tvarkos turi laikytis visos įmonės, tvarkančios apskaitą ir pateikiančios metinę finansinę atskaitomybę pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo principus.
Nurodytosios įmonės uždirbtas per ataskaitinį laikotarpį pajamas ir sąnaudas, patirtas šias pajamas uždirbant, privalo registruoti apskaitoje bei pateikti viešai skelbiamoje metinėje finansinėje atskaitomybėje, parengtoje pagal įmonės tęsiamos veiklos bei pajamų ir sąnaudų kaupimo principus.”[ Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka, 1993]
Išlaidų ir sąnaudų panašumai ir skirtumai
Sąnaudų pripažinimo samprata buvo apibrėžta Vyriausybės nutarime Nr. 804 „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka”, tačiau tame nutarime yra daug dviprasmiškumo. Pvz., 5p. buvo nurodoma: „Sąnaudas, patirtas uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės turi registruoti apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Tai reiškia, kad ne visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (pinigų išleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų atsiradimas) laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos sąnaudos tiri būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis.”
Iš tokio apibrėžimo visai neaišku, kokios išlaidos laikomos sąnaudomis ir kokios sąnaudos nelaikomos išlaidomis.
Norint išvengti klaidų, o tuo pačiu papildomų mokesčių ir baudų, apskaitos darbuotojams tikslinga atskirti išlaidas nuo sąnaudų. Cituoto 5 p. atskiras tezes, kaip pinigų išleidimas bei paslaugų sunaudojimas, žinoma, reikėjo suprasti logiškai pagal apskaitos metodiką:
➢ pinigai gali būti išleisti ir atsargų įsigijimui, ir skolų grąžinimui. Tai nėra sąnaudos. Sąnaudomis jie iš tikrųjų taps tada, kada tos atsargos bus realizuotos ar bus nurašytos į veiklos sąnaudas bei ilgalaikio turto gamybai;
➢ paslaugų sunaudojimas, jei tos paslaugos nėra realizuojamos, o naudojamos gamybos procese, tai jos yra tiktai išlaidos. Sąnaudomis taps tada, kada jos yra tiesiogiai realizuojamos, arba tada, kada bus realizuota pagamintoji produkcija.
➢ skolų atsiradimas taip pat iš karto gali netapti sąnaudomis, jei skolos atsiranda:
1. gaunant paskolą (kreditus),
2. išmokėtinai gaunant prekes ir atsargas;
➢ Skolų atsiradimas gali tapti ir sąnaudomis:
1. Veiklos poreikiams sunaudojami energetiniai resursai,
2. Ryšių paslaugos pagal jų sunaudojimą,
3. Transporto ir kitos paslaugos tiesiogiai panaudotos produkcijos realizavimui, ilgalaikio turto gamybai ir t.t.
Būtina patikslinti, kas yra sąnaudos ir kas yra išlaidos, turime laikytis apskaitos metodikos:
➢ pagal apskaitos metodiką sąnaudos yra apskaitomos 6 klasės sąskaitose. Tiek išleidžiant pinigus (sumokant palūkanas), tiek atsirandant skoloms (už ryšių, transporto ir t.t. paslaugas), jei tie išleisti pinigai ar skolų atsiradimas pagal sąskaitų korespondencijas yra įrašoma į sąnaudų
sąskaitas, tai ir bus sąnaudos;
➢ jeigu tie patys išleisti pinigai negali patekti į 6 klasės sąskaitas, o jais yra padengiamos skolos arba yra sumokamas avansas tiekėjams, sumokamas avansinis pelno mokestis ir t.t., tai jie nėra sąnaudos;
➢ išlaidomis, o ne sąnaudomis taps įsigytų žaliavų ar remonto medžiagų sunaudojimas gamybiniame procese. Iš gamybos bus užpajamuoja pagaminta produkcija. Sąnaudomis šiuo atveju ta produkcija atskaitomybė.
Pagrindiniai balanso trūkumai. Kai kurių balanso trūkumų iki šiol nepavyksta pašalinti, manoma, kad balansas turi daugiausiai trūkumų iš visų finansinių ataskaitų. Labai išsamiai balanso trūkumus išnagrinėjo rusų mokslininkai V.Patrovas ir V.Kovaliovas.
Vienas iš svarbiausių balanso trūkumų yra tas, kad jame atspindėtas turtas yra įkainotas jo pinigine verte, kaip tai ir numato bendrieji apskaitos principai. Esant didesnei infliacijai tokie duomenys yra iškraipomi ir neatitinka realios padėties. Kitas trūkumas tas, kad nemažai pateikiamų balanse duomenų yra nevienodai apibrėžti. Įmonė negali tiksliai žinoti, kiek skolų jai negrąžins pirkėjai, kiek laiko bus galima eksploatuoti ilgalaikį turtą ir pan. Be to, tam tikri veiksniai (darbuotojų kvalifikacija, darbo organizavimo formos ir t.t.) visai neapskaitomi, nes jų negalima tiksliai išmatuoti.
Balansas sudaromas ne kasdien ir parodo tik momentinę įmonės būklę, todėl, jeigu jis ir parodo gerą įmonės finansinę būklę, nereiškia, kad tokia ji buvo ir yra visuomet.
Balansas atspindi įmonės turto būklę, bet neatsako į klausimą, dėl kieno poveikio susiklostė vienokia ar kitokia situacija. Tam reikia daugiau nuodugnesnės analizės.
Pagal balanso duomenis galima apskaičiuoti daugybę analitinių rodiklių, bet jie visi bus nereikšmingi, jei jų negalėsime su kuo nors palyginti, todėl analizė turi būti papildoma analogiškais giminingų įmonių ar vidutiniais verslo įmonių rodikliais, t.y. įmonės veiklos efektyvumas vertinamas šakos kontekste.
Svarbiausias įmonės tikslas yra pelnas, tačiau šis rodiklis balanse atvaizduojamas vienpusiškai ir statiškai. Balanso rezultatas neatspindi tos lėšų sumos, kuria realiai disponuoja įmonė.
Mokslininkai, kalbėdami apie balanso informatyvumo didinimą, teigia – balansas turi teikti kuo daugiau naudingos informacijos visiems jos vartotojams. Manoma, kad viena iš priemonių, garantuojančių informacijos patikimumą buhalteriniame balanse, yra visų ūkinių operacijų dokumentavimas; kitas patikimumo didinimo veiksnys susijęs su apskaitos metodika, kadangi ir surinktus kokybiškus duomenis galima apdoroti netikusiais metodais, tuomet informacijos patikimumo laipsnis gali labai sumažėti.
Iš ūkinės finansinės veiklos rodiklių ir balanso galima nustatyti bankroto tikimybę pagal “Z” koeficiento skaičiavimą. E.Altmano “Z” – skaičiavimas padeda nustatyti bankroto galimybę.
Vertinant įmonės bankroto grėsmę tikslinga išanalizuoti santykius (koeficientus) (Dogil, Semenov, 1997.-171 psl.):
1. apyvartinio kapitalo ir viso turto;
2. įsiskolinimo ir akcinio kapitalo;
3. visų įsipareigojimų ir nuosavybes bei viso turto;
4. pagrindinio kapitalo ir akcinio kapitalo;
5. gryno pelno ir viso turto;
6. grynųjų pinigų iš operacijų gavimo ir visos nuosavybės bei įsipareigojimus;
7. grynojo pelno pridėjus procentus už kreditą.
Pradedančiųjų verslininkų nesėkmės priežastys (Dogil, Semenov, 1997.-172 psl.):
8. kapitalo stygius – 38%;
9. komercijos ir valdymo kompetencijos stoka – 22%;
10. įmonė mažai žinoma vartotojui – 12%;
11. savininko liga, blogi įpročiai, konfliktai su partneriais, nesilaikymas įstatymų ir kita – 11%;
12. netinkamai parinkta įmonės vieta ir blogas atsargų valdymas – 9%;
13. išlaidavimas – 6%;
14. blogas atsidavimas verslui – 4%.
Pagyvenusių verslininkų sutinkamos tipinės veiklos klaidos (Dogil, Semenov, 1997 –172 psl.):
15. nesavalaikis išėjimas į rinką – 31%;
16. pasenusios technologijos ir morališkai susidėvėjusių įrengimų naudojimas – 22%;
17. nesėkmingas vadovo pakeitimas – 19%;
18. įmonės vadovo negalavimai – 14%;
19. vadovo ir savininkų nesutarimai, agresyvios aplinkos, katastrofų, gaisro, grobimų, steigėjų mirties ir kitos – 14%.
Smulkaus verslo bankroto komercinės priežastys (Dogil, Semenov, 1997 –170 psl.):
7. per mažos pardavimo apimtys – 49%;
8. stipri konkurencija – 23%;
9. per dideli eksploatavimo kaštai – 16%;
10. debitinių įsiskolinimų susigrąžinimo, atsargų valdymo klaidos, netinkamos vietos ir kitos – 12%.
Šių procentų vertinant SVV nesėkmes gal ir nevertėtų suabsoliutinti, bet bankroto priežasčių pasiskirstymas turėtų verslininkus priversti susimąstyti ir iš anksto jų vengti, apsidrausti, apeiti, laiku blaiviai ir tinkamai įvertinti situaciją.
Literatūra
1. .Jakutis A. ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai .K.: Smaltijos leidykla, 2000
2. Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas. K., 1997.
3. Dogil L.F., Semenov B.D. Predprinematelstvo I malij biznes. – Minsk: Visšaja škola, 1997.
4. Ivanauskienė A. Apskaitos pagrindai. Vilnius: Danielius, 1998
5. .Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. V.: Pačiolis, 1996 ir 2001.
6. Lazauskas J. Apskaita ir finansai. – Vilnius: Technika, 1995.
7. LR buhalterinės apskaitos įstatymas.
8. LR įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas.
9. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.K.: Technologija, 2001.
10. Pass Ch., Lowes B. Davies L.. Ekonomikos terminų žodynas, 1998.
11. Sudžius V. Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas.
V.:Kronta, 2001.
12. Valužis K. Apskaitos metodika: apskaita, atskaitomybė, analizė. Vilnius: Viltis, 1993.
13. Wilsonas P. Mažos įmonės finansinis valdymas. V.:Alma litera, 1997.
1 Detaliau apie pagrindines priemones ir visą gamybinį potencialą galima pasiskaityti A. Juškevièiaus, V. S8džiaus ir V. Vengrausko knygelėje “Didmeninės prekybos savarankiškumo prielaidos ir sąlygos”.