Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Apie Zigmą Gaidamavičių – Gėlę

Autorius: Ugnė

Zigmantas Gaidamavičius gimė 1894 metais. Pagal Julijaus kalendorių (Lietuvoje veikė 1800 – 1915 metais), kuris dar vadinamas senuoju – balandžio 26 dieną. O pagal naująjį Grigaliaus – gegužės 8 dieną. Julijaus kalendorius nuo Grigaliaus XIX amžiuje atsiliko dvylika dienų, o nuo 1900 metų – trylika. Tačiau taip susiklostė tradicija, kad Zigmo Gaidamavičiaus gimtadieniai Šiaulių rajone švenčiami pagal senąjį Julijaus kalendorių – balandžio 26 – ąją. Šioji diena atrodo tikresnė negu gegužės 8 – oji.

Zigmantas (vėliau visų vadinamas trumpiau – Zigmu) iš tėvo galbūt bus paveldėjęs norą viskuo domėtis, racionalųjį ūkiškumą – tiksliai suskaičiuoti ir planuoti savo išlaidas, apie viską smulkiai surašyti laiškuose tėvams. O iš motinos – dainingumą, lyriko sielą, jautrumą ir švelnumą. Visa tai, kuo Gaidamavičiai papildė vienas kitą, nepagailėjo ir Zigmui. Galbūt jo charakteryje galėtume išskirti tuos du pradus: racionalųjį tėvišką ir emocionalųjį motiniškąjį. Aišku, nusvėrė pastarasis, veržęsis iš Zigmo lyriniais eilėraščiais.

Dešimtmetis Zigmukas į Šiaulius patenka 1904 – aisiais. Mieste nebuvo tokios palaimingos ramybės, kokia berniuką užliedavo kaime. Viskas nauja, nematyta, nežinoma. Ne tik gimnazijoje, bet ir mieste. Kažko tie žmonės vis būriuojasi, kažko reikalauja, streikuoja. Dešimtmečiui nelengva buvo suprasti, kad jis pateko į miestą, kuris „buvo svarbiausias po Vilniaus ir Kauno revoliucinio judėjimo centras Lietuvoje“.

„Zigmas Gėlė vienus iš pirmųjų savo eilėraščių, nors meniškai dar gana silpnus, paskyrė praūžusiai revoliucijai apdainuoti, pabrėždamas liaudies vaidmenį revoliucinėje kovoje“.

Kraujas liejas po visas puses:

Žmonės, iš miego pakilę,

Eina kovoti už savo tiesas,

Raudonas vėliavas iškėlę.

„Jovaras ir Z.Gėlė buvo pirmieji talentingi ir ryškūs pažangiojo (revoliucinio) romantizmo atstovai lietuvių literatūroje. Jie nutiesia tiltą į ankstyvąją revoliucinę romantinę Janonio kūrybą.“(J.Zinkus, 18;70)

Zigmas Gaidamavičius buvo sumanęs visą ciklą kūrinių, kuriuose atsispindėtų revoliuciniai metai Šiauliuose ir mokykloje. Tačiau, atrodo, šio sumanymo neįgyvendino. Gal kiti sumanymai užgožė, o gal nepaliko šie įvykiai gilaus įspūdžio. Nes ir pirmajame laiške, kuriame kreipiamasi į mielą draugą, kiek humoristiškai ir su ironija pasakojama apie tų metų įvykius.
„Augo berželis ant gražaus kalnelio…“
Užsimąsčiau… vėl galvoje pradėjo suktis kelios eilutės apie berželį. Tiksliai net nebeatsimena Zigmas, kada jam susibėgo žodžiai į tą ketureilį. Dirbs vienas pats kokį darbą – ir dainuoja:

Augo berželis

Ant gražaus kalnelio,

Augo jis vienas

Tarp žalių pievelių…

Dainuodavo ir nė nesusimąstydavo, iš kur jo galvon įsibrovė. Galbūt bedirbant ir susidėliojo. Zigmas tik prisimena, kad tas kupletas „sėdėjo jau seniai mano galvoj“.

Ketureilis suskambo galvoje ir tada, kai Zigmukas sėdėjo ant pačios aukščiausios statomos mokyklos vietos. Suskambo, o „paskui visą mano likimą apribojo“…

Apie tai, kaip pradėjo rašyti eiles, Zigmas Gėlė prisimena: „Visur buvo gražu ir ramu, ir nieks nemaišė man šitame darbe. Bet tik man užėjo galvon užrašyti tos keturios eilutės ir daugiau sustatyti. Aš greitai parbėgau namo, pasiėmiau plunksną, rašalus ir mažą sąsiuvinėlį, kur pirma užrašydavau chronologiją, ir skubinai nubėgau ant tos vietos. Surašęs tas eilutes, pradėjau mąstyti, kaip reikia toliau varyti. Neilgai trukus, sustačiau savo pačias pirmas eiles.“

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

Rašykite komentarą

-->