Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Apie ypatingą apvaizdą ir būsimąjį gyvenimą

Autorius: Jurgis

-Vadinasi, tu tiki danų?

-Taip, tikiu.

-Nė kiek niekada neabejodavai?

-Žmogaus laukia laimės amžinybė… Tarp kitko, ar tavęs negąsdina amžinybė?

-Ar negąsdina? O kodėl turėtų gąsdinti?

-Kai aš retkarčiais apie tai pagalvodavau, na, kada būdavau mažas, – mane pagaudavo šiurpulys. Kažkas , kas neturi pabaigos… Tęsiasi ir tęsiasi, ir tęsiasi. Bemąstant apie tai, galva ima suktis.

-Ten, aukštai laiko nėra. Ten be laikrodžio. Visi laikai yra dabartis.

-O kas gi tu esi, mėgintum įsivaizduoti aukštybę? Ar tavo galvelei perprasti tikėjimo paslaptis?…

Paskendus gyvenimo sūkury, kartais aplanko valandėlės, kuriomis susimąstoma, pradedama galvoti apie aukštesnes, kartais ne protu suvokiamas instancijas. Tiesiog toks buitinis vaizdas- dviejų žmonių pokalbis apie apvaizdą ir būsimąjį gyvenimą. Dvi trapios būtybės, dvi visai kitaip žvelgiančios į šį pasaulį personos, ir kurios visai kitomis akimis žvelgia į šitą egzistavimo pusę. Kas tas dangus, kas ta amžinybė ir baimė? Iš kur visa tai kyla mumyse, ir kodėl tie atsakymai tokie skirtingi. Jie paremti jausmais, protu, o gal tiesiog nesuvokiamu žmogaus pasąmonės ir proto noru visomis jėgomis kabintis į gyvenimą ir būtį, ir tikėti, kad tai niekada nesibaigs, kad nėra tos ribos, to galo.
BŪSIMASIS GYVENIMAS IR DABARTIS

Kas tai suma žinių, žmonijos įgytų nuo pat jos atsiradimo? Arba tai dvasinis, mus gaubiantis elementas, kuriuo kvėpuojame kaip deguonimi? Arba tai vaizdingas posakis, metafora teigianti mintį, jog žmogus evoliucionuoja visi didesnį dvasingumą? Pripažinsiu, kad tai nėra aišku.

Klasikiniai atkirčiai, kad Dievo nėra mus visus veikia skirtingai. Tobula būtybė negali sukurti netobulo pasaulio. Tobulai gera Būtybė negali sukurti būtybių, kurių daugelis, kaip jinai iš anksto žino, bus skirtos nuodėmei, kančioms ir blogiui. Dieviškasis numatymas suderinamas su žmogiškąja laisve. Jei Dievas iš anksto mane numato, tai aš nesu laisva, vadinasi aš neteistina jokio teismo, nors tai būtų ir dieviškasis. Jei aš esu laisva ir nuodėminga, tai suteiki Dievui amžiną skausmą atsisakydama jo meilės; o Dievas, kenčiąs stoka, negali būti Dievas, kadangi absoliuti pilnatvė yra vienas dievybės atributų. Vadinasi Dievui vis tiek, kad mes nelaimingi čia, žemėje, ir gal pasmerkti aname pasaulyje.

Bet tam iškyla prieštaravimas, jis vis dėl to atsiuntė savo sūnų mums išganyti, tai reiškia, kad ne vis tiek.

Argumentai, įrodinėjantys Dievo buvimą yra labai stiprūs. Galima atsekti nuo žmogaus iki amebos, nuo amebos iki cheminių kitimų vandenyno gelmėse: galima žemę kildinti iš ūko. O iš kur imasi tas ūkas? Ir kas pirmoji Priežastis, jei ne amžina ir kurianti Būtybė?

Ar mus trikdo dieviškasis numatymas? Juo piktinasi tik mūsasis pasaulio supratimas, susietas su laiko tęsiamumu; bet Dievui nėra laiko tęsiamumo, nėra nei vakar, nei rytoj, viskas- amžina Dabartis. “Aš esu, kurs esu. ” Dievas nusprendžia iš anksto, kas mes būsime, ką darysime. Mūsų laisvė lieka nepaliesta.

Dievas, amžina Dabartis… Bet tada, bet tada gal ir ūkas neturi pradžios? Gal jis nedalijamoji Dievo Vienybė? O jeigu jis Dievas? Antikos religija buvo tokia: visa, kas yra, kyla iš Dievo. Dievas yra visur: išminčių galvoj ir kelio akmenėly. Visas kėblumas- tai susidarytoji suasmeninto Dievo, Dievo, kaip būtybės, sąvoka, bet vos tik atmetu tą antropomorfinį dievybės paveikslą, niekas nebekliudo vadinti Dievą amžinąja Energija, kurioje po mirties ištirpsime nelyginant lašas jūroje. Jeigu taip, tai sąmoningo būsimojo gyvenimo nėra. Tenka susitaikyti su tuo, kad nebebūsiu, kad išnyksiu.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->