Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Apie vestuvių dainas ir papročius

Autorius: Ramūnas

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Būsenos (buities) dainose mūsų liaudis pasisako savo jausmus sukeltus gyvenimo sąlygų. Visa, kas liečia žmogų kasdieniniame jo gyvenime, gavo savo atgarsį dainose. Būsenos dainos dėl savo daugumo ir dėl apdainuojamo dalyko gali būti suskirstytos į daugybę skyrių. Ypatingą vietą būsenos dainose užima vadinamosios vestuvių dainos, kuriose apdainuojama visa, kas liečia vestuves, nuotaką ir t. t. Senovės lietuvių vestuvės (svotba) trukdavo ištisą savaitę, ir beveik kiekvienas daromas žingsnis buvo lydimas dainos. Tad susidarė lyg ir vestuvių “ritualas”, apeigos su savo skirtingomis dainomis.

Šiame referate kaip tik ir aprašoma apie vestuvines dainas ir papročius.

Vestuvinės dainos

Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau per vestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamomis. Vienai vestuvinių dainų daliai tiktų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas.
Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės. Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”. Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas. Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius šeimyninius santykius senaisiais žodžiais aptarti, senomis, amžiais nusistojusiomis formulėmis išreikšti. Senoviškus motyvus kaimo dainininkai kartojo nesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujai dainai atausti, o apeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu.

Vestuvių papročiai

Vestuviniai papročiai atsirado labai seniai. Pirmą kartą lietuvių vestuvės paminėtos Petro Dusburgiečio kronikose 1286 m.

Pasak kronikininko, vienas lietuvis, vardu Pelužis, atvyko pas Sembos žemės brolius prašyti padėti jam užpulti kunigaikščio sodybą. Atvykęs užtiko ten sukviestus į vestuves beveik visus Lietuvos kilminguosius kaimynus. Kai šie nusigėrę sugulė, jis užpuolė juos ir nužudė 70 kunigaikščių drauge su šeimininku. Jaunąjį su jaunąją, kunigaikščių žmonas, šimtą žirgų, auksą ir visus namų apyvokos daiktus jie išsigabeno. Čia galima išskirti tris etapus. Pirmąjį, kai senovės žmogus paprasčiausiai vogdavo moterį – savo būsimąją žmoną. Po to atsirado vestuvės pagal susitarimą arba išpirkimą. Jaunikis pirkdavo jaunąją. Ir, pagaliau, atsirado vedybos iš meilės. Tačiau dar ir šiandieną yra likę dviejų pirmųjų etapų likučiai. Išsireiškimas “atiduoti jaunąją” – tų laikų atgyvena, kuomet iš tikro jaunąją parduodavo.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->