Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Apie mokymosi motyvacija

Autorius: Ignas

Įvadas

Problemos aktualumas. Motyvacija – tai veiksmų bei elgesio skatinimas, dygstantis žmogaus psichikoje.

Motyvacija yra labai svarbi, nes apima labai plačią sferą: poreikius, interesus, vertybes, pažiūras, įsitikinimus. Kartu ji veikia jausmus ir emocijas, turi įtakos charakterio formavimuisi. Esant motyvacijai, nuobodulį keičia susidomėjimas, kylantis aktyvumas, energija. ()

Motyvai – tai yra savotiški jausmų stimuliatoriai, nukreipiantys žmogaus elgesį taip, kad būtų patenkinti kurie nors poreikiai. Teigiama, mokymesi du svarbiausi motyvai galėtų būti tokie: džiaugimasis darbu ir domėjimasis dalyku. Kuo šie motyvai stipresni, tuo vaikui lengviau sekasi mokytis.

Sėkmė yra viena iš svarbiausių motyvacijos sąlygų. Vaikui noras mokytis kyla tada, kai mokykloje jį supa gera emocinė aplinka, jei nepervargsta, dažnai patiria sėkmės ir bendradarbiavimo su kitais džiaugsmą. Tad labai svarbu išanalizuoti mokymosi motyvus, nes ,,siekdami formuoti teigiamą požiūrį į mokymąsi, pirmiausia turime žinoti faktišką mūsų mokinių požiūrio lygį, žinoti, kurie į mokymąsi žiūri teigiamai, kurie indeferentiškai ar priešingai” (Juška, 1977) ir tada galvoti, kaip galima padėti mokiniams suformuoti tą teigiamą požiūrį į mokymąsi. Todėl šiame darbe bus atskleista, kas svarbiausia turėtų būti, kad vaikas turėtų norą mokytis.

Tyrimo objektas – mokymosi motyvai.

Tyrimo tikslas – suvokti specialiųjų poreikių mokinių mokymosi motyvaciją.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išanalizuoti mokymosi motyvų sampratą ir sandarą.

2. Išsiaiškinti mokymosi motyvų klasifikaciją

3. Išanalizuoti motyvų veiksmingumą

4. Ištirti spec. poreikių mokinių mokymosi motyvus

Tyrimo metodas – mokslinės literatūros apžvalga ir anketinė apklausa.


1. Mokymosi motyvai

1.1. Mokymosi motyvų samprata

Motyvai, būdami vidine mokymosi bei išmokimo paskata, sukelia kryptingą aktyvumą. Kiekvienas žmogaus veiksmas, veikla yra motyvuota. Ir mokymasis esti motyvuotas, skatinamas reikšmingų asmeninių ir visuomeninių motyvų. Mokytojui svarbu žinoti mokymosi motyvus, kad galėtų juos reguliuoti, valdyti. Mat veiklos ir bendravimo kryptingumas, intensyvumas ir net patvarumas gali būti keičiamas keičiant motyvus. Norint pakeisti aktyvumą, reikia suformuoti atitinkamą motyvaciją.

Motyvų, skatinančių mokytis, yra daug. Keletą iš jų suminėsime. Mokytis pirmiausia nuteikia tėvai, suformuodami reikalingas nuostatas (stropiai mokytis, klausyti mokytojo it t.t.). Pirmieji motyvai susieti su pačiu mokymusi (mokymosi užduočių atlikimu, klasės aplinka, nauju mokinio statusu), vėliau motyvacijai turi įtakos klasės gyvenimo interesai, užmokyklinis gyvenimas, aplinka, profesijos perspektyvos. (Jovaiša, Vaitkevičius, 1989).

1.1. Mokymosi motyvų klasifikacijos

Pasak Rupšienės (2000), mokslininkai, tirdami moksleivių mokymąsi, kėlė klausimą apie mokymosi motyvų tipus, rūšis (t.y. skirstymą pagal tam tikrus požymius). Mokymosi motyvus klasifikuoti vienu pagrindu labai sunku – pernelyg įvairi ir sudėtinga mokymosi motyvacijos sfera.

Šiuo metu gerai žinomos įvairios mokymosi motyvų klasifikacijos. Antai Jovaiša (1989) nurodo kelias klasifikacijas: 1) pagal ryšį su objektu: pirminiai (kai mokomasi dėl įdomumo, dirbama dėl funkcinio smagumo, kai laukiama sensacijų, džiaugiamasi sėkme) ir antriniai (kai skatina veikti ne pati veikla, bet pašaliniai dalykai, kaip pažadėta dovana, noras suteikti kam nors džiaugsmo); 2) pagal aktualumą: dispoziniai (nuostatos, vertybinės orientacijos, idealai, įsitikinimai) ir aktualieji: spontaniniai (kyla įvairūs norai) bei reaktyviniai (atoveiksmis į įšorinį poveikį); 3) pagal sąmoningumą: sąmoningi (kai moksleivis geba atskleisti jo mokymąsi skatinančias priežastis), mažai įsisamoninti (nuostatos) bei nesąmoningi (nesąmoningas pasidavimas grupės nuostatoms, pažiūroms).

Anot Rupšienės (2000), Podlasyj (1999) pagal lygmenis mokymosi motyvus skirsto į:

plačius socialinius (pareiga, atsakomybė, mokymosi socialinio reikšmingumo suvokimas);

siaurus socialinius motyvus, kitaip vadinamus ,,poziciniais” (siekis užimti tam tikrą padėtį visuomenėje ateityje, būti pripažintam, gauti atitinkamą atlygį ir pan.);

socialinio bendradarbiavimo motyvus (savo vaidmens bei pozicijos klasėje įtvirtinimas, orientacija į įvairius bendradarbiavimo su aplinkiniais būdus);

plačius pažintinius motyvus (domėjimasis aplinka, pasitenkinimas mokymosi veikla.);

mokomuosius pažintinius motyvus (orientacija į žinių įgijimo būdus, konkrečių mokomųjų programų supratimas);

savišvietos motyvus (orientacija į papildomų žinių įgijimą).

Pagal turinį ir kryptingumą motyvus jis siūlo skirstyti kitaip: socialiniai; pažintiniai; profesiniai – vertybiniai; estetiniai; komunikaciniai; statuso – poziciniai; tradiciniai – istoriniai; utilitariniai – praktiniai.

Rajecko (1966) teigimu, motyvai, tiesiogiai susiję su mokomąja veikla, atskirų dalykų mokymusi, yra tokie: 1) praktiniai (žinių svarbos gyvenime suvokimas, noras būti stipriam, patinka mokytojas, paklūsta tėvų reikalavimams); 2) teoriniai (noras daugiau žinoti, domina tai, kas nauja); 3) prestižo (pažymys, pagyrimų siekimas, lenktyniavimas); 4) prievartos, baimės motyvai; 5) pareigos jausmas.

A. Juška (1976) nustatė tokius paauglių mokymosi motyvų lygmenis: 1) ateities motyvas (noras įgyti tam tikrą profesiją, turėti galimybę mokytis technikume, aukštojoje mokykloje, išaugti išsilavinusiu žmogumi, būti naudingu savo tėvynei); 2) prestižo motyvas (geru mokymusi siekiama užimti garbingą vietą klasės, mokyklos kolektyve, šeimoje, tarp artimųjų); 3) pažintiniai interesai kaip mokymosi motyvas (mokomasi, kai įdomiai, patraukliai dėstoma, kai atskleidžiamas naujas, nepatirtas pasaulis, kai įgytos žinios pasirodo svarbios praktikoje, kai įveikus sunkią užduotį, jaučiamas pasitenkinimas); 4) pareigos motyvas (jis nusakomas asmenybės vietos gyvenime, visuomenėje suvokimu, pasirengimu vykdyti visuotinai priimtas moralės normas, pasiruošimu naudoti jėgas, reikalingas sunkumams įveikti); 5) mėgstamo, gerbiamo žmogaus įtakos motyvas; 6) prievartos motyvas (mokomasi, siekiant išvengti galimų nemalonumų).

Taigi, klasifikacijų yra daug ir įvairių, tačiau jos visos pabrėžia moksleivių norą mokytis tam, kad būtų laimingi patys, liktų patenkinti tėvai ir kad tai atitiktų visas visuomenės normas. Vienos jos labiau atsižvelgia į mokinio troškimus, kiti labiau į aplinkinių siekius, norus.

1.2. Mokymosi motyvų veiksmingumas

Moksleivio mokymąsi lemia įvairūs motyvai. Tačiau iš pateiktų motyvų klasifikacijų pavyzdžių aiškėja, jog įvairių motyvų vertė nevienoda: vieni motyvai labiau skatina mokytis, kiti – mažiau; vieni motyvai turi daugiau motyvacijos galių jaunesniame amžiuje, kiti – viduriniame ar vyresniajame.

Panagrinėkime Rupšienės (2000) išskirtų vidinių ir išorinių (kitaip dar vadinamų pirminiais ir antriniais) motyvų veikimą. Išoriniai (antriniai) mokymosi motyvai gali būti labai veiksmingi. Bet vidiniai mokymosi motyvai daug vertingesni ir jų skatinimas daug reikšmingesnis. Rupšienė pažymi, jeigu mokytojas mano, kad vaiko sėkmingo mokymosi priežastis yra gabumai, tai atitinkamai su juo elgiasi, sudaro dar palankesnes sąlygas šiems gabumams plėtotis. Kai mokytojui atrodo, jog mokinys blogai mokosi todėl, kad yra negabus, jis su juo dažniausiai elgiasi kitaip: sudaro neigiamo savęs vertinimo klimatą, padeda formuotis šios vaikų nesėkmės sindromui, nerimui, ir visa tai pagaliau lemia motyvacinį, emocinį bei kognityvinį deficitą. Motyvacinis trūkumas, Rupšienės teigimu, pasireiškia kaip vaiko nenoras aktyviai dalyvauti pamokoje ir intensyviai bei atsakingai mokytis. Emocijų deficitas apibūdina gėdos jausmas, prastas savęs vertinimas, prislėgta ir netgi depresiška nuotaika. Kognityvinis deficitas atsiranda tuomet, kai sunku mokytis, nors kitoje situacijoje taip lengvai išmokstama. Analizuodami mokytojų požiūrį į moksleivių sėkmingo (nesėkmingo) mokymosi priežastis bei jų nulemtą pedagoginę veiklą, galime pastebėti du kraštutinius stereotipinius požiūrius: teigimą ir neigiamą. Mokytojų nuomonė apie moksleivių sėkmingo (nesėkmingo) mokymosi priežastis yra svarbus ugdymo sėkmės komponentas. Todėl jo analizė itin reikšminga ugdymo mokslo požiūriu.

1.3. Sėkmės motyvo vaidmuo mokymosi motyvacijoje

Mokymosi motyvacijos problemų supratimui svarbus motyvacijos dėsningumų žinojimas. Vienas iš svarbiausių mokymosi motyvų – laukimas sėkmės, nesėkmių vengimas, sėkmės išgyvenimas suvokus pasiekimų prasmę. Sėkmės motyvacijos teorijos pradininkais laikomi H. Murray, D. McClelland, Dž. Atkinson, H. Heckhausen. (Rupšienė, 2000).

Sėkmės motyvacija dažniausiai apibūdinama kaip žmogaus poreikis patirti sėkmę įvairioje veikloje. Teigiama, jog ji susiformuoja vaikystėje ir dažniausiai priklauso nuo auklėjimo šeimoje stiliaus. Anot Rupšienės, Atkinsonas manė, jei tėvai skatina vaiką patirti sėkmę ir sudaro tam palankias galimybes, vaikas išsiugdo gana stiprų sėkmės motyvą. Priešingais atvejais, kai tėvai slopina vaiko pastangas kažką pasiekti, jis išsiugdo stiprų nesėkmės vengimo motyvą.

Žmogaus veiklą lemia du priešingi motyvai: sėkmės siekimo ir sėkmės vengimo. Kai veiklą lemia sėkmės siekimas, žmogus kelia sau tikslą, kurį jis vertina kaip sėkmę, kryptingai šio tikslo siekia, laukia ir tikisi sėkmės; pati veikla sukelia jam teigiamas emocijas. Žmogus sutelkia savo dėmesį ir jėgas tikslui siekti. Rupšienės teigimu, orientuotas į sėkmę žmogus geba objektyviau įvertinti savo potencialias galimybes, numatyti veiklos planą ir dažniausiai įsigyja jo galimybes atitinkančią profesiją. Orientuotas į sėkmę žmogus dirba atkakliau nei orientuotas į nesėkmę, pasirinkimo situacijoje jis pasirenka vidutinio ir kiek padidinto sudėtingumo užduotis. Patyręs nesėkmę toks žmogus nenuleidžia rankų, bet dar atkakliau siekia tikslo ir netgi pasiekia dar geresnių rezultatų.

Orientuotų į nesėkmę žmonės dažniausiai vertina save neobjektyviai – pernelyg gerai ar pernelyg blogai, todėl neretai pasirenka neatitinkančias jų potencinių galimybių profesijas: arba per lengvas, arba tokias, kurios reikalauja labai daug jų gyvybinės energijos. Dėl tokio neadekvataus savęs vertinimo individai renkasi neatitinkančias jų potencinių galimybių užduotis: jie renkasi arba visiškai lengvas užduotis, arba pernelyg sudėtingas. Jei nesiseka įvykdyti užduoties, susidomėjimas ja krenta: individas linkęs pamiršti ir niekad prie jos daugiau nebegrįžti.

1.4. Kitų motyvų vaidmuo mokymosi motyvacijose

Verta aptarti dar kelių motyvų vaidmenį mokymosi motyvacijos, kurios užima reikšmingą vietą mokinio gyvenime. Tai – savęs vertinimas, afiliacijos ir valdžios poreikis, pagalbos ir agresijos motyvai.

Ryškų socialinį pobūdį turi afiliacijos motyvas. Afiliacija suprantama kaip ,,žmogaus potraukis ir pastangos artimiau bendrauti, draugauti, priklausyti įvairioms grupėms”. Afiliacijos motyvas veikia mokslo pažangumą. Jos nuotaikos dažniau atsiranda ten, kur mokytojai nuoširdūs, draugiški, domisi moksleiviais kaip asmenybėmis. Tokiose klasėse aukštesnis pažangumas. Jei mokytojas domisi tik dėstomu dalyku, tik savimi, klasėje dažniausiai neaukštos bendrumo nuotaikos. Skiriamos dvi afiliacijos motyvo tendencijos: afiliacijos laukimo ir atstūmimo baimės. Šios tendencijos išreiškia apibendrintą pozityvų ar negatyvų afiliatyvaus elgesio rezultatą. (Rupšienė, 2000).

Valdžios motyvo sąvoka dažnai turi lengvą negatyvų atspalvį, nes siejama su prievarta, pažeminimu, neteisėtu viešpatavimu, pažymi Rupšienė. Tačiau valdžios motyvas vertinimas pozityviai, kai kalbama apie autoritetą, pripažintą lyderiavimą, teisėtą dominavimą ir pan. Valdžios motyvo įtaka mokymuisi mokslinėje literatūroje nebuvo plačiau nagrinėta. Nustatyta, jog turintys stipresnį valdžios poreikį gauna geresnius pažymius tose pamokose, kuriose skatinamas savarankiškumas atsakinėjant, reiškiant mintis. Turintys silpnesnį valdžios poreikį geriau mokėsi tose klasėse, kuriose skatinamas savarankiškumas atsakinėjant, reiškiant mintis. Turintys silpnesnį valdžios poreikį geriau mokėsi tose klasėse, kuriose savarankiškumas nebuvo skatinamas.

Jovaišos ir Vaitkevičiaus teigimu, didelę reikšmę turi toks konstruktas kaip stropumas. Stropumas – paskata, kuri verčia kruopščiai, atsakingai atlikti mokymosi ir darbo užduotis. Stropus mokinys savo socialinį (mokyklinį, mokinio) vaidmenį laiko labai svarbiu dalyku. Stropumo ugdymas formuoja pareigos supratimą ir atsakomybę už įpareigojimų vykdymą. Stropumas tampa darbštumu, socialiai svarbiu charakterio bruožu. Be stropumo, neįmanoma mokymosi sėkmė. (Jovaiša, Vaitkevičius, 1989).

Išvados

Motyvacija – tai jausmų stimuliatoriai, kurie vaiką skatina imtis vienos ar kitos veiklos. Mokymasis yra grindžiamas daugeliu motyvų. Šie yra labai įvairūs savo gilumu bei apibendrinimo lygiu. Ir jie visi yra labai svarbūs.

Yra pateikiama labai daug mokymosi motyvacijos klasifikacijų. Jomis remiantis galima teigti, kad vaiko gyvenime reikšmingą vietą užima sėkmė, teigiamas savęs vertinimas, afiliacija, stropumas. Sėkmė skatina saviraišką, kūrybingumą, aktyvumą. Tai mokyti reikia taip, kad mokinys pajustų nors mažiausią pažangą ir išgyventų sėkmę. Neigiami vertinimai slopina šį jausmą. Taip pat vaikas turėtų pajausti, kad sunkumų įveikime yra ne vienas, kad jis gali sulaukti pagalbos. Nuo pirmųjų mokymosi žingsnių reikia skatinti paties vaiko norą mokintis. Prieš to noro sudarymą, mokytojas turėtų labai gerai pažinti vaiką, jo charakterį.

Motyvacijai turi reikšmės vertinimas. Pasakius, kad vaikas mokosi gerai, vaikas įgauna noro mokytis, jis jaučia, kad jį lydi noras. Pastebimas stropumas. Ir priešingai, nuolat peikiant vaiką, jis netenka mokymosi motyvacijos.

Rašykite komentarą

-->