Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antuanas de Sent – Egziuperi “Mažasis princas”

Autorius: Saulius

„ Vaikystė – tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę…” ( Antuanas de Sent – Egziuperi apie „ Mažąjį princą “)

Antuanas Mari Rože de Sent – Egziuperi – XX a. pirmosios pusės prancūzų rašytojas – humanistas, lakūnas. Gimė 1900m. Pietų Prancūzijoje, grafo Žano de Sent – Egziuperi šeimoje. Aviacija darė nemažą įtaką formuojantis Sent – Egziupari filosofinėms pažiūroms.Jo kūryba – savita, sąlygota lakūno patirties, glaudžiai susijusi su autoriaus išgyvenimais.

Kūriniuose itin daug autobiografinių momentų, prisiminimų, aprašymų apie draugų dramatiškas gyvenimo valandas ir herojiškus darbus. Vaizduodamas savo ar jį supusių žmonių nutikimus, Sent – Egziuperi įprasmina juos, taip atsiranda jo kūrybai būdingas filosofiškumas. Gana saviti rašytojo kūriniai žanriniu požiūriu: jų negalima aiškiai priskirti vienam kuriam žanrui.

Pirmasis Sent – Egziuperi kūrinys – novelė „ Aviatorius “, – buvo išspausdinta viename 1926 metų žurnale. Vėliau, 1929 metais, parašo romaną „ Paštas į pietus “, 1931 m. – „ Naktinis skridimas “ , už kurį autorius gavo literatūrinę „ Feminos “ premiją. 1939 metais Sent – Egziuperi parašo geriausią ir brandžiausią kūrinį – „ Žemė, žmonių planeta “. Prancūzų akademija už jį paskyrė „ Didžiąją romano premiją “ . Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui rašytojas gavo mobilizacijos lapelį ir tapo karo lakūnu, skraidė žvalgybiniais lėktuvais. Tuo metu ( 1942 m. ) parašo knygą „ Karo lakūnas “, karo metais parašytas ir kitas Sent – Egziuperi kūrinys – „ Mažasis princas “. Rašytojas žuvo vieno žvalgybinio skridimo metu, manoma, kad jo lėktuvą pašovė vokiečių aviacija, o jis pats nukrito į Viduržemio jūrą. Tai atsitiko 1944 metų liepos 31 dieną.

„ Mažasis princas “ – kūrinys, kuriame autorius įdomiai ir kondensuotai išreiškia savo mintis ir humanistinę filosofiją, nors pasakoja apie pasaulį bei žmonių santykius, matomus vaiko akimis ir apibendrintus filosofo protu. Ir visgi tai kūrinys ne vaikams, o suaugusiems, nes meniniai bei fantastiniai vaizdai čia turi perkeltinę, dažnai simbolinę prasmę, suprantamą suaugusiam, o ne vaikui. Rašytojas savo kūrinyje įdomiai derina vaiko sąmonės sukurtus vaizdinius ( pvz.: nupieštos dėžutės viduje gali būti uždaryta avelė ) su svarstymais apie tokius būties dalykus, kurie vaikui visai nesuprantami.

A. de Sent-Egziuperi grįžta į praeitį, prisimena savo ir geriausio draugo vaikystę, todėl kūrinį dedikuoja „ Leonui Vertui, kai jis buvo mažas berniukas ” (MP, p. 5).

Prieš dedikaciją A. de Sent-Egziuperi nurodo net tris pasiteisinimus, kodėl knygą skyrė suaugusiam žmogui. Antrasis jų ypač vertas dėmesio „ tas žmogus gali viską suprasti, net knygas vaikams ” (MP, p.5), t. y. suaugusysis, suprantantis net vaikiškas knygas, vertas dedikacijos. „ Jei visų šių pasiteisinimų neužtenka, tai šią knygą skiriu vaikui, kuris kitados buvo tas suaugęs žmogus. Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai.

(Tik nedaugelis tai atsimena.) ” (MP, p.5). Taigi jau pasakos pradžioje vaikystė kaip idealas priešpriešinama laikui, kai žmogus suauga ir ją praranda. Užsimenama, kad vaikystė – tai vertybė, kurią būtina branginti visą likusį gyvenimą, ją atsiminti. Visas Mažasis princas – lyg vaikystės himnas, jos priminimas.
Kūrinio žanras
Sunku tiksliai nusakyti kūrinio žanrą; „ Mažajame prince“ yra daug pasakiškų motyvų: kalbantys žvėrys, dainuojantis šulinys, karalius ir pats kūrinio pavadinimas paprastai jis ir vadinamas pasaka, tačiau jį galima būtų pavadinti ir filosofiniu pamokymu ar apysaka. Filosofinė potekstė kūrinyje leistų jį vadinti filosofine pasaka.
Kūrinio pavadinimas
Princas – dažnas pasakų herojus, todėl vos perskaičius pavadinimą galima pagalvoti, jog tai pasaka. Tačiau jame glūdi kur kas daugiau. Pavadinimas, kaip ir visa knyga, yra simbolis, tai pasakiškas rūbas į kurį įvilktas mūsų realus gyvenimas. Mažasis princas tai taip pat yra ir pagrindinis kūrinio veikėjas, kuris irgi simbolinis.
Tema
Kūrinyje labai svarbi tematika. Čia simboliais plėtojamos ir analizuojamos gyvenimo prasmės, tikrojo pasaulio grožio sampratos ir draugiškumo temos.
Pasakotojas
„ Mažajame prince “ pasakotojas yra pats autorius, lakūnas nukritęs į Sacharos dykumą. Pasakotojas įdomiai ir kondensuotai išreiškia savo mintis ir humanistinę filosofiją. Pasakoja apie pasaulį bei žmonių santykius, matomus vaiko akimis ir apibendrintus filosofo protu.

Vertybių sistema
„ Mažajame prince “ labai ryški dvasinių vertybių sistema. Ji labiausiai atspindima viename knygos epizode prie šulinio. Troškulys čia įgyja simbolinę reikšmę, tai noras atrasti dvasios lobius paprasčiausiuose dalykuose, o vanduo tampa ne tik priemone troškuliui numalšinti, jis – bendras širdžių džiaugsmas.

Laikas
Šiame kūrinyje laikas kintantis ( rytas , naktis ), tačiau skirtingose planetose laiko tėkmė nevienoda. Šioje pasakoje ypatingas veiksmo pradžios laikas. Archajinėje pasaulėžiūroje iš visų ciklų, kaip pirmapradis, pavyzdinis, labiausiai sakralinis buvo išskiriamas pasaulio (pradžios – pabaigos) ciklas. Tokiais pačiais ypatumais pasižymi ir metų pradžios ar pabaigos laikas. „ Mažojo princo ” herojus savo planetą palieka ir kelionę pradeda rytą. Dienos pradžios reikšmė atitinka metų pradžios simbolinę prasmę: tai taip pat pagrindas, atsinaujinimo ir naujos pradžios viltis.

Saulei tekant, mažojo princo planetoje išdygsta rožė, iš savo planetos herojus išvyksta taip pat rytą, su lakūnu susitinka apyaušriu, o jiems abiem aptikti gyvybiškai svarbų šulinį pavyksta tik brėkštant rytui.
Erdvė
Pirmiausia vertėtų išskirti centrines erdves. Mažajam princui sava, saugi vieta, t. y. centras, – jo namai. Jis pažįsta kiekvieną savo planetos kampelį ir vadina ją „ savo žvaigžde ”. Pražydusi rožė dar labiau įcentrina jo planetą.

„ Mažajame prince svetima ir chaotiška erdvė – Afrikoje, „ už tūkstančio mylių nuo bet kurios gyvenamosios vietos ”, plytinti Sacharos dykuma. Tai skurdi, laukinė, nedirbama ir negyvenama erdvė. Vos atvykusiam į Žemę, mažajam princui ji pasirodo tuščia; įkopęs į aukštą kalną, princas pamato vien smailias kalnų viršūnes ir tarsi kokia vidujine tragedija nuskamba vienišas jo klyksmas žmonių dykumoje . Tačiau dykumos traktuotė nevienareikšmė. Mažajam princui ir lakūnui tai taip pat išbandymų erdvė. Ji – lyg mitinis pirmapradis pasaulis, esantis kažkur toli ir skirtas dvasiniams ieškojimams – dvasinei kūrybai. Mažasis princas į žvaigždę grįžta tik dvasia. Šitokią galią jis įgyja tik patyręs dykumą, kuri išlaisvina jo dvasią, t. y. leidžia suvokti tikrąją žvaigždės vertę.

Tarpinė erdvė tarp žemės ir pagrindinio veikėjo žvaigždės yra planetos kurias aplanko bekeliaudamas Mažasis princas.
Veikiančios figūros
Mažasis princas: Mažas berniukas. Ypatingas tiek jo vidus, tiek išorė. „ Kažkoks nepaprastas berniūkštis ” (MP, p. 10), – jau pirmą kartą pamatęs mažąjį princą pamano lakūnas. Į akis krinta viena išorinė kūrinyje nuolat pabrėžiama detalė – geltoni kaip auksas mažojo princo plaukai, švytintys kiekvienoje knygos iliustracijoje. Tuo jis primena auksaplaukius stebuklinių pasakų herojus, ir tai jį išskiria, tarsi paženklina kaip kitokį, nepaprastą. Net šalikas, kurį mažasis princas nuolat ryši, žėri auksu. Dar vienas nepaprastas mažojo princo ypatumas – gebėjimas kalbėti su gyvūnais ir augalais. Jis kalbasi su rožėmis, lapinu, gyvate. „ Kas gi čia dedasi! Jau tu kalbiesi su gyvatėmis! ” (MP, p. 82), – pamatęs mažąjį princą kartu su gyvate, išsigąsta lakūnas. Atrodo, kad mažasis princas ne tik žmogus, bet ir neatskiriama laukinės gamtos dalis. Jis taip pat mato daugiau nei kiti. Princas pirmasis iš lakūno sutiktųjų supranta jo piešinį.

“Aš patenkintas, kad tu radai, kas sugedę tavo mašinoje. Dabar galėsi grįžti namo…” – jis netikėtai prasitaria kitą kartą, jau kelionės pabaigoje. „ Iš kur tu žinai? – tada nustebęs paklausia lakūnas. – Aš kaip tik ėjau pranešti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą ” (MP, p. 82). Mažasis princas yra susirūpinęs, kad jo valdose neaugtų piktžolės, ypač baobabai, nes išsikeroję jie darosi labai pavojingi. Baobabus, be abejo, čia reikia suprasti, kaip ydas, blogus įpročius. Mažasis princas yra sodininkas jis prižiūri išdygusią rožę. Iš daugelio prasmių, kurias gali turėti mažojo sodininko paveikslas, bene labiausiai reikėtų akcentuoti vieną: sodininkas – tai tas kuris siekia sukurti gražios dvasinės kultūros žmogų, kuris rūpinasi piktžolių – ydų naikinimu, kuris puoselėja būtiną atsakomybės jausmą.

Lakūnas: Tai pats autorius, pasakotojas. Suaugęs žmogus. Jo išvaizda kūrinyje neminima, svarbesni yra jo apmąstymai, apibendrinimai ir filosofavimai.

Rožė: Rožė yra personifikuota. Ji graži koketė, nekukli ir labai jaudinanti. Atsiranda „ kaip koks stebuklingas regėjimas ” (MP, p. 29), bet nenori pasirodyti, kol nebaigs gražintis, mat trokšta atsiskleisti visu savo žavesiu, ji Mažojo princo kelionės priežastis ir padarinys, jo mylimoji.

Gyvatė: Ji yra personifikuota, moka kalbėti, yra geltonos spalvos. Jos nuodai sugeba sugražinti Mažąjį princą atgal į jo planetą. Gyvatė laiko save galingesne net už karaliaus pirštą.

Lapė: Ji labai daili, draugiška, bet neprijaukinta. Lapės gyvenimas nuobodus, todėl ji nori, kad pagrindinis veikėjas su ja susidraugautų.

Gyvūnas yra personifikuotas, labai išmintingas.

MAŽŲJŲ PLANETŲ GYVENTOJAI:

Karalius: Jis įsisiautęs į purpurą ir šermuonėlių mantiją, kuri buvo apskleidusi visą jo planetą, sėdi labai paprastame, tačiau didingame soste ir yra absoliutinis monarchas, mėgstantis įsakinėti, tačiau neturintis kam tai daryti.

Tuščiagarbis: Mėgsta, kad jį garbintų ir negirdi kritikos, o tik pagyrimus.

Girtuoklis: Daug gėrė tam, kad užmirštų, jog jam gėda gerti.

Biznierius: Tai tamsiai raudono veido ponas, kuris visada neturi laiko, nes skaičiuoja žvaigždes ir yra labai rimtas žmogus mėgstantis tikslumą.

Žibintininkas: Labai tikslus, nemėgsta savo darbo ir dirba tiksliai pagal taisykles.

Geografas: Tai senas žmogus kuris turėtų žinoti kur yra jūros, upės, miestai, kalnai ir dykumos, tačiau nežino, nes neturi tyrinėtojų.
Archetipai
Visas kūrinys, pradedant pavadinimu, baigiant paties autoriaus paveikslėliais, yra simbolinis. Simboliškas yra svarbiausio pasakos herojaus – paties mažojo princo paveikslas. Tai vaikas, bet kartu ir suaugusysis, žmogus, bet taip pat ir ne Žemės gyventojas – mažasis princas, arba „ petit bonhomme solitaire ”, t. y. „ vienišas mažas žmogutis ”, kaip jį švelniai vadina pats Antuanas de Sent-Egziuperi. Nors pradžioje gali atrodyti, kad mažasis princas panašus į vaiką, jo personaže taip pat ryšku nemažai mitinio veikėjo – herojaus – bruožų; jis drąsus, pats renkasi gyvenimo kelią, sprendžia, kur ir kaip gyventi, o tai – akivaizdūs herojaus bruožai. Pats Mažasis princas įkūnija nekaltumą, tyrumą, vaikišką naivumą.

Antrasis simbolis yra baobabai, kurie šiame kūrinyje įkūnija žmonių ydas, blogus įpročius. Dar vienas, grožio ir gėrio simbolis yra rožė. Jos priežiūrą, kontekste apie baobabus, galima būtų rožės priežiūrą suprasti kaip dorybės savyje ugdymą. Dar vienas simbolis yra mažųjų planetų gyventojai, kurie simbolizuoja, žmonių ydas, skirtingus charakterius. Labai svarbi yra lapės simbolinė reikšmė. Gyvūnas prašėsi prijaukinamas. Tas epizodas – vienas iš svarbiausių knygos momentų, itin reikšmingas knygos idėjai suprasti. Prisijaukinimas yra draugystės preliudija. Prisijaukinti – tai reiškia praturtėti, pažinti tai, kas kitam lieka nepažinta, prisijaukinti – -reiškia pažinti gyvenimo pilnatvę ir ja paversti pilką kasdienybę. Susidraugauti – tai reiškia jausti būties džiaugsmą, kai esi ne vienas. Tačiau prisimintina, kad susidraugavimas reikalauja daug pastangų, jį lydi ir atsakingumas ir herojiška našta: „ Tu padarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji “(MP, p.60), – sako lapė, o mažasis princas galvoja, kad ir rožė jį prisijaukino, nes jis jaučiasi už gėlę atsakingas.

Troškulys tekste irgi turi simbolinę reikšmę. Tai ne tas paprastas troškulys, tai noras atrasti dvasios lobius paprasčiausiuose dalykuose, o vanduo tampa ne tik priemone troškuliui numalšinti, jis – bendras širdžių džiaugsmas.

Daugelis Sent – egziuperi vaizdų yra susiję su šviesos sąvoka, ar šviesos pajutimu. Mažasis princas, kai jam liūdna, stebi saulėlydžius, šviesa tarsi išblaško melancholiją. Įvairiose religijose centro funkciją neretai atlieka ugnis. Kaip rašoma vedose, įsikuriama tada, kai pastatomas aukuras. Lietuvių mitologijoje ugnis taip pat labai svarbi, o namų ugnis ypač gerbiama. Mažasis princas savo planetoje turi du veikiančius ugnikalnius, atliekančius savotišką krosnies funkciją, jie – mažojo princo namų ugnis. Juos netgi būtina valyti kaip krosnį, „ nes išsiveržęs ugnikalnis pridaro tiek bėdų kaip ir užsidegęs dūmtraukis ” (MP, p.29).

Ypatingai akcentuojamas dangus ir Žvaigždė, o jos čia turi simbolinę reikšmę. Tai išsigelbėjimo troškimas, ramybės bei gyvybės pėdsakų ieškojimas, vilties blykstelėjimas; vieta, kur gali būti mylimas žmogus; šviesi, nauja mintis; reikalinga kryptis. Žvaigždė susijusi su labai sena – dar Biblijoje – jos prasme: sužibusi žvaigždė rodė kelią trims Rytų išminčiams Beatliejaus link. Beatliejaus Žvaigždę primena ir paskutinis autoriaus piešinys.
Teksto kalba

Funkcinis stilius yra meninis, todėl yra sintaksės formų įvairovė ir sinonimika. Sakiniai ryškėja kontekste. Gausu dialogų, tiesioginės menamosios kalbos. Būdingas vaizdingumas, emocingumas, ekspresyvumas, individualumas.

1. ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/056/5plan.html

2. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/01/1gyv.html

3. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/12/12rek.html

4. http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1607279031

5. http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=15&zn=110

6. rubinaitis.lnb.lt/index.php?-537456489

7. Sent – Egziuperi A. Mazasis princas, – Vilnius: Vaga, 1982

8. www.zodynas.tk

Rašykite komentarą

-->