Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antropologija

Autorius: Kostas

1. ŽMOGAUS ADAPTACIJOS

Genetinė įvairovė nulemia vieną dalį žmogaus fenotipinio varijavimo. Individui sąveikaujant su aplinka, jos poveikyje taip pat labai įvairuoja organizmo morfologinės ir fiziologinės charakteristikos. Net homozigotiniai (genetiškai identiški) dvyniai ilgainiui ima skirtis fenotipiškai dėl aplinkos sąlygų įtakos. Pastebėti taip pat fenotipų kitimai tarp migrantų (japonų persikėlėlių į Havajų salas, įvairių Europos kilmės imigrantų į JAV grupių). Kadangi žmogaus įvairovės dėsningumų atskleidimas yra vienas iš antropologijos uždavinių, tenka nagrinėti ir procesus, vykstančius žmogui sąveikaujant su aplinka.


Kai kurie fenotipo kitimai gali vykti ir dėl iki galo neišaiškintų priežasčių (taip vadinamas epochinis poslinkis – vidutinio ūgio padidėjimas keliais centimetrais per pastarąjį šimtmetį, su tuo susijusi kūno leptosomizacija, galvos apvalėjimas paskutinių kelių šimtmečių bėgyje ir pan.).

Supančios aplinkos įtaka gali pasireikšti tiek individui, tiek populiacijai. Tuo metu, kai dauguma gyvūnų rūšių užima santykinai siauras ekologines nišas, žmonės gali gyventi labai įvairioje aplinkoje.

Individo lygyje galimi du adaptacijos mechanizmai: adaptacija ir prisitaikymas. Adaptacija (adaptation) suprantama kaip genų dažnumo kitimai dėl aplinkos sąlygotos atrankos (mikroevoliucija). Žmonės prie kintančių aplinkos sąlygų prisitaikyti gali ir be mikroevoliucinių pokyčių. Šie procesai vadinami prisitaikymu (adjustment).

Žmogus prie aplinkos pirmiausia prisitaiko kultūriškai; šis procesas nėra perduodamas pagal genetikos dėsnius, o yra išmokstamas. Pavyzdžiu, kaip kultūra padeda žmogui išgyventi aplinkos streso sąlygomis, gali būti namų statyba (seniausio galimo žmogaus pastato liekanos iš Olduvai Gorge datuojamos 2 mln. metų), rūbų, ginklų, įrankių gamyba ir t.t. Kartais žmonės prie nepalankių aplinkos sąlygų pritaiko savo papročius ir visuomenės organizaciją (naujagimių, ypač mergaičių, senelių, ligonių žudymo papročiai tarp Šiaurės Amerikos indėnų ir eskimų, sumažindami išteklių vartotojų skaičių, padidindavo visos grupės išgyvenimo šansus).

Žmogus prie aplinkos sąlygų gali prisitaikyti aklimatizuodamasis (aklimatizacija – grįžtami fiziologiniai prisitaikymai prie aplinkos sąlygų). Arktinio klimato sąlygomis medžiagų apykaitos greitis, šaltame ore susitraukia periferinės kraujagyslės; spastiniai raumenų susitraukimai (drebulys) taip pat padidina šilumos gamybą. Aklimatizuojantis prie karšto klimato, išsiplečia periferinės kraujagyslės, intensyviau funkcionuoja prakaito liaukos, sumažėja prakaito koncentracija ir šlapimo išskyrimas – visa tai padeda efektyviau išskirti šilumą. Be to, modifikuojamas elgesys: žmonės vengia dirbti fizinį darbą karštu dienos metu (mažėja šilumos gamyba) ir t.t. Prisitaikyti prie karšto klimato padeda ir kultūros faktoriai: apranga ir priedangos nuo saulės. Prisitaikant prie gyvenimo aukštikalnėse (deguonies trūkumas), ilgainiui padidėja kapiliarų tinklo tankumas, padaugėja eritrocitų, gyvybinė plaučių talpa ir t.t. Vaikai aukštikalnėse gimsta mažesni, lėčiau auga ir bręsta, tačiau jų didesnė krūtinės apimtis, plaučiuose daugiau alveolių.

Populiacijos prie aplinkos sąlygų prisitaiko ir genetiškai. Terminas adaptacija suprantamas kaip mikroevoliuciniai pakitimai (kitimai populiacijos genofonde). Alelių dažnumų įvairovei įtakos turi genų dreifas dėl inbridingo (endogamijos), įkūrėjo efektas, genų įsrūvis, mutacijos, tad populiacijų genofondas niekada nebūna statiškas. Galų gale, natūralioji atranka dėl aplinkos sąlygų įtakos taip pat yra faktorius, galintis sukelti genofondo kitimus. Yra nustatyta,

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16

Rašykite komentarą

-->