Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antrinės rinkos

Autorius: Tomas

Turinys


1. Rinkos prekybos sistema arba vieta 3

1.1. Biržos 3

1.2. Užbiržinė rinka 4

1.3. Nepriklausomos elektroninės prekybos sistemos 4

2. Užsakymų tipai 5

2.1. Rinkos užsakymai 5

2.2. Limituoti užsakymai 5

2.3. Stop – užsakymas 5

2.4. Stop-limituotas užsakymas 5

2.5. Sąlyginai-rinkos užsakymas 6

2.6. Užsakymai su nustatytu išleidimo į rinką laiku 6

2.7. Užsakymai, priklausantys nuo dydžio 6

3. “Trumpas” pardavimas 7

3.1. “Trumpo” pardavimo apribojimai 7

4. Sandoriai su atsarga 7

4.1. Paskolos iki pareikalavimo norma 7

4.2. Reikalavimai sandoriams su atsarga 7

5. Dylerio, kaip market-meikerio vaidmuo užbiržinėje rinkoje 8

5.1. Dylerio sąnaudos 8

5.2. Dylerio vaidmuo užbiržinėje rinkoje 8

5.3. Nacionalinė rinkos sistema 9

6. Instituciniai investuotojai paprastųjų akcijų rinkoje 10

6.1. Prekyba akcijų blokais 10

6.2. Programinė prekyba 10

7. Fondų indeksai 12

8. Kitų šalių akcijų rinkos 13

8.1. Tarptautiniai akcijų indeksai 13

8.2. Tarptautinių investicijų priežastys 14

Literatūra 15

1. Rinkos prekybos sistema arba vieta


Jungtinėse Amerikos Valstijose antrinė prekyba akcijomis ir

obligacijomis vyksta taip vadinamose rinkos prekybos sistemose, arba

vietose (locations), kurioms priskiriama: pirmaujančios nacionalinės

biržos, regioninės biržos, užbiržinė rinka, nepriklausomos elektroninės

prekybos sistemos. Nežiūrint į tai, kad prekyba obligacijomis vyksta

biržoje, jų aktyvumas nežymus, palyginti su prekybos apimtim užbiržinėse

rinkose.

Rinkos prekybos sistemų esmė yra brokerių ir dylerių darbas. Brokeris

(broker) – tai investuotojo, pageidaujančio dalyvauti prekyboje, agentas,

kuris neperka ir neparduoda asmeninius vertybinius popierius. Dyleris

(dealer), priešingai, noriai ir aktyviai perka arba parduoda juos (t.y.

didina ar mažina savo pozicijas esamuose akyvuose). Tam tikru momentu

dyleriai pareiškia apie savo ketinimą pirkti aktyvą paklausos kaina (bid

price) arba parduoti jį didesne už siūlomą kaina (ask price; offer price).

1. Biržos

Biržos (stock exchanges) – tai juridiniai asmenys, kurių veiklą

reguliuoja Vertybinių popierių ir biržų Komisija (Securities and Exchange

Commission (SEC).Biržos nariai naudoja bendrus resursus sandoriams tam

tikromis paprastosiomis akcijomis. Akcijos, dalyvaujančios biržoje,

vadinamos kotiruojamomis akcijomis (listed stocks). Tokiu būdu terminas

“pirma rinka” taikomas kotiruojamųjų akcijų prekybai biržos salėje. Tam,

kad akcijos pasidarytų kotiruojamomis, kompanija turi pateikti pareiškimą

ir užtikrinti visų reikalavimų, keliamų toje biržoje, kurioje planuojama

prekyba, įvykdymą.

Teisę prekiauti akcijomis biržos salėje gali gauti firmos arba

fiziniai asmenys, kurie nusiperka vietą (seat) biržoje.Tokiu būdu jie tampa

biržos nariais. Biržos nariai gali vykdyti sandorius savo ar savo klientų

vardu. Pastarasis biržos narys yra brokeris.

Sandoris dėl kiekvienos akcijos vykdomas nustatytoje vietoje, kuri

vadinama postu (post). Taip vadinamas specialistas (specialist) atlieka

kotiruojamosios akcijos market-meikerio vaidmenį. Biržos narys gali atlikti

kelių kompanijų paprastųjų akcijų “specialisto” vaidmenį , bet kiekviena

kotiruojamoji akcija gali turėti vienintelį “specialistą”.

Užbiržinėse

rinkose yra daugybė market-meikerių.

Jungtinėse Amerikos Valstijose didžiausios nacionalinės biržos yra

Niujorko fondų birža (New York Stock Exchange (NYSE), dažnai vadinama Big

Board, ir Amerikos fondų birža (American Stock Exchange (ASE arba AMEX)).

Niujorko fondų birža yra didžiausia JAV.

Apart nacionalinių, egzistuoja penkios regioninės biržos: Vidurio

Vakarų Fondų Birža, Ramiojo Vandenyno, Filadelfijos, Bostono ir Cincinato

fondų biržos. Šiose biržose kotiruojamos dviejų tipų akcijos: 1) Kompanijų,

kurios negali (arba nenori) kotiruotis nacionalinėse biržose, akcijos; 2)

akcijos, kurios kotiruojasi ir nacionalinėse biržose. Pastarąsias vadinama

akcijomis su dviguba kotiruote (dually listed stocs). Dvigubų kotiruočių

privalumas yra tas, kad vietinės brokerių firmos, pageidaujančios prekiauti

atitinkamomis akcijomis, gali nusipirkti sau vietą regioninėje biržoje, kas

yra daug pigiau, nei nacionalinėje biržoje. Akivaizdu, kad vietinės

brokerių firmos gali pasinaudoti nacionalinių biržų narių paslaugomis,

tačiau tokiu atveju jiems teks dalintis komisinius.

Egzistuoja taip pat Arizonos birža Fenikse. Tai birža su elektronine

prekybos sistema, kurioje prekyba prasideda po prekybos uždarymo

nacionalinėse biržose. Sandoriai joje atliekami tarp anoniminių dalyvių

elektroninio tinklo pagalba.

Regioninės biržos konkuruoja su nacionalinėmis dėl smulkių sandorių

vykdymo. Pirmaujantys nacionaliniai brokeriai praktikuoja panašių sandorių

perdavimą regionams, siekdami sumažinti einamąsias išlaidas, susijusias su

jų vykdymu.

Anksčiau griežta komisinių struktūra neleido sumažinti jų sandorio

apimties padidinimo sąskaita, tokiu būdu išlaidų ekonomija buvo ignoruojama

vykdant didelius sandorius. 1971 metais SEC leido sutartinius komisinius

sandoriams, kurių vertė viršija 500 000 dolerių. O 1975 metais buvo

visiškai panaikinti apribojimai minimaliems komisiniams. Dabar jų dydis

apsprendžiamas susitarimu tarp brokerio ir investuotojo.

2. Užbiržinė rinka

Ši rinka apima prekybos sistemą, kurioje prekiaujama kotiruojamomis

ir nekotiruojamomis akcijomis, taip pat obligacijomis. Prekybą vykdo ne

vienas, o daugelis market-meikerių. “Antra rinka” (second market)

suprantama kaip nekotiruojamųjų akcijų užbiržinė rinka. “Trečia rinka”

(third market) – kotiruojamųjų akcijų prekyba užbiržinėje rinkoje. Ši rinka

atsirado 60-ųjų metų pradžioje. Tokių rinkų dyleriai nebuvo biržų nariais

ir, atitinkamai, galėjo mažinti savo komisinius.

Dylerių veiklą užbiržinėje rinkoje reguliuoja Nacionalinė dylerių

vertybiniams popieriams asociacija (National Association of Securities

Dealers(NASD)). NASD yra privati organizacija,, ir jos veiklą reguliuoja

SEC. NASDAQ (National Association of Securities Dealers Quotation) – tai

elektroninių sistemų kotiruotė, kuri aprūpina itin aktyviai prekiaujamų

užbiržinės rinkos akcijų kainų kotiruote rinkos dalyvius.

3. Nepriklausomos elektroninės prekybos sistemos

Pirkėjui ir pardavėjui nebūtina visada naudotis dylerio ar brokerio

paslaugomis. Tiesioginiai akcijų sandoriai tarp suinteresuotų pusių

vadinami “ketvirta rinka” (fourth market). Ši rinka atsirado tam pačiam

tikslui, kaip ir “trečia” – kad sumažinti sandorio vykdymo išlaidas.

Šiuo metu sukurtos specialios kompiuterizuotos sistemos, kurios

leidžia investuotojams ieškoti ir pasirinkti pirkėjus ir pardavėjus.

INSTINET ir POSIT yra dvi žinomiausios sistemos. POSIT sistema pasirodė 80-

ųjų metų pabaigoje ir šiuo metu apima 80 institucinių investicijų

valdytojų. POSIT (Porfolio System for Institutional Investors) – tai

prekybos sistema, sukurta BARRA and Jefferies & Co. POSIT – tai ne paprasta

paieškos ir užsakymų palyginimo sistema, ji taip pat leidžia palyginti

portfelių pirkimą ir pardavimą taip, kad optimizuoti sistemos likvidumą.

2. Užsakymų tipai


Kad sandoris įvyktų, investuotojas privalo pranešti brokeriui

atitinkamą informaciją apie jį , tai yra akcijų arba obligacijų laidą,

kiekį ir užsakymo tipą. Žemiau mes apžvelgsime galimus užsakymų (arba

įsakymų) tipus.

1. Rinkos užsakymai

Kai investuotojas nori pirkti ar parduoti akcijas, sandorio kaina ir

įvykdymo sąlygos turi būti aptartos su brokeriu. Paprasčiausias užsakymo

tipas yra rinkos užsakymas (market order) – užsakymas, kuris turi būti

realizuotas geriausia galima rinkos kaina.

Kai vienu metu gaunami du ar daugiau užsakymų, fondų biržoje galioja

gavimo eiliškumo taisyklė. Užsakymai, atėję anksčiau, gauna aukštesnį

prioritetą. Kai kuriais atvejais didesnis prioritetas tarp užsakymų

vienodomis kainomis yra skiriamas tam tikram biržos dalyvių kontingentui.

Biržos taisyklės reikalauja, kad vieši užsakymai būtų tenkinami pirmi.

2. Limituoti užsakymai

Laikotarpiu tarp užsakymo forminimo ir jo įvykdymo, rinkoje gali

įvykti nepalankūs kainų pokyčiai, kas daro rinkos užsakymus nepatikimais.

Norėdamas išvengti netikėto kainų pasikeitimo, investuotojas gali sudaryti

limituotą užsakymą (limit order), nurodydamas jame ribinę (limitinę)

leidžiamą kainą. Toks užsakymas įvykdomas tik tada, jei rinkos kaina

sutampa arba viršija ribinę. Ribinis užsakymas pirkimui (buy limit order)

nustato maksimalią aktyvo pirkimo kainą, o ribinis užsakymas pardavimui

(sell limit order) nustato minimalią leidžiamą pardavimo kainą.

Ribinis užsakymas, kuris negali būti įvykdytas pateikimo į biržą

momentu, registruojamas ribinių užsakymų žurnale (limit order book), kurį

veda “specialistas”. Užregistruotiems žurnale užsakymams yra taikomi

prioritetai, kaip buvo aprašyta anksčiau.

3. Stop – užsakymas

Dar vienas sąlyginio užsakymo tipas – stop-užsakymas (stop order),

kuris įvykdomas, kai rinkos kaina pasiekia užsakyme nurodytos kainos lygį

(stop-kainos).Stop-užsakymas pirkimui (stop order to buy) įvykdomas, jei

rinkos kaina pakyla iki nurodytos užsakyme kainos ir, priešingai, stop-

užsakymas pardavimui (stop order to sell) įvykdomas, kai rinkos kaina

sumažėja iki nurodytos užsakyme. Stop-užsakymas naudojamas tais atvejais,

kai investuotojas neturi galimybių pastoviai sekti rinką.

Paprastai stop-užsakymas yra naudojamas laukiant nepalankaus kainų

pokyčio, o limituotas užsakymas – tikintis palankaus kainų kitimo.

Stop-užsakymai turi dvi problemas. Vertybinių popierių

vertė dažnai

keičiasi staiga, ir jų judėjimo kryptis yra laikina. Be to, tuo metu, kai

stop-užsakymas atsiduria rinkoje, jis įgyja trūkumų, būdingų tokiems

užsakymams.


4. Stop-limituotas užsakymas

Stop-limituotas užsakymas (stop limit order) – tai limituoto ir stop-

užsakymo hibridas. Tokiame užsakyme investuotojas nurodo dvi kainas –

išleidimo į rinką (stop-kainą) ir išėmimo iš rinkos kainą. Skirtingai nei

stop-užsakymas, kuris pasiekęs nustatytos (stop-) kainos išleidžiamas į

rinką, stop-limituotas užsakymas tampa limituotu užsakymu (su ribine

kaina). Juo naudojamasi, norint sušvelninti rinkos kainų “šoko poveikį”

stop-užsakymui. Šiuo atveju kainos pasikeitimo įtaka po to, kai pasiekiama

stop-kaina ( ir tuo pačiu stop-užsakymo atsiradimas) apsiriboja numatyta

ribine kaina. Ribinė arba geresnė kaina gali pasirodyti “nepasiekiama”, tai

ir limituotas užsakymas, taip pat ir stop-limituotas užsakymas nebus

įvykdytas, tai yra neįvykdys savo apsaugos funkcijos.

5. Sąlyginai-rinkos užsakymas

Investuotojas taip pat gali pateikti sąlyginai-rinkos užsakymą

(market-if-touched order). Šis užsakymas įvedamas į rinką, kai pasiekiama

priimtina kaina.Ji būna dviejų rūšių: pardavimui ir pirkimui. Skirtingai

nei stop-užsakymas, pirkimui jis įvedamas į rinką tada, kai rinkos kaina

sumažės iki nurodytos reikšmės, o ne padidės. Pardavimo užsakymui –

atvirkščiai. Stop-užsakymas dažniausiai naudojamas, norint uždaryti esamas

pozicijas prieinama kaina (be tikslaus kainų nurodymo), o sąlyginai-rinkos

– pozicijų atidarymui prieinama kaina.

6. Užsakymai su nustatytu išleidimo į rinką laiku

Užsakymus pirkimui arba pardavimui galima pateikti tiesiogiai

atsidarant ar užsidarant prekybai. Atsidaromi užsakymai dalyvauja prekyboje

tik atsidarymo kainomis, užsidaromi užsakymai – tik užsidarymo kainomis.

Investuotojas taip pat gali pateikti užsakymus, turinčius

anuliuojamuosius nurodymus. Neatidėliotinas užsakymas (fill-or-kill order)

turi būti įvykdomas iškart patekęs į prekybos salę arba neatidėliotinai

anuliuojamas, jei neįmanomas įvykdymas. Užsakymai gali numatyti laiko

tarpą, kuriuo jie galioja: diena, savaitė mėnuo ar valandos. Atviras

užsakymas (open order), arba užsakymas, galiojantis iki pranešimo apie

atšaukimą (good-till-canceled order), galioja, kol nebus gautas pranešimas

apie atšaukimą.

7. Užsakymai, priklausantys nuo dydžio

Paprastosioms akcijoms galioja užsakymai, kurie klasifikuojami

priklausomai nuo numatomo sandorio dydžio. Standartinis lotas (round lot)

–tai užsakymas 100 akcijų. Nestandartinis lotas (odd lot), kaip taisyklė,

yra mažesnis, pavyzdžiui 75 akcijos. Tuo pačiu užsakymas 350 akcijų

suprantamas kaip keletas nestandartinių sandorių po 50 akcijų. Prekyba

didelėmis partijomis, arba blokais (block trade), – tai kokios nors rūšies

10 000 akcijų užsakymas arba užsakymas pilnai rinkos vertei, viršijančiai

200 000 dolerių.

Kaip nacionalinėse, taip ir regioninėse biržose tam tikrų dydžių

užsakymų paskirstymui yra naudojamos sistemos, kurių pagalba brokeriai

nukreipia juos tiesiogiai į postus “specialistams”, kur jie gali būti

įvykdyti. Niujorko fondų biržoje tokia sistema vadinasi Super DOT (Super

Designated Order Turnaround). Amerikos fondų biržos sistema Post Execution

Reporting leidžia nukreipti “specialistams” iki 2000 akcijų, o NASDAQ Small

Order Executio – apie 1000 vnt.

3. “Trumpas” pardavimas

INVESTUOTOJAS, TIKėDAMASIS, KAD AKCIJOS KAINA AUGS, IR NUSIPIRKęS Ją

Iš ANKSTO, GALI GAUTI PELNą. TARKIME, INVESTUOTOJAS LAUKIA KAINOS

SUMAžėJIMO. KOKIą NAUDą JIS GALI GAUTI Iš TO? ESANT “TRUMPAM “ PARDAVIMUI

(SHORT SELLING) INVESTUOTOJAS (SU BROKERIO PAGALBA) IMA AKCIJAS SKOLON,

PARDUODA JAS IR PRAėJUS KAžKURIAM LAIKUI PERKA JAS JAU DAUG žEMESNE KAINA

IR GRąžINA SKOLą. GRąžINDAMAS AKCIJAS, INVESTUOTOJAS, KAIP SAKANT, UžDARO

“TRUMPą” POZICIJą.

Jei akcijų kursas pakils, tai uždarant savo “trumpą” poziciją

investuotojas patirs esminius nuostolius.

1. “Trumpo” pardavimo apribojimai

Kad apsaugoti investuotoją nuo “trumpo” pardavimo galimų pasekmių,

jam uždedami apribojimai. Jie vadinami kainos pasikeitimo taisyklės (tick-

test rules).Jos duoda leidimą aktyvo “trumpam” pardavimui dviems atvejais.

Pirma, kai nustatyto aktyvo pardavimo vertė didesnė už paskutinį pardavimo

sandorį. Toks sandoris vadinamas prekyba su padidintu “tiku” (up-tick

trade). Antra, kai paskutinio sandorio kaina nepakito, lyginant su

ankstesniu, o to kaina didesne, nei dar ankstesnis. Toks sandoris vadinamas

prekyba su nuliniu padidintu “tiku” (zero up tick).


4. Sandoriai su atsarga

INVESTUOTOJAS GALI IMTI KREDITą IR PIRKTI VERTYBINIUS POPIERIUS. TUO

PAčIU JIS GALI PANAUDOTI NUPIRKTUS VERTYBINIUS POPIERIUS KAIP KREDITO

UžSTATą. SANDORIS, KADA VERTYBINIAI POPIERIAI NAUDOJAMI KREDITUI GAUTI, Už

KURį PERKAMA DALIS Jų, VADINAMAS PIRKIMAS SU ATSARGA (BUYING ON MARGIN).

SKOLINTų Lėšų NAUDOJIMAS AKTYVų PIRKIMUI VADINAMAS FINANSINE “SVIRTIMI”

(FINANCIAL LEVERAGE).

1. Paskolos iki pareikalavimo norma

Lėšas akcijų pirkimui brokeris gali gauti banke. Kredito išdavimo

norma vadinama paskolos iki pareikalavimo , arba kredito iki pareikalavimo

norma (call money rate; broker loan rate). Šią tarifą ir paslaugos kainą

investuotojas turi sumokėti brokeriui.

2. Reikalavimai sandoriams su atsarga

Brokeris neturi teisės skolinti savo klientui jokios sumos. Nuo 1934

metų Įstatymu dėl vertybinių popierių ir biržų klientų vertybinių popierių

pirkimams už bankų kreditus yra nustatyti apribojimai. Šis įstatymas

draudžia išduoti kreditą, viršijantį atitinkamos akcijų rinkos vertės dalį.

Ta vertybinių popierių rinkos vertės dalis, kurią investuotojas turi įnešti

į sąskaitą, vadinama pirmine atsarga (initial margin requirement). 1934

metų įsakymas suteikė teisę JAV Federalinės rezervų sistemos (FRS) valdymo

Tarybai nustatinėti pirminės atsargos dydį (Taisyklės T ir U). Jis

skirtingas akcijoms ir obligacijoms ir šiandien sudaro 50%, nors buvo

laikas, kai šis dydis buvo mažesnis nei 40%. Be to, FRS nustato ir

minimalios atsargos dydį. Tai investuotojo minimaliai leidžiama asmeninių

lėšų dalis (maintenance margin requirement) atsargų sąskaitoje palyginti su

bendra nusipirktų vertybinių popierių verte. Jei asmeninių lėšų dalis tampa

mažesnė už minimalią atsargą, investuotojas turi padidinti ją įnešdamas

pinigų sumą, užtikrinančią reikalaujamo lygio pasiekimą. Investuotojas

gauna iš brokerio pranešimą apie būtiną sąskaitos padidinimą (marginal

call). Jei jis nepajėgus to padaryti , lėšų trūkumo sąskaitoje padengimui

parduodamos akcijos.

5. Dylerio, kaip market-meikerio vaidmuo užbiržinėje rinkoje

PIRKIMO IR PARDAVIMO UžSAKYMų DISBALANSAS GALI STAIGIAI KEISTI

SANDORIų KRYPTį NUO VIENų PRIE KITų. BE įSIKIšIMO TOKS LAIKINAS DISBALANSAS

GALI DESTABILIZUOTI RINKą, NESUBALANSUOTų PIRKIMO UžSAKYMų SRAUTAS GALI

SUKELTI KURSų AUGIMą. KURSų PADIDėJIMAS SAVO RUOžTU GALI SUKELTI LAVINą

PIRKIMų, PAGRįSTų KLAIDINGU SUPRATIMU APIE VERTYBINIų POPIERIų VERTėS

PADIDėJIMą. GALUTINIAM REZULTATE RINKA SUKOREGUOS KURSUS, KAS įTAKOS Jų

STAIGų KRITIMą.

Dyleriai palaiko rinkos balansą sumažindami skirtumus tarp paklausos

ir pasiūlos.Būtent dyleriai yra “nepertraukiamos” rinkos (tai yra greito

sandorio įvykdymo) garantas.Paklausos ir pasiūlos kainų skirtumas, arba

kainų kritimas – tai mokestis dyleriams už nepertraukiamumo ir kainų

stabilumo aprūpinimą, esant galimam užsakymų disbalansui. Dyleriai taip pat

atlieka du svarbius vaidmenis.Jie aprūpina prekybos dalyvius informacija

apie aktyvų kainas, kas leidžia sandorius įgyvendinti itin efektyviai, o

daugelyje rinkų jie yra aukcionų organizatoriai ir pagrindiniai veikėjai.

1. Dylerio sąnaudos

Pasiūlos ir paklausos kainų skirtumui įtakos turi rinkos palaikymo ir

rizikos, kurią prisiima dyleris, kompensavimo sąnaudos. Svarbiausias

sąnaudų komponentas – užsakymų vertė. Tai sąnaudos įrengimams,

administravimo ir darbo užmokesčio sąnaudos. Kuo mažesnės tos sąnaudos,

tuo mažesnis kainų skirtumas. Nuo 60-ųjų metų, pradėjus mažėti

kompiuterizacijos išlaidoms ir pagerėjus personalo paruošimui, šios

sąnaudos ėmė mažėti.

Rizika, susijusi su dylerių darbu, taip pat reikalauja kompensacijos.

Nepertraukiamos prekybos ir kainų stabilumo užtikrinimui dyleris turi

palaikyti vertybinių popierių atsargas (“ilga” pozicija) ir vykdyti

popierių, kurių atsargose nėra, “trumpą” prekybą. “Ilgų” arba “trumpų”

pozicijų palaikymas susijęs su trijų rūšių rizika. Viena iš jų – tai

“kainos rizika”, susijusi su neapibrėžta būsima aktyvų kaina. Taip gryna

“ilga” pozicija tampa rizikinga dėl vertybinių popierių kursų kritimo, o

švari “trumpa” pozicija – dėl jų pakilimo.

Kita rizikos rūšis susijusi su pozicijų uždarymo terminų

neapibrėžtumu. Šis faktorius daugiausia lemia užsakymų gavimo dažnumas, tai

yra rinkos dinamika. Kuo dažnesni sandoriai, tuo mažiau vidutiniškai

laikosi vieno ar kito vertybinio popieriaus pozicija. Pagaliau, nors

dyleriai geriau informuoti apie užsakymų (ir kainų) srautus rinkoje nei

likusieji rinkos dalyviai, kai kuriais atvejais jie rizikuoja sudarydami

sandorius su labiau informuota puse. Tais atvejais labiau informuoti

sandorio dalyviai gauna naudą dylerio sąskaita. Todėl dylerių kainų

skirtumas turi numatyti tokią galimybę. Kai kuriuos sandorius, kurie bus

apžvelgti toliau, galima laikyti “neskaidriais”, arba “tamsiais”

(informationless trades). Tai yra šioje situacijoje dyleris žino arba tiki

tuo, kad siūlomo sandorio tikslas nesusijęs su vertybinio popieriaus kurso

kitimo nauda.

2.

vaidmuo užbiržinėje rinkoje

Užbiržinėje rinkoje sandorius su vertybiniais popieriais gali

atlikti keli dyleriai. Todėl tokia rinka yra vadinama dylerių rinka.Dylerių

skaičius priklauso nuo atitinkamo vertybinio popieriaus prekybos apimties.

Jei prekyba kokiomis nors akcijomis nelabai aktyvi, tai pakanka vieno ar

dviejų dylerių. Ryšium su naujų apribojimų įvedimu, apart pakankamo

kapitalo darbui su duotos rūšies akcijomis, kitų reikalavimų neiškyla.

Naujų dylerių atsiradimas sudaro konkurenciją ir mažina paklausos ir

pasiūlos kainų skirtumą. Be to, esant keliems dyleriams didėja rinka, kas

užtikrina rinkos efektyvumą labiau, nei biržinė rinka, kuri gali palaikyti

tik vieną “specialistą”.

Didelis konkurencingumas, platumas ir imlumas – tai pagrindiniai

užbiržinės rinkos privalumai.

3. Nacionalinė rinkos sistema

60-aisiais ir 70-ųjų metų pradžioje amerikietiška antrinė vertybinių

popierių rinka darėsi vis labiau fragmentinė. Fragmentinė rinka suprantama

kaip rinka, kurioje atitinkami vertybinių popierių užsakymai apdorojami

atskirai nuo kitų. Pavyzdžiui, akcijos gali būti perkamos ir biržose, ir

užbiržinėse rinkose. Tokiu būdu, vienas ir tas pats užsakymas gali būti

vertinamas skirtingai priklausomai nuo to, kur jis bus vykdomas.

Rinkos politikoje pastoviu aptarimo objektu yra investuotojų užsakymų

įvykdymo efektyvumo laipsnis. Pirmiausia turima omenyje tas faktas, kad

brokeris ne visada sutartį įvykdo klientui palankiausia kaina. Kita nerimo

priežastis yra “slaptų”, tai yra viešai neskelbiamų, sandorių su

kotiruojamomis akcijomis augimas. Jis įmanomas todėl, kad duomenys apie

sandorių kainas regioninėse biržose ir “trečiojoj rinkoj” automatiškai

neatsiduria didžiosiose nacionalinėse biržose.

Šių diskusijų rezultatas – tai 1975 metais surengtas specialus

Kongreso posėdis, kuriame buvo priimtas Įstatymas apie vertybinius

popierius (Securities Act of 1975), kuris nurodė Vertybinių popierių ir

biržų Komisijai “užtikrinti nacionalinės vertybinių popierių biržos

formavimą…”. Nacionalinės vertybinių popierių sistemos rinkos

įgyvendinimas numato penkis Komisijos suformuotus tikslus:

1) organizuoti viešą visų įvykdytų sandorių paskelbimo sistemą;

2) sukurti kotiruočių surinkimo ir indikacijos sistemą (paklausos ir

pasiūlos kainų);

3) sukurti užsakymų vertybinių popierių pirkimui ir pardavimui apdorojimo

ir sandorių su kotiruojamomis akcijomis paskelbimo sistemas;

4) panaikinti apribojimus biržų narių galimybei įtakoti užbiržinius

sandorius su kotiruojamomis akcijomis;

5) organizuoti bendranacionalinę limitinių užsakymų apsaugą nuo

“neadekvataus” jų įvykdymo kitose rinkose;

6) sukurti taisykles, nustatančias vertybinių popierių išleidimą į

prekybą nacionalinės rinkos sistemos ribose (NMS).

1978 metais pradėjo veikti Tarprinkinė prekybos sistema (Intermarket

Trading System (ITS)) kotiruojamosios akcijoms. Ji buvo kuriama kaip

elektroninė akcijų kotiruotės visose biržose sistema, taip pat užbiržinėje

rinkoje. Be to, sistema užtikrina tarptautinių sandorių įvykdymą.

Pranešimai apie kotiruojamųjų akcijų sandorius skirtingose rinkose

atsispindi Kotiruočių konsoliduotoje sistemoje (Consolidated Quotation

System (CQS)).

Kol nacionalinėje akcijų prekybos rinkos sistemoje vyko pasikeitimai,

obligacijų rinkoje nebuvo pastebėta jokių poslinkių,

nežiūrint į tai, kad

aktyvi prekyba susikoncentravo užbiržinėje rinkoje. Todėl užbiržiniai

obligacijų sandoriai neskelbiami. Neanonsuojamos ir obligacijų pirkimo ir

pardavimo kainos.


6. Instituciniai investuotojai paprastųjų akcijų rinkoje

INSTITUCIONALIZAVIMAS PASIREIšKIA AKCIJų, KURIOS RANDASI FINANSINIų

INSTITUTų VALDYME, DALIES PADIDėJIME, TAIP PAT UžSAKYMų, VYKDOMų

INSTITUCINIų INVESTUOTOJų AUGIME LYGINANT SU PRIVAčIAIS SANDORIAIS.

PAPRASčIAUSIA, PRIVAčIų ASMENų AKCIJų VALDYMAS įGAVO šALUTINį POVEIKį, KADA

FINANSINIAI INSTITUTAI, TOKIE, KAIP INVESTICINIAI IR PENSINIAI FONDAI,

DRAUDIMO KOMPANIJOS IR KT., TAMPA VERTYBINIų POPIERIų LAIKYTOJAIS IR

TARPININKAIS SANDORIUOSE SU JAIS.

Akcijų rinkos institucionalizavimas privedė prie specialių atitinkamų

sandorių įvykdymo mechanizmų sukūrimo, o būtent: 1) prekybos blokais (block

trades), tai yra sandoriai su dideliu tokių pačių akcijų kiekiu; 2)

programinės prekybos (program trades) – sandoriai tuo pačiu metu su

dideliu kiekiu skirtingų akcijų.

Šie du institucinių sandorių tipai atliekami kompiuterinio

telekomunikacinio tinklo pagalba, apjungiančio finansinius institutus –

sandorio dalyvius, tai yra didžiausias brokerių firmas, investicines

kompanijas ir t.t. Ši komunikacinio tinklo dalyvių rinka vadinama

“viršutinės pakopos” rinka (upstairs market). Minėta rinka užtikrina

institucinių investuotojų sandorių likvidumą , ir, be to, teigiamai įtakoja

“fragmentinių rinkų” susijungimą į vientisą nacionalinę rinką.

1. Prekyba akcijų blokais

Prekyba akcijų blokais – tai 100 000 ar daugiau vienos rūšies

akcijų arba 200 000 dolerių ar didesnės vertės sandoriai. Šiuo metu šie

sandoriai sudaro maždaug pusę visų sandorių.

Kadangi didelio kiekio užsakymų įvykdymas apsunkina “specialisto”

darbą, jiems padėti buvo sukurta nauja technologija. Institucinis klientas

susisiekia su brokerių firmos agentu ir pareiškia apie savo norą pateikti

užsakymą akcijų bloko

pirkimui ar pardavimui. Agentas perduoda užsakymą brokerių firmos skyriui,

užsiimančiam tokių užsakymų vykdymu. Prekiautojai iš biržos vykdymo

skyriaus susisiekia su kitai institutais, ieškodami vieno ar kelių užsakymo

partnerių, tai yra savo veikloje jie naudojasi “viršutinės pakopos” rinka.

Jei sandorio vykdytojas surastas, tai jis sėkmingai užbaigiamas.

Bet jei prekiautojai negali rasti finansinio tarpininko, pasiruošusio

paimti visą bloką, tada realizavimo užduotis tenka brokerių firmos market-

meikeriui. Market-meikeris gali priimti vieną iš dviejų sprendimų: 1) firma

užima viso bloko atitinkamą poziciją , ir tokiu atveju privalo naudoti

nuosavą kapitalą; 2) neįvykdytas užsakymas realizuojamas kitų

konkuruojančių market-meukerių pagalba.

2. Programinė prekyba

Programinė prekyba – tai didelio kiekio skirtingų akcijų pirkimas

ir/arba pardavimas vienu metu. Tokie sandoriai taip pat vadinami vertybinių

popierių “krepšio” prekyba (basket trades), kadangi perkamas ir parduodamas

vertybinių popierių rinkinys, arba “krepšys”.

Programinė prekyba numato skirtingus būdus komisinių išmokėjimui

instituciniams sandorių dalyviams. Jų pasirinkimas priklauso nuo daugelio

faktorių: pirmiausia, nuo sandorio neįvykdymo geriausia kaina rizikos,

antra, nuo rizikos, kad brokerių firmos, į kurias buvo kreiptasi su

realizavimo sandorio pasiūlymu, gali panaudoti informaciją apie jį,

siekdami naudos dėl galimo kainų pasikeitimo vykdant sandorį (tokia

praktika JAV vadinama “priešakiniu bėgimu – fruntrun the transaction).

Agentinė schema. Programinė prekyba pagal agentinę schemą (agency

basis) numato vykdytojo pasirinkimą tik pagal brokerių firmų paskelbtas

komisinių normas. Išrinkta brokerių firma deda pastangas sandorio

realizavimui geriausiomis kainomis. Agentinės schemos trūkumas yra tas, kad

nežiūrint į žemus komisinius, sandorio įvykdymo kaina gali būti nepalanki,

be to, įmanomas informuotų agentų sandorio “aplenkimas” .

Skatinamoji schema. Skatinamojoje schemoje (agency intentive

arrangement) programinės prekybos paslaugų apmokėjimas vykdomas etaloninio

portfelio (benchmark porfolio) vertės įvertinimo pagrindu, atitinkančiu

aktyvų, dalyvaujančių sandoryje, portfeliui. Tokiu atveju kiekvieno aktyvo

vertė fiksuojama pagal uždarymo kainas, arba pagal vidutinę praėjusios

prekybos dienos kainą. Jei brokerių firma sekančią dieną realizuoja sandorį

geresniu nei “etaloninio portfelio” būdu (tai yra parduodama didesne kaina

ir mažesne perkant), tai apart komisinių ji gauna premiją.

Kas bus, jei firma nesugebės “viršyti” etaloninį lygį? Galimi keli

variantai. Vienu atveju paslaugų apmokėjimas apsiriboja komisiniais, kitu

turima omenyje pačios brokerių firmos dalies rizikos prisiėmimo galimai

nepalankiai sandorio baigčiai. Šioje nepalankioje situacijoje brokerių

firma turi padengti nuostolius savo sąskaita, tuo pačiu rizikuodama savo

kapitalu. Todėl kuo didesnė rizika, prisiimam brokerių firmos, tuo didesni

sandorio komisiniai.

Liko aptarti sandorio “aplenkimo” problemą. Jei brokerių firmos žino,

kad kažkuris finansinis institutas ruošiasi įgyvendinti programinį sandorį

praėjusios prekybinės dienos kainomis, jis gali pasinaudoti šia informacija

savais tikslais. Kad šito išvengti, taikoma kita programinės prekybos

realizavimo schema. Įmonėms – potencialioms užsakymo vykdytojoms,

suteikiama tik būtina portfelio esminių parametrų informacija, kuri

leidžia joms spręsti užsakymo priėmimo klausimą, nežinant aktyvų ir jų

kiekio. Firmai, pasiūliusiai geriausias užsakymo vykdymo sąlygas, pranešama

pilna visų parametrų informacija. Tokiu būdu sumažėja tikimybė įvykdyti

sandorį “geriausia kaina”. Sandoris gali būti įvykdytas “aukščiausios

pakopos” rinkoje arba užsakymas perduotas NASDAQ tinklais į biržą,

naudojant Niujorko fondų biržos Super DOT tipo automatinio vykdymo sistemą

.

7. Fondų indeksai

FONDų INDEKSAI, ARBA VERTYBINIų POPIERIų RINKOS INDEKSAI, ATLIEKA

įVAIRIAS FUNKCIJAS – NUO ETALONINIO RODIKLIO, PAGAL KURį VERTINAMAS

PROFESIONALAUS FINANSINIO VADYBININKO DARBAS, IKI PADėTIES INDIKATORIAUS AR

VERTYBINIų POPIERIų RINKOS PADėTIES.

Labiausiai paplitęs akcijų rinkos indeksas yra pramoninis Dow Jones

indeksas. Finansiniame procese dažnai naudojami ir kiti akcijų

indeksai:

laisvas Standard & Poor’s 500 indeksas, Niujorko fondų biržos laisvas

akcijų indeksas, Amerikos fondų biržos indeksas, NASDAQ laisvas indeksas,

ir Value Line laisvas indeksas. Egzistuoja dar daugybė kitų akcijų indeksų,

pavadintų žinomiausių investicinių vadybininkų pavardėmis, tokių kaip

Wilshire Stock, Russell Stock. Kaip taisyklė, rinkos indeksai kyla arba

krenta kartu. Indeksų struktūrą lemia trys faktoriai: rinkos apimties

lygis; atskirų akcijų lyginamasis svoris; vidurkio metodas. Akcijos

dalyvauja indekse tam tikru svoriu, tokiu būdu indeksas yra vidutinė

reikšmė. Yra trys indekso akcijų svorio įvertinimo būdai: 1) įvertinimas

pagal kompanijos – emitento rinkos kainą (lygi akcijos rinkos kainai

padaugintai iš akcijų, esančių apyvartoje kiekio); 2) įvertinimas pagal

vienos akcijos kainą (neatsižvelgiant į kiekį); 3) priskyrimas vieno ir to

pačio svorio kompanijai-emitentui, nepriklausomai nuo kainos ir laidos

apimties.

Po to, kai išvardinamos dalyvaujančios indekse akcijos, nurodant jų

svorius, būtina išvesti atskirų indekso komponentų vidurkius. Egzistuoja du

vidurkio išvedimo metodai: aritmetinis ir geometrinis. Dažniausiai

naudojamas aritmetinis.

Fondų indeksus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmajai priskiriami

indeksai, į kuriuos įeina visos duotojoje prekybos sistemoje (biržoje,

tinkle ir t.t) dalyvaujančios akcijos; antrajai – indeksai, į kuriuos

įeina skelbiančios kompanijos specialiai atrinktos akcijos; trečiajai –

tokie indeksai, kuriuose akcijos atrenkamos pagal tam tikrus rodiklius,

pvz. kapitalizavimą. Pirmajai grupei priskiriami biržų indeksai, pvz.

Niujorko ir Amerikos fondų biržų, kurie įvertina visų biržoje kotiruojamų

akcijų rinkos kainas. Antrajai grupei priskiriami trys populiariausi

indeksai: pramoninis indeksas Dow Jones, Standard & Poor’s 500 ir Value

Line. Dow Jones jungia 30 stambiausių pramoninių kompanijų akcijas,

kotiruojamų Niujorko fondų biržoje. Korporacijos – kompanijos Dow Jones –

Wall Street Journal įkūrėjo atrinktų tokių akcijų emitentai. Indekso

sudėtis laikas nuo laiko keičiasi dėl kompanijų, įeinančių į indeksą,

susiliejimo, bankrotų, aktyvumo sumažėjimo arba, atvirkščiai, įvedant

anksčiau nedalyvavusią greitai besivystančią kompaniją. Keičiantis

įeinančių į indeksą akcijų sąrašui, jis koreguojamas, kad atitiktų anksčiau

buvusias reikšmes.

Į Standard & Poor’s 500 įeina akcijos, kotiruojamos svarbiausiose

nacionalinėse ir užbiržinėse rinkose. Indekso sudėtį nustato kompanijos

Standard & Poor’s 500 komitetas, kuris gali papildyti arba išbraukti

atskiras akcijas arba kokios nors srities akcijų grupę. Komiteto tikslas

yra nustatyti tokia indekso struktūrą, kuri tiksliausiai atspindėtų fondų

rinkos būklę. Skelbiamas kompanijos Arnold Bernhard & Co. indeksas Value

Line taip pat apima platų spektrą akcijų, kotiruojamų Niujorko ir Amerikos

fondų biržose ir užbiržinėje rinkoje.

Į trečią grupę įeina Wilshire Indexes, skelbiamos Wilshire

Associates, ir Russel Indexes, skelbiamos Frank Russel – pensinių fondų ir

kitų institucinių investuotojų konsultanto. Pagrindinis akcijų įtraukimo į

indeksą kriterijus yra ų kapitalizavimo lygis. Išsamiausias yra Wilshire

5000 indeksas, į kurį įeina beveik 6000 kompanijų akcijos (ankščiau buvo

5000). Į Wilshire 4500 įeina visos Wilshire 5000 akcijos, išskyrus 500

akcijų, įeinančių į S&P 500. Tokiu būdu Wilshire 4500 įtraukia mažesnio

kapitalizavimo, nei Wilshire 5000 akcijas. Russell 3000 indeksas jungia

pirmų 3000, surūšiuotų pagal

kapitalizavimą, kompanijų akcijas. Atitinkamai

Russell 1000 įtraukia pirmo 1000 kompanijų akcijas, o Russell 2000 indeksas

– paskutinių 2000, tai yra santykinai mažo kapitalizavimo akcijos.

Visi svarbiausi indeksai, išskyrus Dow Jones ir Value Line, akcijų

svoriams įvertinti naudoja kompanijų-emitentų kapitalizavimą. Dow Jones

indekse akcijos vertinamos pagal kainą (atsižvelgiant į dividendus ir

skaidymą), o Value Line indekse visos akcijos turi vienodą kainą.


8. Kitų šalių akcijų rinkos

ANKSčIAU JAV VERTYBINIų POPIERIų RINKOJE LEMIAMą VAIDMENį VAIDINO

PRIVATūS INVESTUOTOJAI, DABAR – INSTITUCINIAI INVESTUOTOJAI. TOKIA PAT

SITUACIJA PASTEBIMA KITOSE IšSIVYSčIUSIOSE šALYSE. INSTITUCINIAMS

INVESTUOTOJAMS, PALYGINTI SU PRIVAčIAIS, BūDINGA TARPTAUTINIO LYGIO

DIVERSIFIKACIJA, TAI YRA KAPITALO PERKėLIMAS į KITų šALIų RINKAS.

STAMBIAUSIOS YRA JAV IR JAPONIJOS RINKOS. KADANGI VERTė MATUOJAMA JAV

DOLERIAIS, KINTANT JENOS KURSUI, LYGINAMOJI VERTė TAIP PAT KINTA.

Kitų šalių fondų rinkose apyvartinių sandorių (round trip trading –

vertybinių popierių pirkimas nedelsiant juos parduodant) norma yra

aukštesnė. Be komisinių, į normą įskaitomi mokesčiai, taip eilė rinkos

išlaidų. Pastaruoju metu sandorių operacinių išlaidų skirtumas skirtingose

šalyse mažėja.

Daugelio firmų akcijos kotiruojamos ne tik nacionalinėse biržose, bet

ir užsienyje, o didelių firmų – iškarto keliose šalyse. Skirtingose šalyse

ir biržose pasiruošimas įsileisti užsienio vertybinius popierius į

nacionalines biržas yra skirtingas.

1. Tarptautiniai akcijų indeksai

Užsienio rinkų veiklą apibūdina įvairūs vertybinių popierių indeksai.

Kiekvienoje vykdančioje prekybą vertybiniais popieriais šalyje

apskaičiuojamas bent vienas toks indeksas. Jeigu šalyje veikia ne viena

birža, indeksai apskaičiuojami kiekvienoje jų. Indeksus taip pat sudarinėja

kitos organizacijos, analitinės ir konsultacinės įmonės.

Japonijoje egzistuoja du pagrindiniai indeksai. Pirmas – Tokijo

biržos sudarytas Tokijo akcijų indeksas (Tokyo Stock Price Index (TOPIX)).

Šis suvestinis indeksas pristato visas Tokijo fondų rinkos “pirmosios

sekcijos” akcijas, tai yra labiausiai paplitusias ir aktyviai apdorojamas

stambiausių Japonijos korporacijų akcijas. Antras – firmos Nihon Keizai

Shimbun,Inc. sudarytas ir pristatomas Nikkei 225 indeksas (Nikkei 225 Stock

Average) . Jis apima 225 “pirmos sekcijos” stambiausias kompanijas.

Londono birža turi eilę indeksų. Dažniausiai naudojamas Financial

Times Industrial Ordinary Index (FT 30), kuris apima 30 stambiausių

kompanijų. Išsamesnis indeksas – biržos indeksas Financial Times Stock

Exchange 100 (FTSE 100). Indeksas apima 100 stambiausių Didžiosios

Britanijos kompanijų, kurios sudaro didžiausią nacionalinės fondų rinkos

dalį. Indeksus publikuoja leidybinis koncernas Fincial Times ir Statistikos

institutas (Institute for Actuaries). Šie statistiniai indeksai bendru

pavadinimu FTA (viso 54 indeksai) apima įvairias ekonomikos sritis. Tokio

tipo laisvajame indekse dalyvauja daugiau nei 700 akcijų.

Vienas svarbiausių Vokietijos fondų indeksų yra DAX (Deutscher

Aktienindex) – Frankfurto fondų biržos indeksas (FWB). Indeksas DAX apima

30 aktyviausiai prekiaujamų FWB akcijų. Dar vienas poliarus indeksas – FAZ,

publikuojamas kassavaitiniame laikraštyje Frankfurter Allgemeine Zeitung.

Indekse dalyvauja 100-to stambiausių Frankfurto biržos kompanijų akcijos.

Prancūzijoje nacionalinė fondų brokerių asociacija ir Paryžiaus birža

skelbia 40-ies stambiausių emitentų akcijų indeksą – CAC 40 (Cotation

Assistee en Continu). Šis pavadinimas atitinka Paryžiaus biržos

elektroninės prekybos sistemos pavadinimą. Besiintegruojančioje Europoje

indeksai CAC 40, FTSE ir DAX patikimai atspindi bendrą Europos rinką. Prie

kitų plačiai žinomų nacionalinių fondų indeksų priskiriami Honkongo biržos

indeksai – Hang Seng Index, Toronto biržos laisvas indeksas TSE 300 ir

Šveicarijos indeksas SPT (Swiss Perfomante Index), apimantis beveik 400

šalies įmonių ir kompanijų.

Atsižvelgdami į didėjantį susidomėjimą investuoti į užsienio akcijas,

finansiniai institutai sukūrė eilę tarptautinių akcijų indeksų. Tokiems

indeksams priskiriamas JAV pensijų fondų plačiai naudojamas Morgan Stanley

Capital International Europe, Australia, Far East Index (EAFE Index). Šis

indeksas apima 21 šalies daugiau nei 2000 kompanijų akcijų kainas.

Santykinai nauji tarptautiniai akcijų indeksai yra: The Financial Times

World Index, Salomon Brothers – Russell Global Equity Index ir Global

Index.

2. Tarptautinių investicijų priežastys

Padidinti portfelio pelningumą be rizikos arba sumažinti riziką be

nuostolių galima įtraukiant kitų šalių akcijas. Tokio teigiamo poveikio

priežastis yra pasaulio rinkos atskirų segmentų maža koreliacija.

Koreliacijos koeficientas gali svyruoti nuo –1 iki +1. Jo reikšmė rodo

įvykių tarpusavio priklausomybės lygį. Jeigu rinkos yra stipriai teigiamai

koreliuotos (tai yra koreliacijos koeficientas artėja prie +1), tai šios

rinkos “kyla” ir “krenta” kartu. Investavimas abiejose rinkose tuo pačiu

metu yra “perdėtas”, nes laukiami rezultatai bus vienodi ir operacinės

išlaidos bus aukštos. Kuo koreliacijos koeficientas arčiau 0, tuo daugiau

“nepriklausomi” rinkos kainų svyravimai. Skirtingų šalių aukštą

“nepriklausomybės” lygį sąlygoja mokesčių sistemos, finansų politikos,

bendro politinio stabilumo, gyventojų skaičiaus augimo ir t.t. skirtumai.

Kadangi tam tikros šalies akcijų kursą daugiausia įtakoja vietinės sąlygos

ir politika, kompanijų akcijų grupių kainos kinta skirtinga kryptimi ir

skirtingu laipsniu. Tokie nevienodi akcijų kursų pasikeitimai leidžia

investuotojui sumažinti rizikos laipsnį, o tai stimuliuoja jo

suinteresuotumą tarptautinėse investicijose.

Pelningumo koreliacija įvairiose šalyse skirtinga. Smarkai

besiskiriančių šalių pelningumo koreliacija yra daug mažesnė už 1, ir

atvirkščiai. Pvz.: didžiausios koreliacijos koeficientas – 0,81 – JAV ir

Kanados. Teigiamas koreliacijos koeficientas rodo, kad šalių akcijų kursai

taip pat kaip ir ekonomika, tam tikru būdu susijusios. Tai reiškia, kad

tarptautinė diversifikacija turi savo ribas. Kitaip tariant, skirtingų

šalių rinkos – tai mažai tarpusavyje susijusios bendros rinkos dalys.

Investicinio kapitalo skirstymas tarp jų leidžia iš esmės, bet ne visiškai,

sumažinti formuojamų portfelių pelningumo kaitą.

Literatūra

1. Управление инвестициями. Фрэнк Дж. Фабоцци. М.: – Ин

Rašykite komentarą

-->