Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antikinės kultūros bruožai

Autorius: Vilijus

Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Jas sieja daug politikos, ekonomikos, kultūros panašumų. Todėl kai kurie mokslininkai šias dvi savarankiškas antikos dalis sujungė į vieną civilizaciją ir pavadino ją helenizmu (helenizacija, t. y. graikų kalba ir kultūra, kuri plito tarp kitų tautų). Visa antika ir vėlesnė Vakarų civilizacija yra taip paveikta graikų, kad senovės Graikija buvo ir bus joms siektinu idealu.

Savarankiškas graikų laikotarpis truko beveik septynis šimtmečius (XI-IV a. pr. Kr.). Vėliau ant senovės Graikijos griuvėsių įsiviešpatavo pirmiausia Makedonija, paskui Roma. Makedonijos laikotarpis civilizacijai buvo itin svarbus, nes tuo laiku tolydžio vyko helenizacija. “Aleksandras Makedonietis įkvėpimo savo ginkluotiems žygiams ieškojo graikų dainiaus Homero poemose. Jo mokytoju buvo didžiausias visos Helados filosofijos palikimo sistemintojas Aristotelis”,- nurodo prieškario Lietuvos Didžiojo universiteto profesorius V. Šilkarskis.

Lygiai taip pat graikai veikė ir romėnus. Anot V. Šilkarskio, užteko susidurti su graikų kūryba, ir jau po kokių dviejų kartų Romos žemėje pasirodė daugelis garsių rašytojų, kurie stengėsi įžiebti kuo daugiau graikų genijaus kibirkščių, kad jos sužibėtų ryškia šviesa.

Tiesioginiai romėnų kontaktai su graikais kuriant pirmuosius valstybinius junginius Apeninų pusiasalyje; panaši graikų ir romėnų valstybės organizacija; bendri valstybiniai abiejų tautų interesai; literatūros ir meno, religinių tradicijų panašumai – visa tai leidžia kalbėti apie Romos istoriją, kaip apie helenizmo civilizacijos tęsinį.

Graikijos ir Romos tautos perėmė ir perdirbo senovės Rytų valstybėse – Indijoje, Kinijoje besikuriančią materialinę ir dvasinę kultūrą. Vienas iš didžiausių helenizmo nuopelnų žmonijai – jų sukurta abėcėlė, kuri tapo visų vėlesnių Europos raidynų pagrindu.

Graikai nebuvo abėcėlės išradėjai, jie tik patobulino finikiečių (o gal ir kitų semitų) alfabetą.

Jei VIII a. pr. Kr. Nebūtų atsiradęs Graikijoje raštas, tai šiandien galbūt neturėtume ir maždaug tuo metu gyvenusio graikų poeto Heziodo poemų. Vadinasi, būtų sunkiau suvokti graikų aukštintas moralines vertybes bei jų religiją. Heziodo laikais Graikijoje buvo gerbiamas sąžiningas ir darbštus žemdirbys. Darbštumas, nuosaikumas, kuklumas buvo dorovinio idealo sudedamosios dalys.

Poemoje “Dievų kilmė” Heziodas įtvirtino Homero nustatytą dievų genealogiją, graikų Olimpo hierarchiją. Dievus įsivaizdavo kaip nemirtingus, nežemiško grožio ir stiprybės žmones, kurie laimingai ir nerūpestingai gyvena sau auksiniuose Olimpo kalno rūmuose. Jie nebuvo neprieinami ir priešiški, nuo žmonių juos neskyrė praraja. Dievybių charakteris atsiskleidė per jų globojamas žmogaus veiklos sritis. Dzeusas sergėjo visuomenės teises. Hefaistas tapo kalvių dievu ir globėju. Hermis – keliautojų, diplomatų, pirklių ir vagių dievas. Atėnė – išminties, taikos ir karo deive, globojo audėjus ir alyvų augintojus. Apolonas – mūzų valdovas, kuris globojo menus ir t. t.

Graikai visomis progomis atlikdavo religines apeigas. Šventose Graikijos vietose gyveno žyniai, aiškinantys dievų valią. Ten graikų poliai veždavo aukas, norėdami atsidėkoti už pergalę kare.

Seniausiojo laikotarpio
Romos religija nuo graikų religijos skyrėsi vidine vienove, nes jos objektas buvo sudievintos funkcijos – personifikuoti visuomenės, gamtos, ūkio procesai. Pavyzdžiui romėnai garbino kloakų saugotoją Kloakiną, trąšų dievą Sterkuliną. Prasidėjus romėnų religijos helenizacijai, graikų dievai ilgainiui išstūmė pirminius romėnų dievus. Net buvo manoma, kad naujų dievų priėmimas stiprina romėnų galią. Romos religija nesužadindavo švento nerimo, ekstazės, apskritai mažiau veikė tikinčiųjų jausmus ir todėl lengviau pasiduodavo sinkretizacijai.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Rašykite komentarą

-->