Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antikos kūriniai

Autorius: Nora

Antikos laikų grožinėje literatūroje yra daugybė herojiškų, kilnių, narsių ir romantiškų poelgių bei personažų. Tačiau daugybę kartų įvairiuose Antikos kūriniuose sutikti ir atrodo puikiai pažįstami herojai turi ir kitą ne tokią šlovingą savo asmenybės pusę. Greta išskirtinių bruožų padariusių juos herojais yra ir kiti: gobšumas, pavydas, aklas įniršis ir žinoma kerštingumas. Kerštingumas – ypatingai stiprus troškimas, dažniausiai piktu atsimokėti už padaryta žalą. Kerštas gali būti skirtingas: dažnai yra keršijama už piktavalius darbus, tačiau kartais jis virsta niekšišku noru padaryti bloga kitam.

Kerštas yra neatsiejama Antikinės mitologijos dalis. Joje netgi minimos keršto deives. Erinijos yra senovės graikų mitinės krašto deivės, požemio karalystės gyventojos. Erinijos: Alekta, Megera ir Tisifonė, pasak mito, gimė iš dangaus dievo Urano kraujo. Buvo laikomos keršytojomis už skriaudas, ypač nužudymus. Vaizduojamos sparnuotomis moterimis su gyvatėmis vietoj plaukų ir fakelais rankose. Su erinijomis tapatinamos romėnų furijos. Vėlesniuose graikų mituose erinijos tapo nusikaltėlių atgailos deivėmis ir buvo garbinamos eumenidžių vardu.

Vienas iš kūrinių kuriame matome kerštaujančias Erinijas yra Eschilo trilogija „Orestėja“. Pasak vadovėlio „Antikinė literatūra“ autorių jos tema paimta iš kraupios Mikėnų karalių šeimos legendos, davusios medžiagos dar daugeliui kitų tragedijų. Iš Trojos grįžtantį karalių Agamemnoną nužudo neištikima žmona Klitemnestra ir jos suvedžiotojas Egistas. Karaliaus sūnus Orestas vėliau atkeršija už tėvą ir abu užmuša. Už tai jį persekioja keršto deivės Erinijos. Bėgantį Orestą gina Apolonas, kuris savo pranašystėmis buvo paskatinęs jį keršyti. Už tą nusikaltimą Orestas galutinai išteisinamas tik Atėnuose, kur piliečių teismas, pirmininkaujamas deivės Atėnės, miesto globėjos, išsprendžia bylą. Keršto deivės nepatenkintos,- juk pažeistos jų teisės,- bet Atėnė numaldo jas, ir piktosios Erinijos, jau kaip garbiosios globos deivės Eumenidės (palankiai nusiteikusios), pritaria naujai konflikto sprendimo tvarkai.

Dažnai Antikinėje literatūroje kerštas būna neapsakomai žiaurus. Kaip teigia J. Šarkadis, vienas iš pavyzdžių yra Euripido „Medėja“. Iš pirmo žvilgsnio mylinti žmona ir rūpestinga motina tampa kraugeriška keršto ištroškusia pabaisa. Medėja nori atkeršyti Jasonui, negailestingai sugriovusiam jos gyvenimą. Ji nusprendžia nužudyti vaikus, kurių būsimos laimės dėlei, pasak Jasono, jis vedęs kitą moterį. Medėja nužudo ir savo varžovę, pasiųsdama jai per savo vaikus užnuodytą puošnų apdarą.

Antikos literatūroje yra įprasta, kad narsus ir kilnus herojus, išvestas iš pusiausvyros, tampa nuožmia kerštaujančia būtybe. Vienas iš jų yra J. Šarkadžio knygoje minimas Achilas – rūstus Homero epo herojus, savimi pasitikintis, ištikimas tėvynei ir tautai. Tačiau dažnai pamirštama, kad jis nepaprastai piktas ir šiurkštus, kad jis dėl kažkokios belaisvės pasitraukia iš mūšio lauko ir išduoda savo tėvynainius; jis užsispyręs ir nesukalbamas, nors pasiuntiniai jį įkalbinėja; į mūšį jis negrįžta tik todėl, kad nori atkeršyti už savo draugą; jis negailestingas Hektorui ir skelbia stipraus žvėries teisę, atsisakydamas išpildyti priešmirtinį jo prašymą, ir beprasmiškai žiauriai ir pasityčiojamai devynias dienas valkioja jo kūną aplink Troją.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->