Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antikos kūriniai

Autorius: Nora

Antikos laikų grožinėje literatūroje yra daugybė herojiškų, kilnių, narsių ir romantiškų poelgių bei personažų. Tačiau daugybę kartų įvairiuose Antikos kūriniuose sutikti ir atrodo puikiai pažįstami herojai turi ir kitą ne tokią šlovingą savo asmenybės pusę. Greta išskirtinių bruožų padariusių juos herojais yra ir kiti: gobšumas, pavydas, aklas įniršis ir žinoma kerštingumas. Kerštingumas – ypatingai stiprus troškimas, dažniausiai piktu atsimokėti už padaryta žalą. Kerštas gali būti skirtingas: dažnai yra keršijama už piktavalius darbus, tačiau kartais jis virsta niekšišku noru padaryti bloga kitam.

Kerštas yra neatsiejama Antikinės mitologijos dalis. Joje netgi minimos keršto deives. Erinijos yra senovės graikų mitinės krašto deivės, požemio karalystės gyventojos. Erinijos: Alekta, Megera ir Tisifonė, pasak mito, gimė iš dangaus dievo Urano kraujo. Buvo laikomos keršytojomis už skriaudas, ypač nužudymus. Vaizduojamos sparnuotomis moterimis su gyvatėmis vietoj plaukų ir fakelais rankose. Su erinijomis tapatinamos romėnų furijos. Vėlesniuose graikų mituose erinijos tapo nusikaltėlių atgailos deivėmis ir buvo garbinamos eumenidžių vardu.

Vienas iš kūrinių kuriame matome kerštaujančias Erinijas yra Eschilo trilogija „Orestėja“. Pasak vadovėlio „Antikinė literatūra“ autorių jos tema paimta iš kraupios Mikėnų karalių šeimos legendos, davusios medžiagos dar daugeliui kitų tragedijų. Iš Trojos grįžtantį karalių Agamemnoną nužudo neištikima žmona Klitemnestra ir jos suvedžiotojas Egistas. Karaliaus sūnus Orestas vėliau atkeršija už tėvą ir abu užmuša. Už tai jį persekioja keršto deivės Erinijos. Bėgantį Orestą gina Apolonas, kuris savo pranašystėmis buvo paskatinęs jį keršyti. Už tą nusikaltimą Orestas galutinai išteisinamas tik Atėnuose, kur piliečių teismas, pirmininkaujamas deivės Atėnės, miesto globėjos, išsprendžia bylą. Keršto deivės nepatenkintos,- juk pažeistos jų teisės,- bet Atėnė numaldo jas, ir piktosios Erinijos, jau kaip garbiosios globos deivės Eumenidės (palankiai nusiteikusios), pritaria naujai konflikto sprendimo tvarkai.

Dažnai Antikinėje literatūroje kerštas būna neapsakomai žiaurus. Kaip teigia J. Šarkadis, vienas iš pavyzdžių yra Euripido „Medėja“. Iš pirmo žvilgsnio mylinti žmona ir rūpestinga motina tampa kraugeriška keršto ištroškusia pabaisa. Medėja nori atkeršyti Jasonui, negailestingai sugriovusiam jos gyvenimą. Ji nusprendžia nužudyti vaikus, kurių būsimos laimės dėlei, pasak Jasono, jis vedęs kitą moterį. Medėja nužudo ir savo varžovę, pasiųsdama jai per savo vaikus užnuodytą puošnų apdarą.

Antikos literatūroje yra įprasta, kad narsus ir kilnus herojus, išvestas iš pusiausvyros, tampa nuožmia kerštaujančia būtybe. Vienas iš jų yra J. Šarkadžio knygoje minimas Achilas – rūstus Homero epo herojus, savimi pasitikintis, ištikimas tėvynei ir tautai. Tačiau dažnai pamirštama, kad jis nepaprastai piktas ir šiurkštus, kad jis dėl kažkokios belaisvės pasitraukia iš mūšio lauko ir išduoda savo tėvynainius; jis užsispyręs ir nesukalbamas, nors pasiuntiniai jį įkalbinėja; į mūšį jis negrįžta tik todėl, kad nori atkeršyti už savo draugą; jis negailestingas Hektorui ir skelbia stipraus žvėries teisę, atsisakydamas išpildyti priešmirtinį jo prašymą, ir beprasmiškai žiauriai ir pasityčiojamai devynias dienas valkioja jo kūną aplink Troją.

Kitas ne mažiau garsus J. Šarkadžio aprašytas herojus – Odisėjas. Tikriausiai galėtume išvardinti daugybę šio herojaus teigiamų bruožų, o neigiamų tikriausiai net nesugalvotume. Odisėjas visiems žinomas savo protu, gudrumu, diplomatiškumu, oratoriaus menu ir sugebėjimu išsisukti iš bet kurios sunkios padėties. Antras svarbus Odisėjo bruožas – nepaprastas ir nežmoniškas žiaurumas. Jis išžudo jaunikius, pripildydamas visus rūmus lavonų, ir, sūnaus padedamas, su kažkokiu patologišku žiaurumu pakaria visas neištikimas tarnaites. O turint galvoje nuolatinį jo narsumą, drąsą jo kantrybę ir amžinas kančias, reikia pripažinti, kad ir šis Homero charakteris yra be galo tolimas kokiam nors nuobodžiam standartui ir kupinas giliausio psichologizmo.

Greta kerštaujančių herojų matome ir kerštingus piktavalius niekšus. Tačiau jie dažniausiai susilaukia pelnyto atpildo dar nespėję įvykdyti savo keršto plano. Vienas toks herojus yra aprašytas J. Šarkadžio knygoje „Kelionė į senovės Atėnus“. Ajantas, kuris kartu su kitais achajais buvo prie apgultosios Trojos, susipyksta su kariuomenės vadais ir sumano už įžeidimą atkeršyti. Tačiau jo pasipūtimas užrūstina dievus. Atėnė sumaišo kerštautojui protą, ir Ajantas, pagautas šėlsmo, išskerdžia ne savo priešus, o graikų stovyklos kaimenę. Kai atsipeiki ir suvokia, ką padaręs, iš gėdos nusprendžia nusižudyti. Karvedžių – Agamemnono ir Menelajo – neapykanta persekioja Ajantą ir po mirties: abu nori jį palikti kaip priešą nepalaidotą šunims ir paukščiams.

Antikiniame pasaulyje kerštauja ne tik žmonės. Nepaprastai kerštingi yra dievai. Jie neatleidžia juos įžeidusiam ar jų valiai nepaklususiam. Ypač žiaurios bausmės susilaukė vienas antikinis veikėjas – Prometėjas. Pasak J. Šerkadžio, Dievų tėvui Dzeusui Prometėjas padėjo kovoti su senaisiais dievais dėl valdžios, bet vėliau, kai Dzeusas nori sunaikinti žmoniją – stoja prieš jį ir apdovanoja mirtinguosius viskuo, kas gali palengvinti gyvenimą. Net ugnį pavagia jiems iš dangaus dievų. Turėdama ją, žmonių giminė išvengia sunaikinimo, bet tada Dzeusas išlieja pyktį ant Prometėjo: dievų tėvas liepia prikalti jį prie uolų Kaukaze, o erelis kasdien jam lesa vis ataugančias kepenis.

Autorius teigia, kad Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ žiaurus Kreonto likimas yra dievų bausmė. Antigonė įvykdo dievų valią, bet pažeidžia įsakymus. Įpykęs Kreontas pasmerkia ją už tai mirti. Vėliau rimtai įspėtas aklo aiškiaregio Teiserijo, gailisi taip padaręs ir nori merginą išlaisvinti. Tačiau jau per vėlu. Kreontas praranda viską, dėl ko buvo verta gyventi, ir pats gyvenimas jam virsta kančia ir bausme.

Taigi galime teigti, kad keršto tema buvo populiari tarp Antikos rašytojų. Jų kūryboje kerštingumas būdingas daugybei veikėjų: nuo visagalių dievų ir šlovingų herojų iki keikiamų ir nekenčiamų išdavikų. Toks šios savybės populiarumas parodo, antikinėje visuomenėje garbingas kerštas yra laikomas pareiga, tuo tarpu visi kiti kerštautojai yra baudžiami dievų ir smerkiami žmonių. Nagrinėdami keršto temą savo kūriniuose autoriai tarsi liepia žmonėms nekerštauti. Ir literatūroje parodo tokio keršto pasekmes. Šios autorių nuostatos reikėtų laikytis ne tik Antikinių, bet ir šių laikų žmogui.

Naudota literatūra:

1. J. Šarkadis – „Kelionė į Senovės Atėnus“
2. Autorių kolektyvas – „Antikos literatūra“

Rašykite komentarą

-->