Studijoms.lt

Referatai, konspektai

“Antigonė” – Antikinė literatūra

Autorius: Viktorija

Antikinė literatūra – senoji literatūra. Tas pavadinimas yra kilęs iš italų kalbos žodžio antico, kuris savo ruožtu yra atsiradęs išlotinų kalbos būdvardžio antiquus (tariama antikus) – ,,senas”, ,,senovinis”.

Antikinė literatūra yra senovės graikų ir romėnų literatūra, kuri užsimezgė, išaugo ir suklestėjo dar gerokai prieš naująją erą. Seniausi graikų literatūros paminklai buvo sukurti apie VIII – VII a. prieš mūsų erą; romėnų literatūros raida prasidėjo kiek vėliau III a. prieš mūsų erą viduryje. Ir vienos, ir kitos literatūros pabaiga – V mūsų eros amžius, kada žlugo Vakarų Romos imperija. Antikinė literatūra apima gana ilgą – apie 1200 metų – laikotarpį.

Antikinė literatūra – pirmoji Europos literatūra. ,,Antikos civilizacija pagimdė visos Europos civilizaciją, paskatino menininkų kūrybą, įkvėpė mokslininkų mintį. Homero poemos, graikų tragedijos ir komedijos, Virgilijaus ,,Iliada”, Horacijaus odės ir daugelis kitų, iki tol mėgstamos: šiose kūriniuose keliami klausimai tebėra įdomūs ir dabar. Senosios literatūros paminklai patraukia meniškumu, ryškiais charakteriais ,,vidiniais žmonių pergyvenimais”.

Antikinės literatūros žanrai – vėlyvesnės literatūros žanrų užuomazga. Svarbiausi žanrai – epas, lyrika, drama.

Antikinėje literatūroje svarbią vietą užėmė mitologija. Mitai – senoji graikų ideologija. Mituose atsispindėjo seni graikų tautos žygiai ir įvykiai.

V a. pr. m. eros vidurys. Šiuo laikotarpiu ir kyla Atėnai. Tai aukščiausias graikų tautos pakilimas. Tą idealą literatūroje geriausiai išreiškė Sofoklis, apibūdindamas savo mano kryptį, jis vaizdavo žmones tokius, kokie jie turėtų būti.

Sofoklis buvo sukūręs apie 120 damų, ,,bet mūsų laikus pasiekė tik septynios. Didžiausio garso susilaukė dvi jo tragedijos: ,,Karalius Edipas” ir ,,Antigonė”.

1. Vakarų Europos literatūra Kaunas, Šviesa 1976 p.3

2. Vakarų Europos literatūra Kaunas, Šviesa 1976.

Tragedija ,,Antigonė” prasideda prologu – įvadine dalimi iki choro pasirodymo. Pirmoji giesmė, kurią atlieka choras, išeidamas į orchėstrą yra parodas. Veikėjų dialogus Sofoklis vadina epeisodijais. Dialogai atskleidžia įvykius. Be to, dialogas yra pagrindinė šio draminio kūrinio forma. Ji atlieka net tris funkcijas: gali informuoti, varyti veiksmą į priekį bei charakterizuoti veikėjus. Pokalbių arba dialogų, vadinamų epeisodijais, yra net penki. Penki epeisodijai ir penki stasimai – choro partijos tarp dviejų epeisodijų. Be to, dramoje veikėjų ir choro pakaitomis atliekama rauda – komas. ,,Antigonė” baigiama eksodu, kai choras išeina.

,,Tragedijoje ,,Antigonė” susiduria amžinuosius žmonių giminės papročius ginanti Antigonė ir Valdovas Kreontas, savo nuožiūra skelbiantis įstatymus “(1). Prologe yra nurodyta tiksli veiksmo vieta: ,, Aikštė priešais karaliaus rūmus Tėbų pilyje”(2), ir smulkiai nupasakota erdvė, kurioje vyks dramos veiksmas, netgi įvardintas konkretus laikas: ,,Greit turi aušti”. Veiksmą, kaip dažnai būna graikų dramose, pradeda herojus. Pasirodo Antigonė. Ji vilki gedulo rūbais ir, sujaudinta žinios apie valdovo įsakymą, kalbasi su seserimi Ismene. Antigonė sąmoningai siekia konkretaus tikslo. Be to, ji yra pasiryžusi prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Dramos prologas atskleidžia priešingų nuomonių susidūrimą. Jis lems veikėjų poelgius bet tolesnius įvykius. Veiksmų pradžios situacija ir Antigonę, ir Ismenę verčia rinktis tam tikrą elgesio kryptį. Antigonė supranta, kad jos drąsus apsisprendimas palaidoti brolį, sules konfliktą. Ji suvokia jo pasekmes sau ir realiai įvertina savo ir karaliaus jėgas. Antigonė nesitraukia. Ji ryžtingai neatsisako tikslo. Kodėl? Aiškus jos atsakymas: ,,Aš pasišvęsiu tam, ką liepia pareiga.”

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->