Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antano Miškinio gyvenimas ir kūryba

Autorius: Vilijus

Lietuvių literatūrai Aukštaitijos kraštas po savo dangum išaugino kelias kartas itin originalių asmenybių – šviesios ir laisvos dvasios kūrėjų. Vienas jų, Antanas Miškinis, gimė Juknėnų kaime, Vajasiškio parapijoj, dabartiniame Utenos rajone, kur tarp ežerų ir kalvelių išsidėstę kaimai globojo piliakalnius, senkapius.

Juknėnų kaimas nelabai išvaizdus, paskendęs šabakštynuose, bet stovint jo pakraštyje atsiskleisdavusi tolima panorama. Didelis, senoviškas Aukštaitijos kaimas tebuvo išlaikęs senosios bendruomenės gyvenimo būdą, bet jau besistiepiantis į naujoves, šviesus, išmoningas, kultūringas. Kaimas garsėjo muzikantais, piršliais, pasakoriais, melagiais, dainininkais, artistais. Juknėnų kaimas mėgo bendra šurmulį, į kaimo šventes primindavo miesto žmones, svečius. Kaimo šventėse kartu linksmindavosi visi. Miškinų šeimoje šis atvirumas, agrarinės kultūros nulemta demokratija buvo itin ryški. Dideliam gatviniam kaimui 1914 metais skirstantis į vienkiemius, Miškiniai jiems atmatuotą žemę ėmė toliau nuo kaimo. Motiejus naujoje sodyboje tvarto gale įrengė mokyklą. Joje mokėsi artimiausių kaimynų vaikai ir paaugę.

Kai šeima įpusėjo statyti namus, užgriuvo nelaimės. Dvylikos metelių mirė sesuo Uršulytė. Tėvas mirė tuoj po dukters, staiga, netikėtai. Tėvui mirus, liko nebaigti statyti namai, liko paaugliai sūnūs. Antanas tada turėjo septyniolika. Sūnus iš namų išviliojo mokslas, tad motina viena statė namus. Jau Kaune gyvendamas A. Miškinis stengėsi padėti motinai. O Miškinienei namų statyba tapo svarbiausia sodietiško gyvenimo atrama. Ji buvo gerbiama, kaip mokytų vaikų mama. Ją kviesdavo mokytojai, kunigai. Pati Miškinienė mėgo bendrauti su garsiais, garbingais, gražiais žmonėmis.

Mokytis visiem Miškinio sūnums padėjo tėvo brolis kunigas. Tačiau nors ir išėję į žmones, jie nuo namų nenutolo. Antanas nuolat pabrėždavo, kad jis yra toks pat, kaip ir kiti kaimiečiai. Mėgo kaimo žmones. Lengvai bendravo su jaunu ir senu. Gražiai kalbėjo tarmiškai, savo paprastumą net mėgo demonstruoti.

Kaime elgėsi ne kaip ponaitis, studentas, poetas, o kaip to paties kaimo vaikas. Mėgo bulvinius blynus. Šis paprastas valgis priminė jam kaimą, jaunystę. poetas puikiai sutarė su kaimo jauninu. Kartu eidavo į vakaruškas, šokdino visas merginas. Vasarą į gimtinę atveždavo bičiulių. Vesdavosi savo svečius į gegužines. Nors jau nutolęs nuo žemdirbio rūpesčių, pagelbėdavo namiškiams įvairiuose lauko darbuose. Po kitas Lietuvos vietoves poetas keliauti nemėgo, nemėgo ir masinių ekskursijų.

Pasaulio harmonijos suvokimu A. Miškinis buvo artimas kaimo žmogui. Niekada nesivaikęs prabangos, jis nemėgo miesčionių dvasinės tuštybės, noro pasirodyti. Nesiekė karjero. Gyvenimo principas – natūralus bendravimas su žmonėmis. Namai jam buvo didžiausia dvasios atrama. Kaimo vaikas visą gyvenimą. Grįždavo gimtinėn dažnai. Paskutiniais gyvenimo metais nepajėgė ten nuvažiuoti. Jau sirgdamas dar svajojo parašyti tris apybraižas apie kaimą, kurios buvo sudėtos galvoje. Nespėjo. Su savimi išsinešė didžiulius kaimiškosios kultūros lobius.

Į rytus nuo Juknėnų kelelis tarp miškų veda iki Vajasiškio, atkampus kaimelio su keliomis trobomis, medine bažnyčia, giliu tamsiu ežeru ir kitapus jo plytinčia tankia juoda giria. Su didžiulėmis parapijos kapinėmis. Jose ilsisi senųjų Miškinių šeima.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13

Rašykite komentarą

-->