Studijoms.lt

Lietuvių literatūrai Aukštaitijos kraštas po savo dangum išaugino kelias kartas itin originalių asmenybių – šviesios ir laisvos dvasios kūrėjų. Vienas jų, Antanas Miškinis, gimė Juknėnų kaime, Vajasiškio parapijoj, dabartiniame Utenos rajone, kur tarp ežerų ir kalvelių išsidėstę kaimai globojo piliakalnius, senkapius.

Juknėnų kaimas nelabai išvaizdus, paskendęs šabakštynuose, bet stovint jo pakraštyje atsiskleisdavusi tolima panorama. Didelis, senoviškas Aukštaitijos kaimas tebuvo išlaikęs senosios bendruomenės gyvenimo būdą, bet jau besistiepiantis į naujoves, šviesus, išmoningas, kultūringas. Kaimas garsėjo muzikantais, piršliais, pasakoriais, melagiais, dainininkais, artistais. Juknėnų kaimas mėgo bendra šurmulį, į kaimo šventes primindavo miesto žmones, svečius. Kaimo šventėse kartu linksmindavosi visi. Miškinų šeimoje šis atvirumas, agrarinės kultūros nulemta demokratija buvo itin ryški. Dideliam gatviniam kaimui 1914 metais skirstantis į vienkiemius, Miškiniai jiems atmatuotą žemę ėmė toliau nuo kaimo. Motiejus naujoje sodyboje tvarto gale įrengė mokyklą. Joje mokėsi artimiausių kaimynų vaikai ir paaugę.

Kai šeima įpusėjo statyti namus, užgriuvo nelaimės. Dvylikos metelių mirė sesuo Uršulytė. Tėvas mirė tuoj po dukters, staiga, netikėtai. Tėvui mirus, liko nebaigti statyti namai, liko paaugliai sūnūs. Antanas tada turėjo septyniolika. Sūnus iš namų išviliojo mokslas, tad motina viena statė namus. Jau Kaune gyvendamas A. Miškinis stengėsi padėti motinai. O Miškinienei namų statyba tapo svarbiausia sodietiško gyvenimo atrama. Ji buvo gerbiama, kaip mokytų vaikų mama. Ją kviesdavo mokytojai, kunigai. Pati Miškinienė mėgo bendrauti su garsiais, garbingais, gražiais žmonėmis.

Mokytis visiem Miškinio sūnums padėjo tėvo brolis kunigas. Tačiau nors ir išėję į žmones, jie nuo namų nenutolo. Antanas nuolat pabrėždavo, kad jis yra toks pat, kaip ir kiti kaimiečiai. Mėgo kaimo žmones. Lengvai bendravo su jaunu ir senu. Gražiai kalbėjo tarmiškai, savo paprastumą net mėgo demonstruoti.

Kaime elgėsi ne kaip ponaitis, studentas, poetas, o kaip to paties kaimo vaikas. Mėgo bulvinius blynus. Šis paprastas valgis priminė jam kaimą, jaunystę. poetas puikiai sutarė su kaimo jauninu. Kartu eidavo į vakaruškas, šokdino visas merginas. Vasarą į gimtinę atveždavo bičiulių. Vesdavosi savo svečius į gegužines. Nors jau nutolęs nuo žemdirbio rūpesčių, pagelbėdavo namiškiams įvairiuose lauko darbuose. Po kitas Lietuvos vietoves poetas keliauti nemėgo, nemėgo ir masinių ekskursijų.

Pasaulio harmonijos suvokimu A. Miškinis buvo artimas kaimo žmogui. Niekada nesivaikęs prabangos, jis nemėgo miesčionių dvasinės tuštybės, noro pasirodyti. Nesiekė karjero. Gyvenimo principas – natūralus bendravimas su žmonėmis. Namai jam buvo didžiausia dvasios atrama. Kaimo vaikas visą gyvenimą. Grįždavo gimtinėn dažnai. Paskutiniais gyvenimo metais nepajėgė ten nuvažiuoti. Jau sirgdamas dar svajojo parašyti tris apybraižas apie kaimą, kurios buvo sudėtos galvoje. Nespėjo. Su savimi išsinešė didžiulius kaimiškosios kultūros lobius.

Į rytus nuo Juknėnų kelelis tarp miškų veda iki Vajasiškio, atkampus kaimelio su keliomis trobomis, medine bažnyčia, giliu tamsiu ežeru ir kitapus jo plytinčia tankia juoda giria. Su didžiulėmis parapijos kapinėmis. Jose ilsisi senųjų Miškinių šeima.

Aukštaičio charakteris
A. Miškinis yra ryškus rytų aukštaičio tipas: ūmus, karštas ir kartu inteligentiškas, dėmesingas, gyvas ir judrus. Nė vienas šio regiono kūrėjų neturi nieko panašaus į uždarumą, kietumą, niūrų išdidumą. A. Miškinio charakteris – šviesus, skaidrus, džiaugsmingas; jo liūdesys neslogus, melancholija – graži. Poetas pasižymėjo itin valiūkiška elgsena. Optimistas išliko visą gyvenimą, be perdėto dramatizavimo pakėlęs nelengvus likimo išbandymus.

Poeto asmenybė atvira gyvenimo įvairovei. Tai ne kontempliacijoje skendintis, o bendraujantis, mėgstantis kompanijas žmogus. Mėgo vaikščioti, judėti, nepakentė sėdėti vienoje vietoje. Miškinis nebuvo kabinetinis rašytojas. Nors laikė save poetu, tačiau nespaudė savęs į jokius rėmus, neatsidėjo vien kūrybai, dažnai užmesdavo darbus. Gyvenimo stichija jį veikė labiau negu poezija. Kita vertus, gyvenimas poezijoje, kartais atrodė jam įdomesnis nei tikrovėje. Mėgstančius polėkį, poetiškos dvasios žmones A. Miškinis vertino ir gerbė. Poetas buvo jam aukščiausia žmogaus kategorija. Poezijos galią suprato kaip dovaną, kaip sielos atsivėrimą, kaip jaunystės privilegija. Savo kūrybinių jėgų nesistengė ypatingai formuoti, tobulinti. Ypač žavėjosi liaudies talentais, jų spontanišku kūrybingumu. Jo kūryba iš tiesų radosi dėl vitalinių jėgų pertekliaus. A. Miškinis nieko nekomponavo – ir gyvenime, ir poezijoje, tiesiog buvo toks, koks buvo. Nuėjo vėjais ir jo nuoširdus bandymas lyriką , , pasūdyti” filosofija.

A. Miškiniui itin svarbus įsijautimas. Poetas, kaip ir dažnas menininkas, sugebėjo vaikiškai stebėtis, smalsauti. Didžiulis smalsumas vaikystėje vėliau išaugo į domėjimąsi naujovėmis. Mokėjo džiaugtis niekais. Nemokėjo šaltai reaguoti, jam būtinai reikėjo įspūdžio – gyvenime ir poezijoje. Mėgo azartą ir. . . neturėjo nė trupinėlio kantrybės. Amžinas nenuorama. Iš motinos paveldėjęs humoro jausmą, prisigalvodavo taiklių pravardžių, buvo žodingas, šmaikštus, sąmojingas, be galo pastabus. A. Miškinis – impulsyvi, plataus mosto asmenybė. Vidurio neturėjo, buvo ambicingas, kandus, kartais net užgaulus ir beatodairiškas. Niekuomet ilgai nepykdavo, šios emocijos bangai nuslūgus, vėl švietė giedra. Šaunumas ir polėkis jam buvo visa žmogaus vertė. Kartu poetas be galo mokėjo žavėtis žmonėmis, rodė atvirą nevaržomą širdingumą.

Poetas žvilgsnį labiau gręžia į pasaulį o ne į save. Dėmesys detalei, gamtos garsui, melodijai, frazei yra labiau spontaniškas nei tikslingas. Poetui būdingas polinkis atkurti aplinką – konkretų vaizdą, vietovę, Aukštaitijos peizažą, o ne abstrahuoti. Didelė reikšmė teikiama vaizdo konkretumui. Regimasis įspūdis išlikdavo poeto sąmonėje dešimtmečiais. Ten, kur A. Miškinio lyrikoje pritrūksta ryškių detalių, konkretaus vaizdo, vienijančio eilėraštį, artėjama prie banalių posakių ir tiesų. Taigi poeto kūrybos esmė – vaizdo autentiškumas.

Improvizatorius
A. Miškinis savito stiliaus poetas, turėjo nemaža epigonų, pasisavinusių jo modernaus posakius, lakias metaforas, eilutės intonacijų judesį. Išraiškingas poeto stilius traukė daugelį vidutinių gabumų jaunų autorių. Pats nemėgo kitų kopijuoti ir nenorėjo būti kartojamas. Mėgo literatūros vakarus. Daugelio autorių liudijimu, poetas kūrinius skaitydavo nuotaikingai, artistiškai. Poetui buvo nesvetima bravūra. Jis turėjo improvizacinių aktorinių sugebėjimų, kuriuos atskleisdavo ne tik skaitymo maniera, temperamentais, bendravimas su žmonėmis, bet ir kūrybos procesas. Pastebimas savitas A. Miškinio asmenybės ir kūrybos santykis: gyvenime – optimistinė laikysena, žaisminė, humoras, o poezijoje – mitorinė pasaulėjauta. Iš tiesų tokį asmenybės ir kūrybos , , neatitikimą” reikėtų sieti su gebėjimu improvizuoti. Tai nėra toks retas ir išsiskiriantis sugebėjimas, kaip paprastai yra manoma. Ir gyvenime, ir kūryboje A. Miškinis gebėjo puikiai improvizuoti liūdesį, melancholiją ir pan.

A. Miškinio kūryboje nėra nieko, kas mūsų nebūtų patirta, išgyventa, girdėta. Visa poeto kūryba iš dalies yra jau esamo , , atkartojimas” – nuo problematikos, motyvų iki rimų. Improvizuodamas nesunkiai gebėjo pasinaudoti įvairiais turinio ir formos modeliais, stilizacija, aliuzija.

A. Miškinis nebuvo linkęs apmąstyti savo kūrybinio proceso, nedaug apie jį paliko liudijimų. Nelinko ir savo kūrybą projektuoti, planuoti, leistis į įvairius svarstymus. Psichologinis pasirengimas kurti nebuvo įtemptas ir komplikuotas. Poetas nejausdavo nepasitikėjimo savimi, tik neaiškų nerimą, norą išlieti tai, kas dar nenusakoma žodžiais. A. Miškinio talentas rėmėsi daugiau nesąmoningai nei sąmoningais kūrybos momentais. Daug eilėraščių ar jų fragmentų poetui ateidavo į galvą be jokio pasiruošimo, intensyvaus mąstymo, visiškai netikėtai, kaip anksčiau nesuvokto ir neįsisąmoninto įspūdžio prasiveržimas.

Literatūrogų, psichologų ir pačių autorių nuomone, laimė padaro kūrėją mažiau produktyvų negu nelaimė. 1925 – 1940 metais A. Miškinis nepatyrė tokios asmeninės nelaimės, kuri būtų tapusi jo poezijos centru. Jo lyrikoje greitai pereinama nuo išgyvenimo į išsakymą todėl, kad poeto jausmus ir mintis nesusiję su kankinančiu nerimu, stipriai prikaustančiu dėmesį. A. Miškinis – stipri, džiaugsminga natūra. Jis neturi kompleksų, jam nereikia mintimis grįžti į praeitį, kad ką nors geriau apmąstytų, suvoktų. Neišgyvenant vidinių konfliktų, nėra ir poreikio išsivaduoti iš jų. Tokios kūrybos išeities taškas – produktyvus nusiteikimas, ieškoma motyvų ir žodžių, vaizdiniai pritaikomi konkrečiam atvejui. Vaizduotė ir jautrumas įspūdžiams tarsi tik laukia postūmio, kuris nukreiptų tinkama vaga jau beveik užbaigtą poetinį paveikslą. Konfliktas su aplinka A. Miškinio lyrikoje yra ne individualus, o visuomeniškai ir gana aiškus. Jo lyrikos įtampa kyla ne tiek iš asmenybės vidinių konfliktų, kiek iš tam tikrų pozicijų susiskirstymo. Tai vientisos asmenybės opozicija tikrovei arba žavėjimasis ja. Kūrybos pagrindą sudaranti pirmoji pagava, įspūdis sąmoningai kreipiasi į tą pačią temą. Ironiški ir graudūs eilėraščiai apie Lietuvą, kaimo ir miesto priešprieša yra ir tam tikra jo lyrikos poza. Tokia A. Miškinio kūrybos kryptis, palaikoma dar ir kritikos, koncentravo jo interesus bei veiklą, susiformavo laikyseną visuomenėje. Šis tarsi , , atvirkščias” procesas yra labai ryškus jo kūrybinės psichologijos aspektas. 1936 – 1940 metų poeto straipsniai darėsi turtingesni ir įspūdingesni nei lyrika. Kūryba neteko ją maitinusio įspūdžio, spontaniškumo, pirminės pagavos. Iš esmės kūriniai darėsi , , tik žodiniai pratimai, panaudojantys temai viską, kas papuola po ranka”.

Įkvėpimas visada susijęs su asmenybės vidinio gyvenimo pulsu, emocijų ar įspūdžių potvyniu ar atoslūgiu. A. Miškinio kūrybiniam nusiteikimui itin svarbi emocija, nuotaika. poetas poeziją jautė ir kaip stiprų emocinį poveikį, ir kaip medžiagą, turėjo išlavintą muzikinės frazės jausmą. Akstinas kurti A. Miškiniui yra spontaniškas ir beveik neįsisąmonintas melodingos frazės suskambėjimas.

A. Miškinis yra iš tų menininkų, kurie paprastai nelaukia, kol sąmonėje susiformuos kūrinio visuma. Jis, dar tik ieškodamas, pradėdavo fiksuoti mintyse besikaupiantį kūrybinį , , chaosą” – žodžio, vaizdo, melodijos nuotrupas. Kurdamas poetas rėmėsi liaudies dainų ir romansų melodika. A. Miškinio kūbos būdas iš dalies primena liaudies dainiaus – improvizatoriaus kūryba, kur eilėmis parametrus teikia muzikinis ritmas, nuotaika bei vaizduotė.

Nuotaikos ir atsiradusio muzikinio ritmo sukeltos mintys pamažu kristalizuojasi į vieningą idėją. Dingus melodijai, ritmui ar nuotaikai, kurti nebeįmanoma. Reikia laukti, kol vėl susidarys panaši dvasinė situacija.

Kai A. Miškinis įkvėpimo laukia ir pasineria į jį, improvizacijos pavyksta, kai poetas jį forsuoja, kūriniai, dažnai būna meniškai neišbaigti. Kūriniai parašyti nejaučiant būtinumo, įkvėpimo, – pernelyg aiškios variacijos tam tikra tema. A. Miškinio improvizacijos, kuriose jaučiamas forsuotas įkvėpimas, yra gerokai ištęsti kūriniai, užbaigti eilėraščio žiedu visai nebūtinoje vietoje. Šie pastebėjimai nereiškia, kad 1936 – 1940 metų poeto improvizacijos būtų tik meniškai nebrandi poezija. Tuo metu parašyti ir vieni gražiausių jo eilėraščių.

A. Miškinis tęsė aukštaitišką kūrybos tradiciją, kuriai būdingas išsidainavimas, išsiliejimas, eksravertiškas temperamentas.

II. NEOROMANTIKAS
A. Pasaulėjauta
Ankstyvoji kūryba
Į literatūrą A. Miškinis atėjo gerokai įsibėgėjus XX a. Pirmajai pusei. Iš Aukštaitijos kaimo – tiesiai į literatūrinio gyvenimo sūkurį. Su didelėm ambicijom ir entuziazmu. Ir Kauno , , Aušros” gimnazijoje, ir universitete A. Miškinis pateko tart itin kūrybingų jaunuolių. Smalsiu protu ir gyvu temperamentu greitai pagavo moderniosios literatūros tendencijas. Pirmieji jo kūrinėliai išspausdinti , , Aušros” gimnazijos laikraštėlyje. 1925 metais , , Lietuvyje” pasirodę poeto eilėraščiai gimnazijos mokinių buvo sutikti kaip sensacija. Tačiau A. Miškinis , , nesileido ant nuospaudų minamas”; rašė kupinas pasiryžimo , , užmesti kepurę”. Ir labai greitai , , užmetė”: 1928 metais išleido pirmą eilėraščių rinkinį , , Balta paukštė”. Knygelė buvo pastebėta, įvertinta ir pozicinių, ir opozicinių kritikų; ypač jos jaunatviškas entuziazmas, pastangos pralenkti save.

A. Miškinio lyrika pasirodė kartų keitimosi metu. 4 – ojo dešimtmečio lietuvių poezijos debiutas dar stipriau veikė ankstesnių srovių palikimas. Iš romantizmo ir simbolizmo į A. Miškinio lyriką atėjo nepasitenkinimo lėkšta buitimi motyvas, iš futurizmo – energingas mostas, kasdienybės tematika. Pirmajame eilėraščių rinkinyje A. Miškinis priešinosi autoritetams, teigusiems meno , , idealingumą ir graži”, siekė modernumo. Šioje knygoje ryškus blaškymasis, kelio rinkimasis. Atsispyręs nuo gimtosios aplinkos poetas orientavosi i Vakarų Europoje, Rusijoje madingas sroves ar populiarius autorius, dėjęs daug pastangų praplėsti literatūrinį kontekstą. Poeto eilėse bohemos, nuosmukio vaizdai. A. Miškinis šių įtakų neslepia, atvirkščiai, demonstruoja džiaugsmą išdainuoti save kaip K. Binkis, S. Jeseninas, A. Blokas. Imituojamas kliedesys, nerišliai kalbama apie mėnesieną, nakties šešėlius, pragaro kvapą. Brėžiami išorinio pasaulio kontrastai: bankai, rekordų amžius, karšiama ir – vakaro psalmė, išmaldos prašančios rankos. . . Šių iš literatūrinio konteksto atėjusių kontrastų fone yra ryškus ir itin autentiškas dvasinio gyvenimo autonomijos gynimas, tikėjimas savo galimybėmis, tobulėjimu.

Nuosmukį demonstruojantiems vaizdams priešinasi atsiribojimu, gyvenimo intensyvumu, laimės iliuzija. Eilėraščių pradžioje jaučiamas liūdesys ar melancholija pabaigoje nuslopinamas viltimi, optimizmu. Autentiškiausia kalbančiojo emocija rinkinyje – jaunatviškas, stiprus ir svaigus pojūtis.

Taip nelabai poetiškai išreiškiama gyvenimo meilė ir jaunystės alsavimas. Apsvaigstama ne nuo vyno ir bohemos, o nuo jaunystės. Potyriai, pojūčiai išsakomi ekstravagantiškai, kontrastingai, hiperbolizuotai. Jaunystė šoka tiesiai į gyvenimo sūkurį, veriasi neišbandytos dvasios galimybės. Eilėraščiai neišbaigti, nenugludinti. Trūkčiojančiu ritmu išsakomas jaunatviškas nerimas, suskamba liaudies dainos eilutė, kūlversčiais pabyra binkiški šūksniai ir vaizdų nuotrupos. Egzaltuotas atvirumas maišosi su gryna stichija. Maištingas romantinis nepasitenkinimas gyvenimu ir modernistinis užsiangažavimas sudaro A. Miškinio pirmojo rinkinio esmę ir tampa visos jo kūrybos išeities tašku.

Antrajame rinkinyje , , Varnos prie plento” tokio jaunystės ir vasaros džiaugsmo nerasime. Emocijos šuolį lydės skepsis, nuolaidos, , , žinojimas”.

Antrajame rinkinyje A. Miškinis bando suderinti modernumą ir tradiciją. pagrindinę vietą čia užima kaimo ir miesto konfrontacija, romantiški meilės motyvai, elegijos ir ironijos įtampa. Būtent šis rinkinys ir lyrinės poemos įterpia A. Miškinį į 4 – ojo dešimtmečio poetų neoromantikų žvaigždyną, yra jo paties kūrybos centras.

Romantizmas – neoromantizmas
A. Miškinio poezijoje įžiūrėtume ir bendriausią romantikos kategorijų raidą. Gyvenimas čia buitiškas, kasdieniškas, amžinas konkrečių likimo kartojamas. A. Miškinio lyrikos konfliktas kuriamas iš smulkmenos, akimirkos. Dėl to jo poezija yra asmeniška, kasdieniška. Smulkiai, reljefiškai tapomas realybės paveikslas. Poeto lyrikoje ryškus noras išsiveržti iš pilkos buities, slegiančios realybės ir kartu tvirtas pasirišimas prie jos.

A. Miškinio lyrikai būdinga idealiųjų siekių ir buities traukos konfrontacija, kur buitis yra ryški ir visagalė. Žmogus priverstas visada nusivilti, vietoj idealo, vilties, laimės randa menkos buities apraiškas.

A. Miškinis nepoetizuoja mažojo žmogaus, mažo jo džiaugsmo ir mažos laimės. Poeto ironizuojamas žmogus išaugęs naujomis, biurokratinėmis sąlygomis, menkas, prisitaikantis, neturintis idealų. Poeto lyrikoje mažojo žmogaus situacija iškyla konkrečioje visuomenėje.

Poetas sukūrė savitą inteligento tipą, turintį ryškiai dvilypę pasaulėjautą: jis inteligentas; jis pasyvokas. Jis turi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vakarų pasaulio bruožų – ir kaimiečio moralę. Tai XX a. romantikas, tebeturintis individualybės išdidumo, nuolat konfrontuojančio su , , mažojo žmogaus”, eilinio piliečio sąvoka. A. Miškinis įteisino lyrikoje eilinio žmogaus idealus ir dvasinius konfliktus. Pagrindinis romantinis konfliktas poeto lyrikoje yra suskilęs į smulkius buitinius konfliktus. Tai , , nuromantinta romantika”.
Baladiškas, romantiškas gyvenimo supratimas A. Miškiniu būdingas ir kiek baladiškas bei romantiškas gyvenimo suvokimas, žmogaus gyvenimo traktavimas. Jaunoji generacija buvo paveikta praeinamybės idėjų. Besiformuojančio egzistencializmo atsargų. Autobiografijose, kūryboje daug kalbėta apie laiką, nepastovumą. Neoromantikai laiką suvokė realesnio, konkretesnio žmogaus aspektu. Praeitis yra skaidrus vaikystės, jaunystės, meilės metas. Būsimasis laikas išgyvenamas dabartyje kaip , , žinojimas”, kas dar bus. Lyrikoje raiškus senatvės, atsisveikinimo, susitaikymo su neviltimi.

Neoromantikai atėjo į literatūrą dainuodami jaunystę, vasarą, amžinybę, o , , išėjo” su mintimis apie praeinamybę, apie amžiną žmogaus kelionę šioje žemėje. A. Miškinio lyrikoje amžinosios temos (laikas, meilė, laimė) turi netikrumo atspalvį. Laimė – trapi, nesugaunama. Poeto pasaulio sampratai svarbiausias yra netekimo momentas, permainingas sielos gyvenimas, suteikiantis lyrikai vientisumo, tampantis jo poezijos dominante. Taigi ryšys su gamta yra nesuardytas. Tačiau kaip tik tas didelis bendrumas su ja leidžia suvokti ir atsiribojimo momentus.

B. Lyrizmo pobūdis
Emocijų audros
Psichologizuotas lyrizmas 4 – ojo dešimtmečio lietuvių lyrikoje vertinamas ir kaip modernios literatūros bruožas. A. Miškinis teigė, jog būtent modernioji lietuvių lyrika suprato savo tiesioginę paskirtį – viską reikšti jausmais.

Būdamas , , grynasis” lyrikas, jis labiau vertina atvirą emociją, širdies išpažintį. Jo paties kūryba galima matuoti vienu matu – emocija. Poetas ekstravertiškai skleidžiasi kasdienybėje, geba įsijausti, rezonuoja kito jausmus. Ankstyvoji poeto lyrika gimsta iš , , nežinojimo”, nuojautų, jausmų antplūdžio. A. Miškinis – jausmo ir nuoširdumo poetas. Asmenybė ryškėja atverdama savo sielą, reaguodama į visuomeninio gyvenimo realijas; stebimasi gyvenimu, grožimasi juo, džiaugiamasi viltimi – ir nusiviliama gyvenimo laikinumu, iškreiptomis jo formomis. Apskritai visa 1925 – 1940 metų A. Miškinio poezija išsitenka tarp dviejų polių: jaunystės, aminos vasaros, tautos idėjos – ir ankstyvo nuovargio, apatijos, melancholijos.

Lyrizmo versmė poetui yra vilties ir nevilties, ilgesio bei džiaugsmo emocijos, primenančios raudų nevaržomus jausmus. Kadangi savo kūrybos prigimtimi A. Miškinio lyrika artima liaudies dainai – skaidriai lyrizmo versmei, poezijoje jis orientuojasi į grynuosius liaudies lyrikos žanrus: dainą, raudą, elegija. Daina ir rauda A. Miškiniui yra kaip žanro kanonas, ir kaip dvasinė visos kūrybos orientacija. Tai iš tiesų grynieji lyrikos žanrai! Šie žanrai užslėpti eilėraščio tipais. Dainą ir raudą galime tik atpažinti, nujausti, – patį grynuolį tekste sunkiai rastume. Poetas jau nebegalėjo išsitekti tradicinio lyrizmo tėkmėje. 4 – asis dešimtmetis siūlė naujus būdus savai pasaulėjautai reikšti.

Nuotaikų kaitos principas
4 – ojo dešimtmečio neoromantikai kalba minčių nuotrupomis, užuominomis, jausmų niuansais, kuriuos plėtoja išaugina poetinį tekstą. Emociją – jos greitą kaitą, jos trumpalaikį žybsnį – neoromantikai padarė eilėraščio centru.

A. Miškinio poezijoje išgyvenimas nėra toks vientisas ir toks visa apimantis, kaip Maironio ar V. Mykolaičio – Putino lyrikoj. Poetas intensyviai ryškina ir laisvina emocines situacijas, trumpalaikes psichines būsenas, jausmo šuolius. Kontrastingos emisijos audžia eilėraščio siužetą, lemia nelygų žodį, šakota intonacija. Eilėse įrašoma psichikos tėkmė, nuotaikų ir nuostatų kaita, konfrontuoja tarp džiaugsmo ir nusiminimo, meilė ir abejingumo. A. Miškinio poezijos emocija – nuolat esanti ties persiorientavimo riba. Lyrinės išpažinties tėkmę reguliuoja nuotaika, gyvas psichikos nervas. Eilėraštis paklūsta spontaniškiems jausmo posūkiams, matymo ir mąstymo laisvei. Toks lyrizmas yra viena centrinių A. Miškinio poezijos linijų.

Atviras psichologizuotas A. Miškinio poezijos lyrizmas formuoja impulsyvių reakcijų, kontrastingų nuotaikų, trūkinėjančių emocijų eilėraštį. Lietuvių neoromantinės lyrikos emocijų skalę poetas papildė širdies virpuliu, pykčiu, atlaidumu, atvira ironija bei autoironija, staigiais emocijos posūkiais, romantizacijos ir deromantizacijos poetika.

Žanro kaukė
Vis dėlto neoromantikų lyrikoje išlaisvinta ir permaininga emocija jau nėra tokia atvira ar naivi, kaip galėtų atrodyti. Išpažintinė lyrika patiria esminį lūžį – šiuo žanru įtvirtinamas meno sąlygiškumo suvokimas. Poetinė išpažintis jau nebėra tikra išpažintis. Ja nebegalima tikėti.

Psicholizuotai A. Miškinio lyrikai svarbus žanro jutimas. Saviraiška modeliuojama ne kaip gyva išpažintis, o pagal literatūrinį kanoną. su 4 – ajam dešimtmečius būdinga romanso dvasia ir stiliumi A. Miškinį sieja: polinkis į desperatiškos būsenos rodymą, teatrališkas gestas, išdidi poza, graudi istorija. Prie romanso dera intymi poeto lyrikos intonacija, dviejų dialogas, emocingas kalbėjimas.

Psichologinė priežastis atsiremti į romansą yra bandymas ieškoti išgyvenimo bendro ženklo – romanso, baladės žanras pridengia asmeniškumą, nuima nuo eilėraščio dramatinį sluoksnį. Taip lyg ir lengviau save išreikšti. A. Miškinis naudojasi žanrų teikiamu sąlygiškumu. Tačiau nei baladė, nei romansas netampa A. Miškinio lyrikos kanonu. Tik iš dalies jo eilėraščiai atspindi romansinę pasaulėjautą ir stilistiką, tik iš dalies A. Miškinis naudojosi romansu kaip tam tikra poetine bendrybe ar kliše, kaip patogiai kauke išsakydamas emocines hiperboles. Romanso žanras nereglamentuoja poeto eilėraščiuose išsiskleidusių emocinių situacijų. A. Miškinis randa ir savitą eilėraščio formą – romansinio eilėraščio tipą su potekstėje tekančia ironija, kuri retais blyksniais prasimuša į eilėraščio paviršių.

C. STILIUS
Žodžio atmintis
4 – ajame dešimtmetyje svarbus darosi ne priklausymas kokiai nors srovei, o kuriančios asmenybės gebėjimas akumuliuoti įvairias tradicijas. Šio dešimtmečio moderniosios lyrikos žodis ima jausti kultūros kontekstus.

A. Miškinio poezijoje žvelgimo į pasaulinės literatūros ir meno kontekstus nerasime. Jis nejautė Europos kultūros alsavimo. Jo talentas pagrįstas tiesioginiu įspūdžiu. Poetinę kalbą A. Miškinis suvokia ne kaip atskirą žodį, o kaip gyvą meninės išraiškos visumą. Kurdamas poetas nesusiduria su kalbos problema. Jame gyvas praeities literatūros atbalsis, jis laisvai interpretuoja ankstesnę lietuvių poetinę kultūrą. Žodį A. Miškinis jaučia materialiai, apkibusį prasminėmis bei intonacinėmis asociacijomis. – A. Miškinio stilizacija greičiau spontaniška, apimanti ne atskirą kūrinį, o ištisą poetinės kultūros laikotarpį.

Poeto poezijos leksikoje jaučiamas folklorinių , , meilių žodelių” kontekstas. A. Miškinį traukia patys žodžiai, jų formos, skambesio švelnumas, etnografinis atspalvis.

Kita vertus, poeto santykis su kultūrine rytų Aukštaitijos tradicija kūrybiškas ir originalus – eilėse ryškus jos atminimas ir transformavimas. Individuali emocija ir nauja aplinka folkloriniams poetizmams suteikia netikėtą prasmę, o kiekvienas naujas žodis – intelektualus, brutalus – primena ir šviesiąją savo puse – liaudies dainų pasaulį. Folklorinis poetizmas disponuoja su neįprastu jam kontekstu.

Kad ir ne teoriškas, bet būdamas jautrus žodžio gyvastingumui, poetas puikiai užčiuopia ir moderniosios poetinės kalbos pokyčius.

A. Miškinio kūryboje matyti pastangos žodžiui suteikti šviežią kontekstą, netikėtą intonacijos vingį, naują prasminį ritmą.
Poetizmų kontekstas
A. Miškinio kūryboje ypač transformuojami lietuvių literatūrinės tradicijos išpuoselėti poetizmai. Simbolius poetas subuitina, panardina į asmeninio patyrimo sferą. Į neoromantikų eiles suskrenda simbolistų pamėgtos baltos paukštės. A. Miškinio poezijoje tą transformaciją rodo eilėraščių rinkinių pavadinimai: , , Balta paukštė” ir – , , Varnos prie plento”.

Neišsenkančiu metaforos šaltiniu tampa atsikartojanti žmogaus ir žiedo paralelė. A. Miškinis iš visų neoromantikų yra arčiausiai žemdirbio psichologijos. Jo eilėse vyrauja natūralus žydintis žaliuojantis laukas.

Tai, kas neįprasta žemės darbininkui, A. Miškinis sieja su romanso poetika. Būtent balto šilko, mirštančios meilės poetizmai, aristokratės ir prasčioko , , duetu” poetas išsiskiria iš kitų neoromantikų, į šiuos žodžius sudėdamas visą jaunystės polėkį ir praradimo jausmą. Romansiniai poetizmai ypač ryškūs rimuose.

Naudodamas poetizmus, poetas gerai jaučia žodžio pritaikymo galimybę, lietuviško žodžio tradiciją. Jie yra poeto kūrybos medžiaga.

III. EPOCHŲ SUMAIŠTYJE
Poetas ir rezistencija
1940 metais A. Miškinis atsiduria istorijos įvykių sūkuryje: norėdamas tarnauti naujajai valdžiai, atsisako dirbti radiofone. Vis dėl to parašo kelis eilėraščius naujųjų laikų dvasia.

Spaudoje 1941 – 1944 metais poetas palaiko nuosaikaus kultūrinio gyvenimo pulsą. Ikikarinė patriotinė A. Miškinio lyrika visuomenėje funkcionuoja kaip priešinimo žodis. Karo metais A. Miškinio eilėraštis keičiasi. Meilė Lietuvai, kaimo gyvenimo būdui reiškiama tiesiai, be reveransų. Eleginė ir džiaugsminga nuotaika nebesusiduria viename eilėraštyje, o liejasi grynu pavidalu atskiruose kūriniuose.

Šiuo laiku autorius daug rašo apie kaimo žmogaus ritualinius darbus, kalendorines šventes. Karo sumaištyje poeto lyrikoje iškyla prasmingas , , namelių statymo” motyvas. Chose, neviltyje, nežinioje poetas stengiasi išlaikyti harmoningą pasaulėvaizdį, viltimi, apeliacija į humanizmą sutaikyti tautoje esančias priešybes.

1944 metų vasarą, vykstant fronto mūšiams, diduma poeto rankraščių pražūva. Vėl pasikeitus situacijai, poetas bando palaikyti literatūros tąsą, gyvybę, nuosaikiai priima kvietimus bendradarbiauti žurnaluose. Kita vertus, poetas pasilieka rezervą, bando apsibrėžti kūrybinę autonomiją – teisę į tylą. Oficialiai spausdinamoji A. Miškinio poezija neįtinka naujiesiems vertintojams. Ji smerkiama kaip modernistinės poezijos recidyvas. Poetas apšaukiamas tyleniu. 1947 metų vasarą poetas įsitraukia i Kauno miesto ir , , Tauro” apygardos rezistentų veiklą. Poetas redaguoja šios apygardos laikraščiui radijo pranešimus, žino slapyvardžius, adresus, pats turi Kauko slapyvardį.

1948m. sausio mėnesį prasideda didžiulė suėmimų banga. Vasario mėnesį suimamas A. Miškinis. Griežtas rezistencinis judėjimas visai nesiderino su poetiška Miškinio natūra: atlapaširdiška, tiesia, naivia, vaikiškai trapia.

Kauno ir Vilniaus kalėjimuose A. Miškinis nekeičia savo pozicijos. Apkaltintas priklausymu BDPS ir jo prezidiumui, memorandumo pasirašymu, ryšiais su rezistencija ir t. t. , be teisės gintis A. Miškinis už akių nuteisiamas ypatingojo pasitarimo 25 metams.

Svetima žemė, pasmerktumo jausmas, nežinia. Siaubingai brutalioje aplinkoje, šalia recidyvistų, vagių, žmogžudžių – tarpus nedidelio ūgio inteligentas, paltą ir skrybėlę išmainęs į šimtasiūlę. Taip praeina vos ne visas dešimtmetis. A. Miškinis stengiasi išlaikyti troškimą gyventi, orientuojasi į humanitarinius dalykus.

Kaliniams A. Miškinis pasakoja gimtojo kaimo istorijas, aibes anekdotų ir nuotykingų situacijų. Jauniesiems kaliniams dėsto lietuvių literatūros istoriją, pasakodamas įvairiausias rašytojų gyvenimo smulkmenas, moko lietuvių kalbos gramatikos.

Kūryba šiuo metu iškyla kaip žmogų kuriančioji galia. Ypatingomis sąlygomis kurta, ypatingai ir egzistavo. Asmeniniai išgyvenimai, autentiškos siužetinės situacijos, dainos nuotrupa – tai beveik visų eilėraščių medžiaga.

A. Miškinio , , Psalmės” iškyla kai lagerių poezijos viršūnė. Jas atmintinai mokosi kaliniai.

Tremties lyrika – žanras
Rašyta 1947 – 1953 metais, A. Miškinio poezija atveria asmenybės dvasios dramą pokario pragare. Lyrika gimsta iš svaiginančio skausmo, iš siaubo: kaip elgiamasi su tauta, su žmogumi. Realybė pinasi su regėjimais ir sapnais. Stiprūs išgyvenimai, įspūdingi vaizdiniai vienija , , Psalmių” ciklą ir atskirus eilėraščius.

Psichologinė , , Psalmių” motyvacija visiškai aiški: tai, kas stabilioje kultūroje gyvavo kaip savaime suprantami, neafišuojami dalykai, dabar darosi labai svarbūs, iškyla į paviršių.

, , Psalmės” neturi tokio stipraus literatūrinio fono kaip ikikarinių laikų A. Miškinio eilės. Poeto lagerio poezija itin atvirai ir sąmoningai orientuoja į tautos kultūrą, literatūrines tradicijas, religinį pasaulėvaizdį. Rašytojas stengiasi prisiminti, bent poezijoje išlaikyti prarastos tėvynės gyvenimo ir kalbėjimo būdą. Kad kūrinys primintų praeitį, jaudintų, dalis poetinės informacijos turi būti atpažįstama sava.

Pirmasis , , Psalmių” ciklo eilėraštis , , Rūpintojėlių Lietuva” skamba kaip šv. Mišių misterijos pradžia. Šis A. Miškinio – tai šiurpiai didinga, sutartinai giedama giesmė, kurioje šaukiamasi stebuklo – išgelbėti tautą iš Sibiro nagų. Giesmėje mainosi istorinės realybės punktyras su stichijų nelaimių, , , pragaro” tradicine simbolika. Išgyvenimas reiškiamas ypatingai aukšta gaida, pasiekiančia desperatišką intonaciją. Tautos tragedija įsismelkia į kanonizuotą giedojimą, sukrečia patį maldavimo žodį. Paskutiniai du posmai pakartoja giesmės intonacinę kreivę: tylus kalbėjimas, prašymas išauga į stiprius, bet jau suvaldyto skausmo hiperbolizuotus didingus vaizdus.

Giesmę primena ir eilėraštis , , Iš gilumų šaukiamės. . . ”, tai garbinamoji giesmė Dievui. Svarbu poetiškai hiperbolizuoti maldavimo argumentai. Giesmės vaizdai kyla iš kultūros istorijos prisiminimų. Išlaikoma giesmei būdinga vertikalė. Odiškąją kūrinio intonaciją aprėmina nevilties posmai. Giesmė, prasidėjusi liūdesio akordais, po iškilmingosios dalies baigiama gailiu šūksniu.

A. Miškinio , , Regėjimas” yra poterių parafrazė; vienas žmogus, suklupęs prie kryžiaus, išsako skausmą ar rūpestį. Eilėraštyje išgyvenamas Evangelijos teiginys: , , Aš esu Kelias, Tiesa ir gyvenimas”.

A. Miškinio , , Regėjimas” pradedamas maldos prie kryžiaus situacija. Poetas atkuria ritualizuotų judesių ir emocijų gamą: nuo sukaupto įsižiūrėjimo pakėlus aukštyn akis iki labai sceniškos jausmo ekstazės. Kenčiančio ant kryžiaus Dievo vaizdinys tampa orientyru kenčiančiam žmogui. Šis dvasios aktas nereikalauja konkrečios aplinkos, gali vykti bet kur. Kai malda pasiekia emocinę kulminaciją, ima dvejintis realybė ir regėjimas. Kryžiuojasi aplinkos detalės ir šviesi Dievo vizija. Į tamsią, ankštą erdvę nusileidžia kosmosas, dangaus sfera. . . Nedrąsi, priešingomis mintimis nuausta malda pabaigoje išsilieja į tylų džiaugsmingą giedojimą.

Rauda , , Psalmėse” formuojasi kaip folklorinio žanro prisiminimas, ir kaip buitinis raudojimas. Išlaikoma jos esmė: skausmo išsakymas neslepiamas po jokiom literatūrinėm kaukėm. Dažnai rauda yra eilėraščio emocinė viršūnė, netikėtai aukšta gaida. Eilėraštis , , Regėjimas” skamba kaip skaidri klasikinė rauda. A. Miškinis atsirenka iki spindesio nugludintus tradicinius vaizdinius, verkavimo ir gailavimo intonacijas, žemės motyvą.

Šviesių ir viltingą panteistinį raudų tikėjimo apie kitokį gamtiškąjį būvį kaip atsvarą nebūčiai A. Miškinis permodeliuoja į istoriją, Bibliją. Lietuva tampa nemari per kančią: ji vainikuojama erškėčių vainiku, eina kryžiaus kelius, pakartoja Kristaus mirties ir prisikėlimo kelią. Šis mirties ir prisikėlimo motyvas, išaugęs iš harmonijos, gamtos ritmu paremtos pasaulėjautos, A. Miškinio eilės turi biblijinę aukos, pažeminimo ir išaukštinimo prasmę. Taip į raudos žanrą , , įrašomas” Evangelijos motyvas.

Žmogus, pasaulis, dievas
A. Miškinio , , Psalmėse” sutelpa visa religinės poezijos tradicija. Skaudžiuose , , Psalmių” dialoguose matyti išlaisvėjusios literatūrinės manieros. Kalinys kentėtojas atsiduria įvairiame santykyje su Kristumi kentėtoju. Kita vertus, nuo krikščioniškos pasaulėjautos įsipareigojimų nenutolstama.

A. Miškinis ir lagerio metais išlieka jausmo poetas. Kūrybinius impulsus poetui yra ne tiek religinė tiesa, kiek pilna kančios žmogaus būtis. A. Miškinis laisvai interpretuoja žinomiausius, tradicinius Evangelijos siužetus. Religinės kultūros emblemos , , Psalmėse” ženklina prarastą gyvenimą, išsako skausmo dydį ir pačiam sakymui suteikia ritualo prasmę. , , Psalmėse” gyva – valstietiškoje kultūroje išsikerojusi – Evangelijos epizodo prasmė, papildyta tradiciniu lyrikai ilgesio motyvu. Šventajame rašte , , įrašytoji” amžina sugrįžimo viltis poeto išgyvenama visiškai tiesiogiai.

Psalmės esmė – kreiptis į Dievą. Paprastai į jį kreipiamasi nevilties, , , pragaro” situacijoje. Pragaras, vergija, slibino nagai, šėtonas – tai senųjų psalmių metaforos. A. Miškinio eilėse jos turi labai konkretų turinį: lageris, okupacija, paniekintas žmogus, pažeminta tauta. Dialoguose, meditacijose atsisveria pats buities dugnas: fizinė kančia, žaizdos, nuovargis, alkis, moralinis smurtas ir patyčios. , , Psalmės” atsiranda iš praradimo pajautų: aplinkui viešpatauja chaosas ir pakritimas; žmogus virtęs šešėliu, neriu; tradicinės vertybės nebetekusios prasmės. Skyla ir grūva harmoningas pasaulis. Rūpimas klausimas – dvasingas ir nedvasingas pasaulis.

A. Miškinio , , Psalmių” pasaulyje labiausiai pasigendama tos dieviškos dvasios. , , Psalmės” – pasaulio be Dievo paveikslai. Naujosios būties kontūrai ryškėja nepaguodžiamai šakai.

, , Psalmėse” jau niekas nebereiškia nei mirtis, nei gyvenimas. Žmogus, kaip ir pasaulis, yra aklas ir beprotis savo klajonėse: nežino nei kelio, nei tiesos. Taip dar kartą iš detalių , , surenkama” ir apmąstoma Naujojo Testamento tezė apie kelią į dievą.

Dūžtančiame , , Psalmių” pasaulyje žmogus – toji Dievo kibirkštis – patiria siaubingas transformacijas. Jaučiama nuolatinė lėta dvasios mirtis. , , Psalmėse” dar matome žemdirbių epochos Dievo – mylinčio Tėvo – paveikslą. Katalikiškoje kultūroje ypač daug kalbama apie Dievo meilę: Dievas laiminas, nes myli, nes jis yra Rūpestingas Tėvas. Griūvančiame A. Miškinio , , Psalmių” pasaulyje Dirvos meilė nėra esanti. Jos laukiama kaip didžiausio stebuklo. Portas nori sugrįžti į tą , , artojiškumą”. Didelėje kančioje šis žemdirbių epochos Dirvos – mylinčio Tėvo – paveikslas ima skeldėti. Tradicinė pasaulėjauta įsitempia, vibruoja.

Kai kurie , , Psalmių” dialogai su Dievu primena paskutinio teismo giesmes. Prieš mirtį Dievas turi išklausyti žmogų. Prašymas išklausyti argumentus; klaidų, įsitikinimų svarstymas – tai savotiškas priešmirtinis aktas. Vis dėl to ši mirties riba A. Miškinio eilėse nėra svarbi, daug svarbesnis yra gyvenimo, žemiškosios egzistencijos jutimas. Svarstymų centre atsiduria žmogaus prigimtinė teisė gyventi pagal žmogiškumo dėsnius.

A. Miškinis išsiskiria savo gyva dvasia. Ir ne tik kaip asmenybė. Dievas, tėvynė regimi sutelkus dvasios pastangas. Tai – vidinis regėjimas.

A. Miškinio eilėraščiai, skambantys kaip , , pesimizmo himnai”, vis dėlto tokie nėra. Greičiau jie yra dvasios pastanga.

VI. GIMTOJE ŽEMĖJE IR KULTŪROJE
Artyn prie savęs
Jaunas, komplikuotas gyvenimo etapas prasideda poetui sugrįžus iš Sibiro.

Jaunystės draugai, gyvenantys JAV, sužinoję, kad A. Miškinis jau po tremties gyvena Juknėnuose, siunčia jam didelį siuntinį su būtiniausiai daiktas. Senoji inteligentija – A. Miškinio bendraamžiai – didžiavęsi poetu Nepriklausomybės laikais, vėliau gerbė jį, einantį kartu su tauta per Sibiro lagerių kančias. Tokios pozicijos tikėjosi ir jam sugrįžus į Lietuvą. A. Miškinis ir toliau privalėjo būti patriotiškai nusiteikusios inteligentijos vėliava.

A. Miškinis, sugrįžęs iš lagerių, eina pas teisininką pasitarti, kaip jam laikytis, susivokti, kas yra ir kas nėra kompromisas, išdavystė. Poetas auklėjamas per auklėjamas. Iš jo daroma atgailaujančio, naujai vertybes suprantančio poeto figūra.

Iš A. Miškinio poezijos, laiškų, bendravimo suvokiame dvasios būseną: netikrą laikysena, nedrąsą, , , kaltės” jausmą. A. Miškinio pozicija – tokia asmeniška ir laisva nepriklausomoje Lietuvoj – dabar tampa valdiška ir priklausoma. Koks sunkus ir slegiantis šis moralinis kompromisas lyg gyva žaizda žiojėjo iki paskutinės poeto dienų.

Grįžęs iš lagerio, poetas literatūroje neberado elegancijos, reveranso, manieros, etiketo. Sušiurkštėjusi aplinka, visuomenės bei kultūros gyvenimas – taip pat. Poeto eilės neberanda atbalsio publikoje, nebeskamba.

Poetas stengiasi suvokti tikrovę, bet užčiuopia tik jos paviršių. Eilėse vyrauja vien poetizacija, džiugus tonas, dingsta nuotaikų niuansai, permainingos minties posūkiai, kuriais kaip tik laikėsi psichologinė A. Miškinio lyrika. Eilėraščiai rašomi be asmenybės ženklo. Graudi poetinio žodžio bejėgystė. . .

Autoriaus sieloje nėra vienijančio, sintetinančio prado. A. Miškinis, grįžęs iš lagerių, neieško priešų ir nieko nekaltina. Nesijaučia nei didvyriu, nei kankiniu. Po tiek metų pažeminimo, vienatvės, atsiskyrimo troško šeimos aplinkos.

Poetas trokšta geraširdiškų santykių, pats ieško kontaktų. Visa siela gręžiasi į žmones. Stengiasi nuoširdžiai bendrauti su rašytojais, kurti, būti kartu. Būtent 1956 – 1965 metų poeto lyrikoje užfiksuotas tasai laisvesnis visuomenės atsikvėpimas, natūralus grįžimo džiaugsmas. Stybtų vaizdus, kasdienybės realijas paremia Sibiro tremties įspūdžiais, vidinę laisve gina niekur nespausdinamas, bet lengvinančiais poeto dvasią sarkastiškais aforizmais. Sociologizuotose poemose bando įkomponuoti tremtis eilėraščius, išsakyti savo poziciją. Stengiasi kokiu nors būdu , , duoti produkcijos”. Kita vertus, tikisi, kad anais laikais sumanytas dalykas sugrąžins jį trapi į aną laiką, prikels poezijos gyvybę ir žodžio jėgą. Bet taip neįvyksta. Tačiau būtent šioje poemoje atsiveria kompromiso ir atkaklios rezistencijos pjūviai.

Vertimai padeda papildyti asmeninę patirtį, pajusti didžiųjų kūrėjų jėga. Tuo laiku pasirodę literatūriniai rašytojų portretai, atsiminimai padeda įsivaizduoti iš asmenybę kaustančių varžų. A. Miškinis pateikia spaudai atsiminimus apie prieškario menininkus. Prisimindamas konkrečius žmones, apmąstydamas jų veiklą, laikysena visuomenėje, jis išsiaiškina ir savo kūrybos versmes. Dvasinis laisvėjimas suteikia galimybę A. Miškiniui susitelkti, apmąstyti tai, kas yra artimiausia jo kūrybiniai prigimčiai, suvokti savo temą.

Poetinėje kūryboje vis labiau pradedamas jausti detalumo ir visumos dermė. Detalės – asmeniškos, konkrečios – yra iškalbingos ne atskirai, o savo visuma. Randamas tvirtas kūrybos pagrindas. Tai žemdirbiška pasaulėjauta. Ši išsigryninusi poeto kūrybos versmė maitina vėlyvąją jo lyrika. , , Dienoraštis” yra centrinė poeto vėlyvosios lyrikos knyga. Joje A. Miškinis pajunta save tokį, koks yra buvęs, glaudžiasi prie neoromantinės jaunystės laikų poezijos ir publicistikos. Tik ši knyga leidžia iš viso kalbėti apie A. Miškinio vėlyvąją lyrika. Vėl gyva emocija. Rinkinyje A. Miškinis vėl yra ryškus, savitas: matome ir nuolatinius jo kūrybos bruožus, ir naujus poetinius ieškojimus. Vėlyvoji poeto lyrika vėl orientuojasi į liaudies dainų pasaulį. Dabar jis neskaidomas, netransformuojamas, o tiesiog prisimenamas grynu vaizdu – kaip praėjusios kultūros apmąstymas.

Poetui svarbi dainos dvasia, vaizdo erdvė, objektyvi emocija. Liaudies dainos pasaulėvaizdžio kontekstas palaiko vėlyvosios A. Miškinio poezijos lyrizmą. Emocinį autentiškumą stiprina poeto įsiskaitymas į ankstestyvąją savo lyrika. Gilus asmeniškumas, staigi emocija, dainingas graudumas stipriai palaikomi jaunystės lyrikos atsiminimo, kaip ir gamtos poetizacija, vientisas gamtos ir žmogaus sielos ritmas. Sugrįžus prie senų žodžių, nuotaikų, būsenų, savotiškai atkūrus tą ankstyvosios lyrikos pasaulį, į jį įnešama nuosaikesnė mintis, jaučiamas supratingas žvilgsnis.

Vėlyvoji lyrika
Į lietuvių lyriką A. Miškinis sugrįžta nebe lyrikos metu. Jis dabar rašo , , neoromantinę”, o , , realistinę” poezija, suka į pasakojamojo tipo eilėraštį. Jame įsigali buitis, satyra, hiperbolė. Epiškesnė tampa ir poema. Kūryba įsigali kitas formas: proza, prisiminimai. Ryškėja eilėraštis su aiškia minties tėkme, argumentais, priešpriešomis ir sprendimu. Aiškus eilėraščio žanras: klausimas, replika, raudos imitacija. Kūrinio pabaiga – staigi, paradoksali, dažnai išryškinta ir grafiškai. A. Miškinio lyrizmas nuteka į kūrybos gilumą.

Buities tėkmėje poetas stengiasi atskirti laikinus ir amžinus dalykus. Lyrikoje teka rami, sveika mintis. Kaimišką lyriką poetas perkelia į kontempliacijos sferą. Laikinose gamtos formose įžiūrima ne tik praeinamybė, bet ir gyvybės stebuklas. Suvokta gyvenimo logika, gamtos mokslo galybė, harmonija ir tvarka. Žemė, gamta, nuolat atgimstančio po įvairių katastrofų, poetizuojamos kaip pastovi žmogaus buvimo atrama. Dramatišką įtampą pasiekęs eilėraštis baigiamas melancholišku ir kiek pašaipiu atsidūsėjimu ar pabrėžtu nuosaikumu.

, , Filosofuojančio” pobūdžio A. Miškinio lyrikoje atspindi bendrieji laikotarpio bruožai, ryškėja savitas požiūris. Poeto dvasinis aktyvumas slypi po proziška mintimi, ramia, detalia pasakojimo tėkme. Abstraktybė, painūs istorijos vingiai suvokiami buitiškai, išsakomi kiek ironiškomis ar graudžiomis replikomis, sušildomi asmeniniu pažiūriu.

Emocinė ramybė, nuosaikumas, žanro skaidrumas – tik iš dalies atsispindi vėlyvojoje A. Miškinio lyrikoje. Proziškas poeto kalbėjimas turi raiškias formas. Šiuo laikotarpiu autorius pasakojimo stilistiką sujungia su publicistine tradicija bei su grynaisiais lyrikos žanrais – elegija, daina. Vėlyvojoje A. Miškinio lyrikoje itin ryški aukšto stiliaus ir ironijos bei satyros dermė. Vėlyvojoje poeto lyrikoje nuolat konfrontuoja du balsai: skeptiko ir poeto humanisto. Pirmasis teigia pasaulio tuštybė, laikinumą; antrasis pasakoja apie prasmingą žmogaus buvimą žemėje, teisę klysti, susivokti. Teatrališkumas atspindi ir vizualiai. Žodis – intelektualus, prasčiokiškas.

Naudojamasi kalambūro, aforizmo stilistika, šmaikščių buitinių pasakų parafrazėm. Vėl susigrąžinama teisė įvairių atspalvių ironija ir autonomija. Sąskambis jau nėra ištysęs per visą eilėraštį, neturi pasklidusio garsinio ornamento – yra disciplinuotas, aiškus. Rimas orientuojasi į gretutinį. Formuojasi lėtesnio, ramesnio braižo eilėraštis.

A. Miškinio , , prozinės” lyrikos tėkmė yra itin pagauli. Dar laratyviame, publicistiškame poeto žodyje išlieka asmeniško kalbėjimo atmosfera, artimo pašnekovo jutimas. Teatralizuoti poeto dialogai pulsuoja įvairiomis intonacijomis. Poeto lyrikoje vėl yra ryški kalbėjimo plastika.

Poeto kūrybos branduolyje išlieka tas pats, tik paryškinami nauji akcentai, įsigali griežtesnės, reljefiškesnės raiškos formos, stiprėja poetiškas tonas. Vėlyvosios A. Miškinio poezijos savitumas sušvyti tada, kai poetas neforsuoja kūrybinės prigimties, rašo savo amžiaus ir laiko išmintingo aiškumo, ironijos ir atsidusimų eiles, gražiausiai atskleisdamas profesionalią poetinę kultūrą – intonacijos, žodžio, literatūriškumo ir autentiškumo galimybėmis.
Pabaiga
A. Miškinis – poetas ne tik rašte. Poetas visa siela jis liko ir pilkinusioj kasdienybėj. Bendra etinė orientacija, santykis su tradicija, keli racionalumo aspektai padeda vaizduotis poeto vietą literatūroje.

A. Miškinio kūrybinis charakteris yra išugdytas tradicinės Lietuvių kultūros, savo ruožtu besiveržiančios įsilieti į Vakarų Europą, , , pasivyti” ją. Pačiom giliausioms šaknim A. Miškinio poezija, proza siejasi su liaudies kūryba. Atrodytų, jog A. Miškinis – savitas , , anachronizmas”. Kita vertus, , , mažasis žmogaus”, idealo ir realybės konfrontacija, stiprus buities pojūtis, romantinių konfliktų keitimas į buitinius, subtilus dvasinio pasaulio atskleidimas, atvira išgyvenimo tėkmė, bėgančio laiko motyvas, kūrybiškas santykis su folkloru, iš romantikų perimta ir transformuota tėvynės tema leidžia ankstyvojo laikotarpio A. Miškinio lyriką sieti su 4 – ojo dešimtmečio lietuvių neoromantizmu.

Įvairių krypčių sintezės laikotarpiu A. Miškinis atsivėrė kaip grynojo lyriko tipas, į tradicinį lietuvių poezijos lyrizmą įnešęs moderniųjų krypčių atradimus. Jo tekstai rodo moderniajai lyrikai būdingą poeto amplua kitimą, lyrizmo raiškos bei poetinės kalbos poslinkius. Elegantiškas lyrizmas yra išskirtinis A. Miškinio poezijos bruožas. Poeto eilių paslaptis glūdi poetinėje kultūroje. Žodžio jausmas, jo vartojimo niuansai ne tik drausmina impulsyvius dvasios proveržius, bet ir teikia eilėraščiui poetiškumo.

Poemose išryškėjęs dėmesys aktualijoms, įvairiapusė literatūrinė bei kultūrinė veikla rodo poetą esant itin suaugusį su savo laiko tautos keliais ir problemomis.

Meilė tautos kultūrai ir tradicijoms, laisvai besiskleidžianti dvasia netik poeto asmenybės turtas, bet ir paliktųjų kūrinių nenykstanti vertė.

LITERATŪRA:

1. Rita Tūtlytė , , Antanas Miškinis”, Vilnius, 1997

2. Internetas