Antano Vaičiulaičio “Valentina”
Autorius: Eimantas
A.Vaičiulaitis gimė 1906 metais birželio 23 dieną Didžiųjų Šelvių kaime prie Vilkaviškio. Pradžios mokyklą lankė Vilkaviškyje. 1919- 1927 m. mokėsi Vilkaviškio “Žiburio” gimnazijoje. 1925 m. Krivulėje A. Vaičiulaitis paskelbė pirmuosius savo eilėraščius. 1927m. įstojo į Lietuvos universitetą Kaune, kur studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas ir literatūras. Baigęs universitetą trumpą laiką mokytojavo Kauno Jėzuitų gimnazijoje. 1935- 1938m. gilino prancūzų literatūros studijas Grenoblio universitete ir Sorbonoje. Grįžęs į Kauną, 1938- 1940m.
A.Vaičiulaitis Eltoje ir Teologijo- Filo- sofijos fakultete dėstė naujosios lietuvių literatūros kursą, savo akiratį plėtė dažnomis kelionėmis po Europą. 1940m. A. Vaičiulaitis pradėjo dirbti Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Lietuvos ambasadoje Romoje. Po kiek laiko jam teko emigruoti į JAV. 1941- 1945m. dėstė Marianapolio kolegijoje lietuvių kalbą.1943 m. stojo į JAV karo tarnybą, tačiau dėl sveikatos buvo paleistas į atsargą. 1945- 1947m. redagavo Ameriką, 1947- 1951m. dėstė prancūzų kalbą Scrantono universitete. Nuo 1951m. A. Vaičiulaitis perėjo dibti į JAV Informacijos tarnybą, į Amerikos Balso lietuviškąjį skyrių ir persikėlė gyventi į Vašingtoną. A. Vaičiulaitis mirė 1992 metais.
Apie kūrinį
A.Vaičiulaičio vienintelis romanas “Valentina” buvo išleistas 1936m. Šis romanas laimėjo “Sakalo” leidyklos premiją. “Valentina” – tai subtilios meilės istorija, savo gamtiniu fonu ir impresionistiniu vaizdavimo būdu artimas I.Šeiniaus “Kupreliui”. Romane nėra aiškiai apibrėžtos vietos ir laiko. Veiksmo vieta – Kirbynės bažnytkaimis – tai ne geografinė vieta, o tik literatūrinis fonas. Laikotarpio (diktatūrinio rėžimo laikai nepriklausomoje Lietuvoje) bruožai kūrinyje neanalizuojami. Šis atsitraukimas nuo konkrečios vietos ir apibrėžto laiko romane laikytini ne silpnybe, bet psichologinės tikrovės perkėlimu į idealesnę estetinę plotmę. Toji psichologinė tikrovė – pirmosios jaunuolių meilės išsiskleidimas ir jos žuvimas – ir yra tie elementai, dėl kurių “Valentina” nesensta. Romane A.Vaičiulaitis parodo jaunuolių vidaus pasaulio grožį, žavisi Lietuvos gamta. Nors autorius ir išlaiko distanciją tarp savęs ir herojų- pasakoja trečiojo asmens vardu, bet gana dažnai susilieja su pagrindinių veikėjų mąstysena ir jausena.
“Valentina” – tai vienas iškiliausių estetinio realizmo kūrinių lietuvių literatūroje. Jis turi vietą mūsų literatūroje kaip savita tų laikų pasaulinės srovės – modernizmo apraiška.
Pagrindiniai veikėjai
Antanas. Abu herojai, Antanas ir Valentina -jautrūs, viens kitą supranta iš menkiausio judesio ar žvilgsnio, abu turi savąją pasaulio sampratą. Antanas Valentiną mato ne tokią, kokia ji yra, o tokią, kokią pats nori matyti. Jis turi susikūręs vyro ir moters santykių idealą, tačiau pirmenybė teikiama vyrams, jo siekimai egoistiški, sprendimai racionalūs. Bet tai tarsi šydas: viduje Antanas yra drovus, jautrus, geras jaunuolis, pamilęs jaunąją Valentiną. Mėgo kurti eiles, ypatingai mylėjo gamtą. Joje jis rasdavo paguodą, prieglobstį, nusiraminimą. Taip pat be galo mėgo muziką: „…muzika mane panardina kaip baltai apsitaškiusi marių vilnis: su džiaugsmu aš bėgu į ją, nardau ir esu laimingas.“
Valentina. Valentina- tikras gamtos kūdikis, gerumo įsikūnijimas. Ji- graži, darbšti, daili mergina. Turėjo šviesius plaukus, dideles mėlynas akis, riestą nosį bei apvalų veidą. Antaną ypač žavėjo Valentinos švelnus, gražus balsas. Valentina, kaip ir Antanas labai mylėjo gamtą bei muziką. Ji pažinojo kiekvieną Kirbynės bažnytkaimio vietovę. Kiekvienas miškas, giria ir kloniai buvo jai labai artimi, kėlė įvairius prisiminimus, įvairias, gražias vaikystės akimirkas. Štrausas, Šubertas buvo mylimiausi jos kompozitoriai. Tačiau Valentina buvo labai pasiaukojanti. Jai ypatingai rūpėjo tėvų bei artimųjų gerovė. Juk ne iš gero ji pažadėjo tekėti už inžinieriaus Modesto. Jeigu ne didelė jos tėvų skola jaunajam inžinieriui, Valentina net nebūtų žiūrėjus į Modestą. Galbūt ir Valentinos bei Antano meilė nebūtų baigusis tragiškai…
Gražiausi posakiai
– „Iš girios viršūnių kilo gūburiuota debesio galva…“psl. 711;
– „Dūmas- geras draugas, ypač jei dar vienas esi…“psl. 714;
– „Švendrai budo iš miego ir šnarėjo.“ psl. 714;
– „…šėrė jį lyg kregždė savo mažylius.“ psl. 715;
– „Šaukia kaip dangaus angelai.“ psl. 719;
– „…šiltas jos kvėpavimas slydo jam ant kaklo.“ psl. 725;
– „…žiūrėjo raudona kaip aguona.“psl.729;
– „Mes dabar kaip meškinai, iškopinėję bites“ psl. 732;
– „Kiekvienas jos žingsnis- ištisa muzika!..“ psl. 737;
– „…kaip švino luitą metu šį klausimą į tavo sielą, nes noriu žinoti, kaip gili jinai…“psl. 738;
– „…žilo debesio draugė…“psl. 750;
– „Sidabrinis varpelių balsas…“psl. 751;
– „Kai žmogus per daug įsigalvoji apie savo vargą, tai jis išauga kaip kalnas.“ psl. 752;
– „Lygiu tarsi suledėjusiu paviršium čiuožė valtys.“ psl. 754.
Literatūra
– Lietuvių literatūros skaitiniai, V., 2000 m. psl. 711- 758;
– Antanas Vaičiulaitis „Tavo veido šviesa“, V., 1989 m.