Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antano Vaičiulaičio kūryba

Autorius: Marijonas

Antanas Vaičiulaitis gimė 1906 metų birželio 23 dieną Didžiųjų Šelviu kaime, netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties. Rami Sūduvos lyguma ir per ją nuolat dundantys traukiniai – tai lyg koks gyvenimo sukurtas kontrastas, kurį norėdami galėtume prasmingai sieti su rašytojo asmenybe ir talento prigimtimi: tylus būdas, santūrus žodis, pastovus prisirišimas prie gimtųjų vietų, bet platesnių horizontų ilgesys ir svetimų kultūrų pažinimo geismas. Rašytojo vaikystė ir iš dalies jaunyste prabėgo medžiais apaugusiame vienkiemyje, pasipuošusiame šimtamečiu ąžuolu, į kurį mažasis Antanukas jau tada kopdavo” po pasaulį pasižvalgyti”. Vaičiulaičiai turėjo aštuoniolika hektarų derlingos, bet sunkiai įdirbamos, molingos žemės ir augino gausią šeimą (Kotryna Vaičiulaitienė pagimdė penkis sūnus ir šešias dukteris; dviejų brolių Antanas net neprisimena, jie anksti mirė). Mažakalbis ir pogriežtis “gaspadorius” Tomas Vaičiulaitis aniems laikams buvo prasilavinęs žmogus: mokėjo skaityti, rašyti, susikalbėjo rusiškai. Todėl namuose pasimaišydavo kokia knyga ar laikraštis. Rašyti Antaną irgi pramokė tėvas. Motina, nors jokių mokslų nėjusi, dėl gyvesnio temperamento tapo šeimos dvasiniu vadovu: svarbesniais klausimais vaikai tardavosi su ja (matyt, neatsitiktinai rašytojas, viešėdamas Lietuvoje, apie ją dažniau kalba negu apie tėvą). Mokslo poreikis Vaičiulaičių šeimoje ruseno visą laiką. Antanas, kuris sėkmingai baigė po karo čia pat prie geležinkelio stoties įsisteigusią mokyklą, pramoko vokiškai ir be vargo 1902 metais išlaikė egzaminus į antrąją Vilkaviškio “Žiburio” gimnazijos klasę. Tėvai slapta tikėjosi pamatyti sūnų kunigą, juoba kad intravertiško charakterio berniukas savo elgesiu tokią viltį palaikė: nemėgo kompanijų, nelakstė po vakarėlius, visada atrodė susikaupęs, kartais padraugaudavo su klierikais. Tačiau toms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Apsispręsti padėjo tai, kad paskutinėje klasėje Vaičiulaitis jau pasijuto esąs literatas. Tuometinėje Vilkaviškio gimnazijoje literatūrinės aspiracijos apskritai buvo gana gyvos. Moksleiviai leido šapirografuotus laikraštėlius, naudojosi turtinga draugijos biblioteka. O kadangi į šį sūnaus apsisprendimą tėvai pažiūrėjo taikiai, Vaičiulaitis pasuko Salomėjos Nėries keliu – 1927 matais įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, pagrindine studijų šaka pasirinkdamas lietuviu literatūrą o šalutinėmis – prancūzų literatūrą, pedagogiką ir psichologiją. Studijų metais galutinai susiformavo Vaičiulaičio pasaulėžiūra, kurią trumpai būtų galima apibūdinti moderniojo katolicizmo arba neokatolicizmo vardu. Tada subrendo jo estetinės pažiūros ir skoniai. Pasirodė pirmieji vertimai iš prancūzų kalbos, įgyti šiokie tokie redagavimo įgūdžiai. Po kiek laiko jį pradėjo slėgti provinciška Kauno atmosfera, norėjosi Vaičiulaičiui išvykti į užsienį, todėl jis išvyko į Paryžių. 1936 – 1937 metais gilino studijas Grenoblio ir Sorbonos universitetuose, puikiai išmoko prancūziškai ir jautėsi toks drąsus, kad mėgino versti kai kuriuos lietuvių poetus (Salomėją Nėrį, Joną Aistį, Bernardą Brazdžionį) į prancūzų kalbą ir skelbti juos prancūzų spaudoje.

Tai buvo vienas kūrybingiausių laikotarpių. 1936 metais iš spaudos išėjo apysaka ,,Mūsų mažoji sesuo”. ,,Sakalo premija” apdovanotas romanas ,,Valentina”, kritinė studija ,,Natūralizmas ir lietuvių literatūra”, 1937aisiais kelionių įspūdžiai ,,Nuo Sirakūzų iki Šiaurės elnio”.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->