Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antano Vaičiulaičio kūryba

Autorius: Marijonas

Antanas Vaičiulaitis gimė 1906 metų birželio 23 dieną Didžiųjų Šelviu kaime, netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties. Rami Sūduvos lyguma ir per ją nuolat dundantys traukiniai – tai lyg koks gyvenimo sukurtas kontrastas, kurį norėdami galėtume prasmingai sieti su rašytojo asmenybe ir talento prigimtimi: tylus būdas, santūrus žodis, pastovus prisirišimas prie gimtųjų vietų, bet platesnių horizontų ilgesys ir svetimų kultūrų pažinimo geismas. Rašytojo vaikystė ir iš dalies jaunyste prabėgo medžiais apaugusiame vienkiemyje, pasipuošusiame šimtamečiu ąžuolu, į kurį mažasis Antanukas jau tada kopdavo” po pasaulį pasižvalgyti”. Vaičiulaičiai turėjo aštuoniolika hektarų derlingos, bet sunkiai įdirbamos, molingos žemės ir augino gausią šeimą (Kotryna Vaičiulaitienė pagimdė penkis sūnus ir šešias dukteris; dviejų brolių Antanas net neprisimena, jie anksti mirė). Mažakalbis ir pogriežtis “gaspadorius” Tomas Vaičiulaitis aniems laikams buvo prasilavinęs žmogus: mokėjo skaityti, rašyti, susikalbėjo rusiškai. Todėl namuose pasimaišydavo kokia knyga ar laikraštis. Rašyti Antaną irgi pramokė tėvas. Motina, nors jokių mokslų nėjusi, dėl gyvesnio temperamento tapo šeimos dvasiniu vadovu: svarbesniais klausimais vaikai tardavosi su ja (matyt, neatsitiktinai rašytojas, viešėdamas Lietuvoje, apie ją dažniau kalba negu apie tėvą). Mokslo poreikis Vaičiulaičių šeimoje ruseno visą laiką. Antanas, kuris sėkmingai baigė po karo čia pat prie geležinkelio stoties įsisteigusią mokyklą, pramoko vokiškai ir be vargo 1902 metais išlaikė egzaminus į antrąją Vilkaviškio “Žiburio” gimnazijos klasę. Tėvai slapta tikėjosi pamatyti sūnų kunigą, juoba kad intravertiško charakterio berniukas savo elgesiu tokią viltį palaikė: nemėgo kompanijų, nelakstė po vakarėlius, visada atrodė susikaupęs, kartais padraugaudavo su klierikais. Tačiau toms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Apsispręsti padėjo tai, kad paskutinėje klasėje Vaičiulaitis jau pasijuto esąs literatas. Tuometinėje Vilkaviškio gimnazijoje literatūrinės aspiracijos apskritai buvo gana gyvos. Moksleiviai leido šapirografuotus laikraštėlius, naudojosi turtinga draugijos biblioteka. O kadangi į šį sūnaus apsisprendimą tėvai pažiūrėjo taikiai, Vaičiulaitis pasuko Salomėjos Nėries keliu – 1927 matais įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, pagrindine studijų šaka pasirinkdamas lietuviu literatūrą o šalutinėmis – prancūzų literatūrą, pedagogiką ir psichologiją. Studijų metais galutinai susiformavo Vaičiulaičio pasaulėžiūra, kurią trumpai būtų galima apibūdinti moderniojo katolicizmo arba neokatolicizmo vardu. Tada subrendo jo estetinės pažiūros ir skoniai. Pasirodė pirmieji vertimai iš prancūzų kalbos, įgyti šiokie tokie redagavimo įgūdžiai. Po kiek laiko jį pradėjo slėgti provinciška Kauno atmosfera, norėjosi Vaičiulaičiui išvykti į užsienį, todėl jis išvyko į Paryžių. 1936 – 1937 metais gilino studijas Grenoblio ir Sorbonos universitetuose, puikiai išmoko prancūziškai ir jautėsi toks drąsus, kad mėgino versti kai kuriuos lietuvių poetus (Salomėją Nėrį, Joną Aistį, Bernardą Brazdžionį) į prancūzų kalbą ir skelbti juos prancūzų spaudoje.

Tai buvo vienas kūrybingiausių laikotarpių. 1936 metais iš spaudos išėjo apysaka ,,Mūsų mažoji sesuo”. ,,Sakalo premija” apdovanotas romanas ,,Valentina”, kritinė studija ,,Natūralizmas ir lietuvių literatūra”, 1937aisiais kelionių įspūdžiai ,,Nuo Sirakūzų iki Šiaurės elnio”.

Antanas Vaičiulaitis – vienas tų rašytojų, kuriuos pastaruoju metu tartum iš naujo atrandame. Dabartinė Lietuvos visuomenė jo vardą daugiau žino iš literatūros mokslo veikalų ir enciklopedijų negu iš pačios kūrybos. Norint paskaityti Vaičiulaitį, jau ne vienai kartai teko eiti į mokslines bibliotekas arba ieškoti jo pas prieškarinius inteligentus. 1940 metų pradžioje išvykęs į Romą dirbti Lietuvos pasiuntinybėje , istorinių permainų ir karo audros jis buvo atkirstas nuo gimtosios žemės, į kuria paviešėti pirmąsyk atvyko tiktai 1979 metais. Nors savo biografija ir nebūdamas tipiškas išeivis, įsitraukė į pokario išeivių kultūrinę veiklą Amerikoje ir tapo neatskiriama jos dalimi. Ketvirtajame dešimtmetyje Vaičiulaitis jau buvo gerai žinomas kaip prozininkas ir kritikas. Apie jį entuziastingai atsiliepė skirtingų pažiūrų ir skonių žmonės: Vaižgantas ir Jonas Grinius, Petras Cvirka ir Juozas Grušas. O romano Valentina retas kas tada nebuvo skaitęs. Tauraus humanizmo nuskaidrintą, subtilaus psichologizmo paženklintą, didelės stiliaus kultūros Vaičiulaičio prozą ir šiandien skaitysime su malonumu.

Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruožas ir yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Autorius nesidrovi juos ginti, nors kai kam jie gali atrodyti nusibodę ir pasenę. Tai pasakytina ir apie moralines , dvasines vertybes – meilę, supratingumą, užuojautą, toleranciją, tikėjimą geraisiais žmogaus pradais, ir apie patį rašymo būdą – aiškų, skaidrų elegantiška stilių. Pastarajam rašytojas skiria ypač daug dėmesio: kūrinio meniškumas Vaičiulaičiui – pagrindinė sąlyga, duodanti teisę tam kūriniui funkcionuoti visuomenėje. Gal dėl to ne vienas vertintojas ir yra pabrėžęs , kad Vaičiulaitis pirmiausia – menininkas. Iš tiesų jo tekste estetini pasigėrėjimą kelia taisyklingas ir švarus sakinys, prasminga metafora, muzikalus pasakojimo ritmas, išraiškingos detalės, didelis autoriaus pastabumas ir psichologinė nuovoka, graži spontaniškumo ir racionalumo dermė, pasireiškianti tiek kūrinio kompozicijoje, tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje. Tai sakytume, prancūziško gracingumo prozininkas. Tačiau nereikia pamiršti, kad Vaičiulaitis vis dėl to priklauso prie tų menininkų, kurie ne vien gražiai žaidžia žodžiu ir siekia estetinio įspūdžio. Jis nevengia tiesiogiai ir netiesiogiai išreikšti savo pažiūras į pasaulį ir nebijo prisiimti už ją atsakomybės. Jis nebėga į viliojančia reliatyvizmo ir nutylėjimo ūkanas, kurias yra pamėgęs ne vienas mūsų šimtmečio menininkas ir kuriomis ne taip sunku dangstyti minties tuštybę ir kurti iliuziją, kad esi išmintingesnis už kitus. Tiesa, paslapties, likimo, nežinomybės momentai Vaičiulaičio kūryboje irgi vaidina svarbų vaidmenį, dar net svarbesnį negu daugelio mūsų prozininkų raštuose, bet autorius nesijaučia prieš juos sutrikęs. Jis tai laiko aukštesnės valios reiškimosi sfera. Transcendentinis pasaulis jo kūryboje egzistuoja tomis pačiomis teisėmis kaip žemiškasis. Dėl to ne taip retai tekste pasirodo ano pasaulio vardai – Viešpats, Dievas, – turintys įvairiausias prasmes: nuo tradicinio liaudies kreipinio ar atsidūsėjimo iki kosminės ar mistinės galimybės, prie kurios šliejasi, į kurią veržiasi pasiklydusi ir išvargusi jo herojaus širdis. Pastaroji nuostata logiškai plaukia iš Vaičiulaičio krikščioniškos pasaulėžiūros, didelių simpatijų katalikiškajai ideologijai, iš ateitininkų doktrinų, su kuriomis jis nuo vaikystės susiejo savo gyvenimą.

Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos žanras – novelė. Formuodamasis lietuvių novelistikos klestėjimo dešimtmečiu, rašytojas, žinoma, negalėjo išvengti bendros tendencijos. Be to, linkęs į santūrų ir tikslų žodį, savaime rinkosi tokį kūrybos tipą, kuris nereikalavo plataus epinio mosto. Kai kurias Vaičiulaičio noveles tiesiog galima priskirti klasikinei žanro atmainai, paremtai iškalbingu įvykiu ir netikėta atomazga. Bet kadangi rašytoją išorinis veiksmas domina mažiau negu herojų išgyvenimai ir nuotaikos, jis laisviau jaučiasi ir daugiau kūrybingumo parodo tuo atveju, kai nevaržo savęs klasikiniais kanonais. Vaičiulaičiui dažnai užtenka neryškių fabulos kontūrų, kad apie juos galėtų konstruoti įsimenančius vaizdus, savo prasmingumu prikaustančius skaitytojo dėmesį ne mažiau negu determinuotų įvykių seka.Ir vis dėl to jo noveles netikslu vadinti lyrinėmis ar besiužetinėmis, bent jau ta prasme, kaip esame įpratę vadinti palaidos kompozicijos refleksinius ir dienoraštinius pasakojimus, neturinčius aiškios pradžios ir pabaigos. Vaičiulaičio novelės – vientisos, užbaigtos, ,,disciplinuotos”, joms būdingos dalių proporcijos, epizodus sulydo koks nors leitmotyvinis vaizdas, žodis, nuotaika. Vaičiulaitis labai gerai jaučia kūrinio visumą, bet moka išankstinį modelį gražiai užmaskuoti, kad kūrinys sukeltų tų spontaniško kalbėjimo iliuziją.

Vaičiulaičio novelių esmę sunku apibūdinti įprastomis literatūrinėmis kategorijomis. Pasakojimo natūralumas ir įvykių paprastumas yra lyg kokia nuožulni plokštuma, nuo kurios nušliaužia tyrinėtojo dėmesys, pripratęs kliūti už imponuojančių turinio ir formos dalykų. Vaičiulaitis – vienas tų retų atvejų mūsų literatūroje, kai išsilaisvinimas ir pasaulio kultūros pažinimas pasiekia tokį laipsnį, kai nebejauku žinojimą demonstruoti, – aiškumas tampa pagrindine saviraiškos forma. Dauguma novelių daro stiprų ir malonų įspūdį, o kas jį sukelia, neįmanoma trumpai atsakyti, ne bent cituotum ir komentuotum ištisus epizodus, kuriuose ji nedaloma vienumą susilieja ryškūs vizualiniai paveikslai, ramus, bet iš vidaus sujaudintas kalbos tonas, na ir kažkoks tyras graudumas, sklindantis nežinai iš kur: gal iš lietuviškų lygumų, gal iš ilgesingos ir abejojančios sielos, o gal iš kosminių aukštybių. Prie to prisideda vaičiulaitiška sakinio melodija: neilgi, neįkyriai banguojantys sakiniai, kur žodžių grupės ir garsiai taip išsidėsto, kad būtų lengva skaityti ir dėmesys be reikalo netrykščiotų. Gal tuo ir pasireiškia teksto magija, neretai būdinga efektų nesivaikantiems menininkams, žinantiems, kad ,,greičiausiai pasensta nauji dalykai” (šią Andrė Gide’o nuomonę karą yra citavęs ir Vaičiulaitis). Matyt, kad to Vaičiulaičio koks buvo ir ,,magiškojo realizmo” terminas, nelabai apibrėžtas ir nelabai įpareigojantis, bet jungiantis du tolimus ar net priešingus momentus: tai, kas paslaptinga, sunkiai suvokiama, ir tai, kas tikra, akivaizdžiai matoma. Per natūralumą ir realumą eiti į paslapties gelmę, o iš paslapties gelmių tiesti rankas į konkretumą ir žemiškumą, prie kurio esi pririštas ir kuriame tau skirta reikštis, – ko gero ir bus esminis Vaičiulaičio nusiteikimas, kai jis imasi plunksnos ir ruošiasi bendrauti su nematomu adresatu – tikriausiu jo, ne itin komunikabilaus žmogaus, pašnekovu. Tas pašnekovas irgi turi pasijusti kasdieniškoje aplinkoje, tarp natūralių daiktų ir pažįstamo žmonių santykiavimo, bet jam reikia išsaugoti norą plėsti pažinimo ribas, suprasti, kas slypi už daiktų ir santykių, – juk turi ten būti kokia gilesnė prasmė, jeigu žmogus jos geidžia ir ilgisi. Nevaržyti tikrovės išvadų varžtais, nesprausti jos į keletą bendriausių tiesų, o leisti jai pulsuoti jos pačios ritmu, tikint, kad ji turtingesnė už bet kokias mūsų interpretacijas – tokia, man rodos, yra Vaičiulaičio estetinė nuostata, o gal ir filosofinė pozicija. Užtat novelėse taip keblu rasti dominuojančias idėjas ir tematines koordinates, apie kurias galėtume grupuoti vaizdus , personažus, konfliktus, autoriaus mintis.

Antanas Vaičiulaitis buvo ir prozininkas. Prozos kūrinyje jis iškart prabilo tvirtai surištu ir lengvai plaukiančiu sakiniu, kurį valdo išlavintas ritmo jutimas ir skaidraus formulavimo galia.,, Kurčiame tylume girdėti, kaip kitoj miesto pusėj bažnyčios laikrodis iš lėto valandas skaito, kaip kregždės, aukštai pasikėlusios, suklinka, ir kaip pradeda niurzgėti prieš saulę užsnūdusios katės, kurias bemiegančias užklupo valkata šuva, liesas ir įdubusiais šonais.” Jau pirmuose A. Vaičiulaičio prozos kūrinėliuose pasigirdo ne dienoraštinės prozos subjektyvi ir aukšta gaida, pamėgta debiutuojančių autorių (K. Boruta, P. Cvirka), o ramus pasakojimo tonas, nebandantis nustebinti, sujaudinti, kažką įrodyti. Blaivaus mąstymo ir aiškaus regėjimo pradmenys, paveldėti iš tvirtų Suvalkijos ūkininkų aplinkos , reguliuoja lėtą vaizdų slinktį ir nesudrumsčiamą tvarką. Visi daiktai stovi savo vietose – jie negriūna ant žmogaus iš netikėtų kampų, o ir žmogus nepuola jų tvarkyti. Pasakotojui pirmiausiai rūpi įsižiūrėti į šitą nekintančią pasaulio ramybę, sutvertą Dievo rankų

Amžinybės momentas – A. Vaičiulaitis būtinai trokšta jį pajusti – nusileidžia ant žmogaus šventiška palaima. Tai ne gyvenimo baigmė, tuštuma, niekis, o galutinė pilnatvė, biblinio rojaus idilė. Tai ramus įsitikinimas, kad dangaus vartai iš tiesų atsivers.

1948 m. jis vedė savo žmoną Jadvygą. Vaičiulaitis be galo mylėjo savo šeimą – dėmesingą ir energingą žmoną, tris dukras, būrį anūkų, bet jį vis traukdavo užsidaryti kabinete, raustis knygose, kažką vienatvėje mąstyti, planuoti, dirbti. Šis kuklus, tvarkingas, Dievo gausiai apdovanotas žmogus žinojo didžiąją paslaptį: tyliai kurti kur kas svarbiau ir prasmingiau negu garsiai aiškinti, kad kažką kuri ar sukūrei. Žinojo jis ir daugiau paslapčių. Vaičiulaitis taupė žodį ir gyvenime ir knygose. Jo kūryboje visada pasakyta daugiau negu pasakyta, visada tarp eilučių plyti erdvė, kurią skaitytojas užpildo savo patyrimų, vaizduote ir nuovoka. Rašytojas tiktai teisinga linkme nukreipia jo kuriamąsias ir intuicines temas. Jis mėgo bendrauti laiškais. Vienas rašytojas su kuriuo jis bendravo laiškais buvo Albertas Zalatorius. Juos suvienijo vienas bendras mylimas bruožas – knygos. Po kiek laiko Vaičiulaičio laiškai pasidarė daug trumpesni ir retesni. Jis sunegalavo, jo liga buvo ne iš lengvųjų. Jo mirtis vis artėjo ir artėjo kai galų gale 1992 metų liepos dvidešimt antrą dieną mirė Vašingtone taip ir negrįžęs į tėvynę.

Svarbiausios gyvenimo ir kūrybos datos
1906 m. birželio 23 d. gimė Didžiųjų Šelvių kaime, Vilkaviškio apskrityje.
1920 – 1927 m. mokėsi Vilkaviškio ,,Žiburio” gimnazijoje.
1925 m. ,,Krivulės” žurnale išspausdino eilėraštį ,,Sunkios dienos”.
1927 – 1933 m. studijavo Kauno universiteto Teologijos – filosofijos fakultete lietuvių literatūrą, pedagogiką ir psichologiją, o Humanitarinių mokslų fakultete – prancūzų kalbą ir literatūrą. 1929 – 1930 m. buvo profesoriaus Jablonskio sekretoriumi.
1927 m. rudenį įstojo į ,,Šatrijos” meno draugiją.
1929 – 1932 m. redagavo ateitininkų federacijos žurnalą ,,Ateitis”.
1932 m. išleido pirmąjį apsakymą vaikams rinkinį ,,Vakaras sargo namely”.
1932 m. išrinktas tik ką įsikūrusios Lietuvos rašytojų draugijos iždininku.
1933 m. išleido novelių knygą ,,Vidudienis kaimo smuklėj”.
1934 – 1935 m. dėstė lietuvių ir prancūzų kalbas Kauno jėzuitų gimnazijoje.
1934 – 1939 m. dalyvavo Lietuvių kalbos draugijos veikloje
1935 – 1937 m. keliavo į Lenkiją, Latviją, Estiją, Vokietiją, Prancūziją, Italiją ir Suomiją.
1936 m. kovo 5 d. gavęs Lietuvių katalikų Mokslo Akademijos stipendiją, išvyko studijuoti į Grenoblio ir Sorbonos universitetus.
1936 m. atskira knyga išleido diplominį darbą ,,Natūralizmas ir Lietuvių literatūra”
1936 m. išleido apysaką ,,Mūsų mažoji sesuo”
1936 m. išleido romaną ,,Valentina” už kurį autoriui ,, Sakalo” leidykla paskyrė 500 litų premiją.
1931 – 1937 m. išvertė į Lietuvių kalbą O. Milašiaus ,,Poemas” ir,, Miquel Manara”, A. Maurois ,,Sielų svėriką”, J. De la brete ,,Mano dėdę ir mano kleboną”, Mauriaco ,,Jėzaus gyvenimą” ir ,,Gimdytoją.
1937 – 1939 m. ,,Žinijos” leidykloje redagavo pasaulinės literatūros vertimus į lietuvių kalbą.
1937 m. išleido kelionės įspūdžių knygą ,,Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio”.
1938 m. faktinis ,,Sakalo” leidyklos leidžiamo žurnalo ,,Dienovidis” redaktorius
1938 – 1940 m. dirbo vertėju ir redaktoriumi žinių agentūroje ,,Elita”, veikusioje prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos.
1940 m. skaitė paskaitas apie naujausią lietuvių literatūrą Kauno universiteto Teologijos – filosofijos fakultete.
1939 m. išleido novelių rinkinį ,,Pelkių takas”
1940 m. kovo mėn. – gruodžio mėn. Dirbo Lietuvos atstovybėje Vatikane.
1940 m. gruodžio mėn. Laivu atplaukė į Niujorką.
1941 – 1945 m. dėstė Prancūzų kalbą, taip kaip lietuvių kalbą ir literatūrą Marijanapolio kolegijoje.
1941- 1943 m. redagavo mėnesinį žurnalą ,,Studentų žodį”.
1942 m. Lietuvių kultūros institutas Čikagoje išleido apybraižą ,,Qutline History of Lithanian Literature”.
1944 m. ,,Sakalas” išleido antrąjį rinkinio ,,Vakaras sargo namely” leidimą
1945 – 1947 m. redagavo Niujorke savaitraštį ,,Amerika” ir studijavo Fordhamo universitete amerikiečių literatūrą.
1946 – 1947 m. redagavo Vyčių žurnalą ,,Vytis”.
1947 – 1951 m. dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą bei trumpą lietuvių literatūros kursą Scrantono universitete.
1947 m. išleido novelių rinkinį ,,Kur bakūžė samanota”.
1948 m. gruodžio 26 d. susituokė su Joana Marija Abramikaite, studijavusi Prancūzų kalbą ir lyginamąją kalbotyrą Vilniaus, Insburgo ir Freiburgo universitetuose, vėliau dirbusia Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Susilaukė 3 dukterų ir 7 vaikaičių.
1949 m. išleido knygą ,,Italijos vaizdai”, už kurią gavo Lietuvių rašytojų draugijos premiją.
1951 – 1976m. dirbo JAV informacijos agentūroje, ,,Amerikos balso” lietuviškame skyriuje.
1950 – 1964 m. redagavo žurnalą ,,Aidai”.
1951 m. išvertė į Lietuvių kalbą N. Viari ,,Šventą Antaną Paduvietį”
1951 m. išleido antrąjį pataisymą ,,Valentinos” leidimą.
1955 m. išleido novelių rinktinę ,,Pasakojimai”
1957 m. išleido literatūrinių pasakų knygą ,,Auksinė kurpelė”.
1965 m. pasirodė novelių rinktinė anglų kalba ,,Noon at Country Inn”.
1966 m. išleido padavimus ,,Gluosnių daina”.
1979 m. išleido O. Milašiaus kūrybos vertimų knygą ,,Septynios vienatvės”.
1980 m. eilėraščių rinkinį ,,Ir atlėkė volungė”.
1979 m. , 1986 m. , 1988 m. lankėsi Lietuvoje.
1989 m. Lietuvoje išleidžiamos ,,Pasakos” ir prozos rinktinė ,,Tavo veido šviesa”.
1990 m. spaudai parengė Kuraičio ,,Filosofijos raštų rinktinę”
1991 m. parengė kritikos darbų rinktinę ,,Knygos ir žmonės”.
1922 m. liepos 22 d. mirė Vašingtone.

Naudota literatūra:

Albertas Zalatorius ,,Literatūra ir laisvė”
Vytautas Kubilius ,,Antanas Vaičiulaitis”
,,Antano Vaičiulaičio kūryba”

Rašykite komentarą

-->