Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Poetas Antanas Strazdas

Autorius: Nora

Antanas Strazdas – viena šviesiausių ir spalvingiausių asmenybių lietuvių literatūros bei kultūros istorijoje. Jo kūryba, išreiškusi liaudžiai artimu poetiniu žodžiu šviečiamojo amžiaus demokratines idėjas, valstiečio baudžiauninko jausmus bei lūkesčius, – reikšmingas ir savitas feodalizmo epochos lietuvių literatūros faktas. Vadinamas maloniniu Strazdelio vardu, lydimas šmaikščių pasakojimų bei anekdotų, Strazdas iki šiol tebėra gyvas kiekvieno Lietuvos kampelio žmonėse, o jo kūriniai, virtę liaudies dainomis, tebedainuojamos dar ir šiandieną, tvirtai įėjo į lietuvių literatūros klasikinį palikimą.

Strazdas ir jo poetinė kūryba susilaukė nemažo mūsų literatūros istoriografų bei kritikų dėmesio. Literatūrą apie poetą sudaro gausus pluoštas įvairaus pobūdžio straipsnių, apžvalgų ir tyrinėjimų. Dar tada, kai tebebuvo gyvas, priskirtas prie lietuvių literatūros reprezentantų ir statomas šalia M. Daukšos, D. Poškos, S. Stanevičiaus vardų, Strazdas niekada nedingo iš lietuvių literatūros tyrinėtojų akiračio.

Strazdo poezija susilaukė plataus – tikrai liaudiškumo – rezonanso. Jos populiarumu tegali prilygti nedaugelio lietuvių poetų kūryba. Beveik visi Strazdo kūriniai sutautosakėjo, virto liaudies dainomis, kurios pasiekė kone kiekvieną Lietuvos pakraštį. Iki šiol, įskaitant pirmąjį paties autoriaus 1814 m. įšleistą rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos” , Strazdo poezija yra išėjusi dešimčia pilnų ir dviem specialiais, mokyklai ir vaikams skirtais, leidimais, iš kurių penki priklauso pokario laikotarpiui. Be to, Strazdo kūriniai – tiek autentiški, tiek ir jam priskiriami – ne kartą buvo publikuoti įvairiuose chrestomatijose, antalogijose, rinkiniuose, vadovėliuose, periodikoje. Du poezijos leidimai išėjo rusų kalba, atskiri eilėraščiai buvo išversti į lenkų, latvių, uzbekų kalbas.

Strazdą, kaip žmogų, pažįstame iš dešimčių pasakojimų bei anekdotų, sukurtų liaudies praeitame dešimtmetyje ir šio šimtmečio pradžioje, jo asmenybės paveikslas ne kartą yra atgijęs tapybos, skulptūros, scenos ir literatūros kūriniuose. Apie jį yra sukurta poema (S. Geda „Strazdas”) , eilėraščiai (Just. Marcinkevičius, E. Mieželaitis), biografijos faktais paremtų pjesės (J. Petrulis „Prieš srovę”, P. Česnulevičius „Giesmė apie Strazdą”) , romanas (K. Plačenis „Pulkim ant kelių”) bei paveikslai ir skulptūros.

Antano Strazdo, turėjusio sulenkintą Drozdovskio pavardę, kilmės duomenys – tėvai, gimimo vieta ir ypač metai – tai jo biografijos dalis, kelianti daugiausia neaiškumų. Pirmasis A. Strazdo biografas L. Jucevičius 1841 m. lenkų spaudoje paskelbtame straipsnyje poetą kildino iš Žemaičių, iš tuometinės Telšių apskrities. Šį Strazdo kilmės faktą tarsi patvirtina ir paties poeto kūrinys. Eilėraščio pirmajame posme Strazdas sako:

Ei, dieve dievulaitis,
Esmu tikras žemaitis
Iš močios ir iš tėvo.

Šį poeto tvirtinimą paremia ir vienas kitas archyvinis dokumentas. Iš tiesų turimos žinios apie Strazdo tėvus rodo juos buvus aukštaičiais „autochtonais”. Beje, to pat eilėraščio ketvirtajame posme tai tvirtina ir pats poetas, paneigdamas savo žemaitišką kilmę, kurią buvo nurodęs šio kūrinio pradžioje. Čia jis sako:

Devyniasdešimtuos metuos, –
Kaip esmu iš tos vietos, –
Lietuvon iš Žemaičių
Ėjau su didžiu kraičiu.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->