Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antanas Baranauskas

Autorius: Mantas

Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta. Kaip poetas brangino savo tėviškę, matyti iš jo eilėraščio „Naktis prieš atsisveikinant su gimtine”:

Išvažiuoju iš tokio mielo krašto, kur gimiau, kur mane glamonėjo motina, iš to krašto, kur ir mažiausiame kampelyje slypi tūkstančiai man brangių atminimų. Čia po berželiu ant kalno, ar čia prie klėtelės, arba vėl ant akmens, kur upė teka — čia savo lakiomis svajonėmis, mintimis pakildavau į aukštybes ir, lengvai skriedamas, aplėkdavau dausas, saules ir planetas, apžvelgdavau tūkstančius pasaulių, o mano mintims nebūdavo ribų. Arba toje pievoje, kur išsirangęs upelis per akmenėlius neša savo čiurlenančius skaidrius krištolinius vandenis, akimis glostydamas spalvingas gėles, mąstydavau ne kartą tardamas: „Malonu gyventi pasaulyje, kurį puošia tokie puikūs žiedai”. […]

Nuošalus kaimo gyvenimas gamtos prieglobstyje, kur platūs slėniai ir milžiniški kalnai, tamsūs gojai, niūksančios girios, platūs laukai, arimai juosia kaimo trobelę… Kaip malonu!.. Miegan užliūliuoja lakštingalos, o iš miego pažadina gaidžiai. Atgaivina šaltinio vanduo, o tamsus gojus vėsina…

Tris žiemas Baranauskas lankė pradžios mokyklą. Čia jis išsiskyrė darbštumu ir gabumais. Jam ypač sekėsi aritmetika. „Dar mažas tebebūdamas,— rašė senatvėje Baranauskas,— girdėjau aždavimą išrokuoti, kiek reikia pirkti jaučių, karvių ir teliukų už 100 rublių, kad būtų 100 štukų? — jaučiui 10 rublių, karvei 5, teliukui pusė rublio. Per ilgiausia tada ant pirštų išrokavau, jog išeina l jaučias, 9 karvės ir 90 teliukų. Potam net pasenėjau, beieškodamas pailgai ir paskersai po aritmetiką ir algebrą taisyklės tai rokundai”. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligi trylikos metų ganęs tėvų bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęs liokajumi, meistravęs, porą metų tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metų pradėjęs mokytis lenkų, o dešimties — rusų kalbos. Pats mokęsis groti klavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs tapyti, bet, neturėdamas pavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė mokslai. 1851 m. vasario 10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma, kad tai buvo valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus raštininkams, kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo raštvedybos — kaligrafiškai „cirkuliuoti” aplinkraščius, sudarinėti duoklių bei inventorių knygas. Šia mokykla Baranauskas labai nusivylė. Laiške tėvams jis rašė: ,,Jausdamas didelį potraukį mokytis ir jį labiausiai vertindamas, tariausi, kad valdiškoje gubernijos mokykloje bus mokoma to paties, kaip ir gimnazijose… Bet apsirikau…, nes nieko neišmokau ir dvejus metus sugaišau”. Ir šioje mokykloje jam laikas nepraėjo veltui, poetas daug skaitė ir daug ką suprato. Jaunuolis laiškuose džiaugėsi, kad iš knygų išmokęs daug gražių dalykų, kad knygos praskaidrinusios jo protą. Čia jis pradėjo mąstyti apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus laimę, graužtis, kad ligi šiol taip mažai padaręs. Tada Baranauskas nusistatė griežtas gyvenimo taisykles, pasiryžo negerti alkoholinių gėrimų ir nerūkyti, atliekamu nuo pareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašinėti. Vertos dėmesio ir kitos Baranausko gyvenimo taisyklės, kurios reikalavo laikytis tylos — kalbėti tik tiek, kiek būtinai reikia, su nieku neįsivelti į vaidus, apie nieką niekados blogai nekalbėti, labiausiai saugotis melo, kas dieną tuo pačiu metu keltis ir gulti, laikytis valgymo tvarkos, valgyti tik prie stalo.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->