Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antano Baranausko biografija

Autorius: Miroslavas

Vingiuotame lietuvių literatūros istorijos kelyje tarp K. Donelaičio poemos “Metų” (1776 m.) ir Maironio “Pavasario balsų” (1895 m.) iškyla Antanas Baranauskas su savo poema “Anykščių šilelis” (1858–1859 m.). Antano Baranausko poema “Anykščių šilelis”, įžymiausias XIX a. vidurio lietuvių poezijos kūrinys, sukurtas po šiaudiniu be pjūklo suręstos klėtelės stogu. Jau pradėjęs antrąjį šimtmetį, šis kūrinys išgarsino poeto vardą ne tik jo gimtuosiuose Anykščiuose, bet ir toli už Lietuvos sienų.

Antanas Baranauskas gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose. Krikšto dokumentuose būsimasis poetas ir jo tėvai įrašyti Baranausko (Baranovski) pavarde. Šiaip anykštėnai, net ir inventorių surašinėtojai jo tėvus ir senelius vadindavo Baronais. Baranausko tėvai buvo valstybiniai, arba karališkieji, valstiečiai. Priklausydami valdžios dvarui, jie gyveno palyginti lengviau negu privačiųjų dvarų baudžiauninkai, kuriuos ir žmonės pravardžiavo vergeliais, o baudžiavą vadino vergija. Baranausko tėvai 1839 m. labai lengvomis sąlygomis beveik pusvelčiui įsigijo keliolikos dešimtinių ūkį su griūvančiais trobesiais Užupiečiuose, dešiniajame Šventosios krante, buvusiose Villains dvasinės seminarijos valdose. Čia jie persikėlė iš kitos Anykščių miestelio dalies – Jurzdiko, iš senelių sodybos, persivežę klėtelę, kuri buvusi be pjūklo suręsta 1826 m. Toji klėtelė ilgainiui ir susilaukė Baranausko klėtelės vardo. Joje dabar įkurtas memorialinis A. Baranausko muziejus.

Įkalnėje stovėjo gyvenamoji troba ir penki ūkiniai trobesiai. Jie buvę tokie prasti, kad mažasis Antanas neatskirdavęs gurbo nuo gryčios.

Kaip ir visi Užupiečių valstiečiai Baranauskai dirbo 12 dešimtinių prastos žemės, pjovė 5 dešimtines prastų pievų ir dešimtinę dar prastesnių balų. Jie laikė arklį ir du jaučius, tris karves, aštuonias avis bei ožkas, keturias kiaules. Už visa mokėjo 13 rublių 53 kapeikas mokesčių ir ėjo 12 dienų lažo.

Poeto tėvas Jonas Baranauskas tarnavo Anykščių valsčiaus valdyboje mokesčių rinkėju. Jis buvo šviesus ir ryžtingas žmogus, mokėjo skaityti ir rašyti. Būdo jis buvo griežto. Vaikai tėvo bijodavęsi, ypač jo raudono diržo. Sekmadienio vakarais balsu skaitydavo šeimynai šventųjų gyvenimus, kol susigraudindavęs ir, užsikniaubęs ant stalo, balsu pravirkdavęs.

Motina – Teklė Pavilionytė – garsėjo ne tik “dailiais veideliais”, bet ir gražiu balsu. Ji taip pat mokėjusi skaityti ir net rašyti. Visą gyvenimą poetas minėjo savo švelniąją motutę.

Antanas Baranauskas augo kartu su trimis broliais – Jonu, Juozu, Anupru ir seseria Rozalija. Kartu ganydavo, meškeriodavo ir grybaudavo, jiems išdainuodavo savo sukurtas pirmąsias dainas. Žmonės negalėdavę atsiklausyti, kaip gražiai giedodavęs vyresnysis brolis Jonas. Jis rašto pramokęs ir būsimąjį poetą. O jaunesnysis, Anupras, mokėsi Panevėžio gimnazijoje.

Pats poetas dėl nuolatinio niurnėjimo ir šiurkštoko balso buvo pravardžiuojamas “jurkštu”, “šlapalu”, “smalaūsiu”. Mažasis poetas užmiršdavo laiku ir nosį nusišnypšti, ir vyžas susivarstyti. Apskritai, anot brolių, buvęs netikęs, nevikrus, nevalyvas. Tris žiemas (1845–1848 m.) Baranauskas lankė Anykščių pradžios mokyklą.
Mokėsi be galo rimtai, atsidėjęs. Ilgais Žiemos vakarais prie balanos namiškiams visa išpasakodavo, ką mokykloje girdėjęs, balsu paskaitydavo iš krepšelio išsitraukęs knygelę. Tie jo skaitymai namiškius gerai nuteikdavo, stebindavo ir jį patį darė laimingesnį. Anykščių pradžios mokyklos mokytojas Lebedevas, įvertinęs savo mokinio gerą atmintį ir gabumus matematikai, pareiškė tėvui, kad tokių sugebėjimų vaiko laukianti didelė ateitis arba katorga, carinės patvaldystės sąlygomis nereta talentingų žmonių lemtis. Baigusį pradžios mokyklą 1848 m., Antaną tėvas ir nuvežė žadėtos didelės ateities siekti pas Gelvonų kleboną liokajum. Klebonas, žadėjęs palavinti, po metų jį grąžino kaip “niekam tikusį”. Netikęs liokajumi, Baranauskas nelinko ir žemės darbui: trūko net fizinės jėgos, arklys jį parvilko namo su visomis akėčiomis. O jo išdaigos pradėjo kelti tėvams nerimą.

Pagaliau buvo nuspręsta Antaną mokyti toliau. 1851 m. pradžioje tėvas nuvežė jį į Rumšiškes, į nemokamą dvimetę valsčiaus raštininkų mokyklą. Paskui būsimojo raštininko laukė privaloma tarnyba valsčiaus raštinėje ir poniškas gyvenimas. Viršaitis dažniausiai vos pasirašyti mokėdavo, taigi raštininkas – viso valsčiaus galva. XIX a. pabaigos rašytojas A. Fromas-Gužutis pažinojo tokį raštininką, kuris per trejus metus surinkęs trisdešimt tūkstančių, nusipirko dvarą. Nuo raštininko priklausė ir valstybinio grūdų sandėlio pyliavos, ir rekrutų sąrašai, jie plėšdavo iš žmonių už mažiausią reikalą. Ir iš tikro, jis būdavo apsitaisęs, lyg koks dvarininkas; drapanos gražios, čebatai blizga, plaukai gražiai sušukuoti, visokiais kvepalais kvepia.

Deja, gubernijos raštininkų mokykla Baranauskas karčiai nusivylė, tikėjęsis, kad čia bus dėstoma gimnazijos programa. Rumšiškių mokyklos lygis jam pasirodė žemas. Būsimajam raštininkui nereikėjo nusimanyti apie Horacijaus odes. Niekas čia nedėstė nei antikinės literatūros, nei lotynų ar prancūzų kalbų. Fizikos, logikos ar mitologijos buvo mokomi apskrities mokyklose bajoraičiai, pateikę autentiškus ar pirktus kilmės dokumentus. Laiške tėvams jis pasiguodė prastai rašąs, bet pasidžiaugė gera atmintimi ir greita nuovoka. Ir Anykščių parapinėje mokykloje, ir Rumšiškėse raštinės mokslas buvo dėstomas rusų kalba. Atkaklų valingą Baranausko charakterį rodo jo dienoraštyje aprašytos sniego kautynės… Nepritapęs prie lengvabūdiškų mokslo draugų, nerimo genamas, Baranauskas pradeda eiliuoti.

Jau Rumšiškėse jis buvo pripažintas poetu. Baranausko debiutas prasidėjo taip: kartą jis susigundė parašyti eilėmis laišką tėvams. Perskaitė draugams. Būsimieji raštininkai susižavėjo ir išgarsino mokytojams. Buvo ir tokių, kurie netikėjo, kad jis pats parašė. Kad jo nekaltintų plagijavimu, Baranauskas nutarė eilėraščiuose neaprašinėti ”populiarių ir įprastų dalykų”, bet vaizduoti Rumšiškių potvynio 1851 m. pavasarį aprašymas.

Poetas vaizdingai pasakoja su kokiu kurtinančiu gausmu skilo Nemunas, kaip vanduo užliejo Rumšiškių mokyklą. Kaip siaubo apimti vargšai mokiniai savo skryneles sukilojo ant suolų. Kaip pakrantėje susigrūdę ledai, laužydami tvoras, artėjo prie jų namų, išgriovė pamatus. Kaip čia sustodamas, čia vėl pakildamas vanduo nešė žviegiančias kiaules, kaukiančius šunis. Iki pusiaujo sušlapę mokiniai nukraustė savo skryneles nuo suolų, sutampė ant aukšto ir ten palėpėje pradrebėjo nuo šalčio ir baimės kiaurą naktį, kol rytą juos žmonės išgelbėjo.

Baigęs raštininkų mokyklą, 1853 m. Baranauskas skiriamas raštininko padėjėju Vainuto valsčiaus raštinėje. Slogi tolimo Rytprūsių pasienio buitis – girtavimas, kortos. Baranauskas laužo savo nusibrėžtąsias taisykles, neatsispirdamas valsčiaus pareigūnų įpročiams. Nuolatinis lėbavimas jo neužpildo: jaunuolis ilgisi šviesesnio ir doresnio gyvenimo. Pradėjęs priešintis, ieškoti teisingumo, kovoti su kontrabandininkais, nustoja tų pačių pareigūnų malonės. Laiške tėvam Baranauskas guodėsi, kad jį ėmę niekinti, viešai šmeižti, apkaltinę lengvapėdiškumu ir tinginiavimu. Išsiilgęs artimųjų ir gimtinės, jis veržiasi atsikelti arčiau tėviškės. Tačiau jis nukeliamas į Raseinius. Pagaliau 1855 m. balandžio mėn. Baranauskas gauna paskyrimą į trečią tarnybos vietą, tik ne arčiau tėviškės, bet dar gilyn į Žemaitiją, į nedidelį Sedos miestelį. Baranauskas tų pačių 1855 m. birželio mėnesį paaukštinamas Skuodo raštininku, kur vos per plauką neišsipildžiusi jo senojo mokytojo pranašystė. Negaudamas iš naujojo raštininko kyšių, Skuodo vaitas Vilgockis ėmęs kabinėtis. Kartą įsikarščiavę norėjo įkirsti jam rykščių. Baranauskas, jo lieptas, nusivilkęs švarką. Tik paskutinę akimirką Vilgockis atlyžęs. Baranauskas vėliau pasakojo, kad jau buvo betraukiąs peilį… Dienoraštyje jis guodėsi, kad daug darbo, didelis valsčius, dažnos revizijos, pražygiuoja kariuomenė ir, svarbiausia, daug nesutarimų. Visa tai “audra po audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaip nuodijo man ramybę ir sveikatą. Tai mane būtų sugniuždę…”

Vainuto laikotarpiu Baranausko eilėraščiai liudija ne vien neabejotiną poeto talentą, bet ir jo apsiskaitymą, pastangas sekti naujosios romantinės poezijos pavyzdžiais. Juose apstu iš lenkiškų poezijos vertimų perkeltų klišių. Tačiau jo lietuviškai kūrybai būdingas kaimiškas leksikos atspalvis, kaimo žmogaus jausena.

Savarankiško gyvenimo pradžia Baranauskui susiklostė nevykusiai.

Baranausko gyvenimą ir kūrybą kita kryptimi dar Sedoje pasuko užsimezgusi romantiška draugystė su pagarsėjusia Žemaitijos poete Karolina Praniauskaite, kilusi iš senos, bet neturtingos žemaičių bajorų šeimos, gyveno Telšiuose. Poetai susipažino, pirma pasikeitę rankraštiniais savo eilėraščių rinkinėliais ir vienas kitam dedikuotais eilėraščiais, kurių taurumas ir nuoširdumas iš karto sukėlė abipusį pasitikėjimą. K. Praniauskaitė gerai mokėjo lietuvių kalbą, ji buvo mokytoja, labai apsiskaičiusi, inteligentiška. Eilėraščius ji rašė lenkų kalba. Poetės draugystė, žymiai aukštesnė kultūrinė aplinka gerokai praplėtė Baranausko literatūrinį akiratį. Ji paskatino poetą rašyti gimtąja kalba, savo kūrybą skirti liaudies žmonėms. Neabejotinai K. Praniauskaitė pastūmėjo jį kunigystėn – ano meto baudžiavinio kaimo vaikui vieninteliu prieinamu mokslo keliu. Jos brolio, vieno įtakingiausių Žemaičių vyskupijos kunigų, Otono Praniausko padedamas, Baranauskas 1856 m. rudenį įstojo į Varnių kunigų seminariją. K. Praniauskaitei, septyneriais metais už jį vyresnei, sunkiai sergančia džiova, Baranauskas parašė nemaža eilėraščių, kupinų gilaus dėkingumo bei prieraišumo jausmų.

Šimto metų laiko kodai nesugrąžinamai palaidojo dviejų poetų – A. Baranausko ir K. Praniauskaitės – draugystės detales. Baranauskas stodamas į seminariją, sąmoningai sunaikino visa, kas būtų galėję kompromituoti kunigų seminarijos auklėtinį. Ir Praniauskaitė prieš mirtį paprašė motinos sudeginti jos dienoraštį ir laiškus.

Ankstyva jaunos poetės mirtis ir sąmoningas visų Baranausko ir K. Praniauskaitės bendravimą liečiančių privačių dokumentų – dienoraščių, laiškų ir eilėraščių rankraščių – sunaikinimas romantiška paslapties uždanga pridengė šią A. Vienuolio taikliais žodžiais pavadintą “tragiškos sielų simpatijos” istoriją.

Numalšinus 1831 m. sukilimą, Lietuvoje buvo uždarytos aukštosios mokyklos – Vilniaus universitetas, Medicinos – chirurgijos akademija, – o gimnazijos nepriimdavo be bajorystės pažymėjimo. Taigi Varnių kunigų seminarija – viena iš nedaugelio aukštesniųjų mokyklų, kurioje leidžiama mokytis baudžiauninkų vaikams, neturintiems lėšų ir bajorystės dokumentų. Todėl ne vien religinių nusiteikimų vedami, tėvų ir aplinkos stumiami, čia susirinkdavo vaikinai iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Čia stojo ir vienas būsimųjų 1863 m. sukilimo vadovų A. Mackevičius, metęs Kijevo universitetą ir norėdamas “suartėti su liaudimi”.

Varniai – sena Žemaičių vyskupystės rezidencija. Nuo 1850 m. paskyrus Žemaičių vyskupu M. Valančių, buvusį Varnių seminarijos rektorių, čia palengva pradeda burtis šviesesnieji platesnio akiračio kunigijos ir to meto lietuvių inteligentijos atstovai, savo kilme ne bajorų, bet baudžiauninkų vaikai.

Iš čia siunčiami aplinkraščiai plėsti kaimo mokyklų tinklą. Čia rašomos lietuviškos knygos, organizuojama jų leidyba. Čia kovojama ir dėl visuomeninių lietuvių kalbos teisių – deramasi su carine administracija dėl lietuviško laikraščio spausdinimo. Palaikomi ryšiai su savamoksliais entuziastais, kurie tyrinėja lietuvių kalbą, rengia žodynus, renka tautosaką, etnografiją. M. Valančius svajojo įkurti net lietuvišką akademiją. Varniuose įsteigta rečiausia carinė įstaiga – knygynas, o S. Daukantas ragina M. Valančių knygyne turėti ir lietuviškų knygų.

Seminarijoje būta ne vien religinių, bet ir opozicinių nuotaikų. Prasidėjus sukilimui, nemaža seminarijos dalis nuėjo su sukilėliais. Seminarijoje ir Baranauską pasiekdavo draudžiama anticarinė literatūra. Turtingoje Varnių seminarijos bibliotekoje, sukaupusioje 3028 pavadinimų 5883 tomų knygų, Baranauskas susipažino ne tik su naujausiais kalbotyros veikalais, su romantine istoriografija apie Lietuvą.

Varnių kunigų seminarijoje Baranauskas apsisprendė kalbėti ir rašyti lietuviškai, dirbti lietuvių kultūros labui. Jo kalbų pasiklausę, bailesnieji sprukdavo į šalį kaip nuo apsėsto. Seminarijoje Baranauskas suartėja su seminarijos auklėtiniu Pranciškum Viksva ir ypač susibičiuliuoja su Klemensu Kairiu, anykštėnu iš gretimo Liudiškių kaimo. Su juo Baranauskas aiškinasi poetinės kūrybos problemas, romantinę poeto pranašo koncepciją, moralinių ir visuomeninių vertybių, naujų idėjų skelbimo misija. Panašia tema poetinį dialogą tęsia Baranauskas ir su K. Praniauskaite. Baranauskas tvirtino, kad Kairys labai gerai mokėjo lietuvių kalbą. Jam Baranauskas patikėjo slapčiausias mintis.

Baranauską masina poeto – vadovo idealas. Iki šiol rašinėjęs vien lenkiškai, Baranauskas pradeda rašyti lietuviškai. Jis siunčia eiliuotus laiškus savo kolegoms ir dėsto juose tą pačią poeto, senovės žygių dainiaus programą.

Varniuose rašytojas susidomėjo lietuvių kalbos tyrinėjimu. Čia jis sužinojo, kad lietuvių kalba vertinama kaip viena seniausių kalbų, kad ja domisi pasaulio mokslininkai. Jis matė, jog neplėšti jos tyrinėjimo dirvonai. 1857 m. Baranauskas parašė didesnį straipsnį “Apie žemaičių ir lietuvių kalbą” ir sudarė lietuvių tarmių medžiagos rinkimo ir tyrinėjimo planą. Jis pranašavo senai lietuvių kalbai ilgus amžius.

Baranauskas Varnių kunigų seminarijoje mokėsi tik dvejus metus (1856 – 1858), bet čia jis subrandino savo geriausius kūrinius. Vienas
reikšmingiausių poeto kūrinių – “Dainų dainelę” (1857). Šį poetinį kūrinį sunku net skaityti kaip eilėraštį. Jis prašyte prašosi dainuojamas, parašytas kaip daina. “Dainų dainelę” buvo naujas kūrinys XIX a. vidurio lietuvių poezijoje savo romantiniu nuspalvinimu – ir emocingu pasakojimu apie senovę, laisvės ilgesiu, ir liaudiška poetika.
Romantinė yra ir kūrinio žanro specifika – čia susilieja eilėraščio ir dainos ribos.

Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie Lietuvą. Jis pirmasis tapė jos garbingos senovės vaizdus ne vien plačiai atsivėrusiomis peizažinėmis panoramomis, bet ir kėlė iš užmaršties jos herojišką praeitį.

Poetas, kunigų seminarijos auklėtinis, negalėjo kritiškai vertinti katalikybės vaidmens Lietuvos istorijoje. Bažnyčia, anot jo, “ugdė kantrybę, meilę, stiprybę” ir buvo švietimo, moralės bei socialinio teisėtumo autoritetas. Be ponų ir dvarų gyvenimą skelbiantys šūkiai baudžiavos panaikinimo išvakarėse, bruzdėjimų ir neramumų laikotarpis: 1856 – 1861 m. Priespaudos naštą nusimetusiame krašte Baranauskas matė didžiulį poeto – menininko vaidmenį, nurodantį tautai tikrąsias dvasines kultūros vertybes – kelią laisvam, doram ir šviesiam gyvenimui.

Poeto nerimas dėl Lietuvos ateities ir jos laisvės dar meniškiau buvo išreikštas svarbiausiame kūrinyje – “Anykščių šilelio” poemoje. Baranauskas poemą parašė per dvejas 1858 ir 1859 m. vasaros atostogas Anykščiuose. Paties poeto pasakojimu poemos genezė buvusi tokia. Varnių kunigų seminarijos retorikos dėstytojas, mėgęs per paskaitas cituoti A. Mickevičiaus, J. Slovackio poeziją, kartą paskaitė Lietuvos girių aprašymą iš A. Mickevičiaus “Pono Tado”. Dėstytojas įsikarščiavo ir ėmė girti lenkų kalbos turtingumą ir skambumą, pasirėmė anuomet plačiai diskutuojamu teiginiu, kad lietuvių kalba neturinti žodžių aukštesnėms sąvokoms reikšti, jis pridūrė, kad tokia prastuolių kalba nederanti nė poezijai. Baranauską tie žodžiai įžeidė ir poetas pasiryžo “atkeršyti”. Tą pačią vasarą jis ir pradėjo rašyti kūrinį, kuriame lietuvių kalba suskambėtų ne prasčiau negu A. Mickevičiaus poemoje. Dar 1855 m. K. Praniauskaitei skirtame eilėraštyje jis buvo užsimojęs “iš storų praeities klodų prikelti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu, surinkti senus liaudies padavimus, kad atgytų jų kerintis grožis”. Poetas pamažu brandino šį sumanymą, rinko tautosaką, frazeologiją. Net brolį Joną buvo įprašęs jam talkininkauti, užrašinėti priežodžius, mįsles, patarles ir t.t.

Poetą žavėjo neišsemiama istorinių pasakojimų, legendų, padavimų išmonė, apipynusi kone kiekvieną jo gimtinės kalną ir slėnį, upę ir upelį, akmenį ir medį. Kokia turtinga pasirodė beteisė, iš krašto visuomeninio gyvenimo išstumta lietuvių kalba paprasto liaudies žmogaus lūpose!

Pasimokęs dvejus metus Varniuose, Baranauskas 1858m. buvo išsiųstas tęsti teologinių studijų į Peterburgo dvasinę akademiją, kuri rengė aukštesnio rango dvasininkus. Peterburgo dvasinėje akademijoje Baranauskas susidūrė su visai kita atmosfera. Sulenkėjusi akademijos vadovybė Lietuvą laikė tik viena Lenkijos provincijų, kuriai ypač reikėjo glaustis prie Lenkijos kovai prieš carizmą.

Kelionė pašto arkliais į carinės imperijos sostinę truko ilgai. Toje kelionėje buvo sukurtas stambus keturiolikos giesmių kūrinys “Kelionė Petaburkan” , kuris buvo parašytas per 1859 m. vasaros atostogas.

1860 – 1861 m. revoliucinės situacijos sąlygomis, prasidėjus masinėms manifestacijoms Lietuvoje, jis rašė ir vertė lenkų revoliucines giesmes. Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, 1862 m. Baranauskas buvo išsiųstas į užsienį gilinti svetimų kalbų ir teologijos žinių. Bestudijuojantį Miuncheno universitete, jį užklupo 1863 m. sukilimas. Baranauskas labai jautriai sekė sukilimo eigą, bendravo su sukilimo šalininkais, užsidegęs kažką rašė. Buvo beatiduodąs spaudai, bet nuodėmklausio palieptas, sudeginęs. Išliko tik tuo metu jo parašytas eilėraštis, vienintelis lietuvių poezijoje sukurtas 1863 m. sukilimo laikotarpiu.

Baranauskas 1863 m. pabaigoje, gavęs leidimą nelaikyti egzaminų, išvyko į Romą. Poetas laiškuose rašytuose tuo metu tėvams klausinėjo apie savo brolius. Poetas žinojo apie Anykščiuose vykstantį visuotinį sukilimą, žinojo, kad jo broliai Jonas ir Anupras, jų kaimynai išėjo sukilėliais. Baranausko broliai netrukus buvo ištremti ir sugrįžo į tėvynę tik po 12 metų. Sukilimo aukomis tapo ir Baranausko bičiuliai. K. Kairys buvo ištremtas į Uralą ir ten 1865 m. žuvo. P. Viksva suimtas, o D. Pėža, vadovavęs sukilėlių kuopai, pabėgo į užsienį. Į Kairio bylą buvo įtrauktas ir Baranauskas. Jis Peterburgo dvasinės akademijos auklėtiniams neabejotinai kurstė anticarines nuotaikas. Poetas išvengia suėmimo, nes tuo metu būna užsienyje.

1864 m. pabaigoje Baranauskas grįžo į Peterburgą ir buvo paskirtas Dvasinės akademijos dėstytoju. Deja, čia neišbuvo nė metų, neįsigijęs Dvasinės vadovybės pasitikėjimo. M. Valančiaus kvietimu, 1865 m. Baranauskas parvyko į Lietuvą. Čia jis ilgus metus dirbo pedagoginį darbą Kauno kunigų seminarijoje, dėstė lietuvių kalbą ir iškilo kaip įžymus lietuvių kalbos tyrinėtojas. Pedagoginio darbo Baranauskas nemėgo. Savo paskaitose jis nukrypdavo į jam rūpimus mokslinius klausimus, kurių nepajėgdavo suprasti klausytojai.

Baranauskas nesavanaudiškai ir tolerantiškai bendravo, plačiai teikdamas žinių apie lietuvių kalbą, su Rusijos Mokslų akademija, su įžymiais lingvistikos tyrinėtojais Rusijoje ir Vakarų Europoje. Poetas buvo geležinės valios ir pareigos žmogus. Tapęs kunigu, jis atsiribojo nuo viso, kas buvo nesuderinama su dvasininko pareigomis.

Kelerius metus (1880 – 1883) Baranauskas tėviškai globojęs J. Šliupą, tačiau vėliau manoma Baranauskas buvo asmeniškai įskaudintas, dėl lietuviško laikraščio redagavimo ir leidimo.

Pagaliau po 1863 m., o ypač po M. Valančiaus mirties, aukštoji dvasininkija jau nebegaivino Lietuvos atsiskyrimo nuo Lenkijos klausimų.
Administracinius ryšius, kuriais dvasininkija buvo pavaldi lenkų dvasininkijai, stiprino bendra kova prieš carizmą bei jo tvirčiausią ramstį, stačiatikybę. Šie ryšiai ir polonizacinės tendencijos reakcijos po 1863 m. sukilimo sąlygomis, ypač po 1861 m. revoliucinių manifestacijų, tik sustiprėjo.

Nusivylęs Baranauskas ima domėtis matematika, tikėdamasis nebesusidurti su politika. Nors matematikai duomenų jis ir turėjo, elementaraus pasiruošimo stoka Baranauską vertė sugaišti begales laiko ir sveikatos. Jis atradinėjo seniai atrastus dalykus ir pats matė savo darbo beprasmiškumą. Visgi keli jo matematiniai darbai buvo išspausdinti Vokietijoje ir Lenkijoje. 1883 m. jam buvo suteiktas prelato laipsnis, 1884 m. jis pakeltas vyskupu.

1897 m. paskirtas Seinių vyskupu, matematinių studijų jis atsisakė.

Seinių vyskupija XIX a. pabaigoje pagal gyventojų nacionalinę sudėtį buvo lietuviškesnė, negu Kauno vyskupija. Jis pirmasis iš vyskupų ir Seinų katedroje prabilo lietuviškai. Nuo seno čia administravo lenkų dvasininkija. Baranauskas stengėsi neužgauti nei lietuvių, nei lenkų nacionalinių jausmų, derino abi kalbas. Paskirtas aukšto dvasininko, administratoriaus pareigoms, Baranauskas jautė moralinę pareigą ginti dvasininkiją, jis ir gynė, ne kartą perdėdamas ir pasikarščiuodamas. Tačiau niekas jo nesuprato iš tuometinių dvasininkų. Aukštosios dvasininkijos pavyzdžiu kasdieniniame gyvenime jis pradėjo vartoti lenkų kalbą, nors jaunystėje, net ir vėliau pats skatino savo bičiulius kalbėti ir rašyti lietuviškai.

Ligi pat savo amžiaus pabaigos Baranauskas jautė pareigą rūpintis lietuvių spaudos grąžinimo klausimu. Poetas rašė raštus Peterburgo senatui, išdėstė reikalą pačiam vidaus reikalų ministrui, palaikė ryšius su įžymiais rusų mokslo ir kultūros veikėjais, kurie patys rėmė ir kėlė lietuvių spaudos grąžinimo klausimą.

Kaip aukštas bažnyčios pareigūnas, Baranauskas nuosekliai ir principingai priešinosi carinei administracijai, nesitaikydamas ir nepataikaudamas, išdidžiai mokėdamas baudas.

1897 m. lapkričio 26 d. Baranauskas mirė. Jis buvo laidojamas kaip vyskupas, bet ne kaip lietuvių tautos poetas. Jis buvo palaidotas Seinių katedroje.

Rašykite komentarą

-->