Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antanas Baranauskas – lietuviško žodžio saugotojas ir puoselėtojas

Autorius: Irmantas

„ Graudus yra mažos tautos ir jos kultūros likimas: amžinas budėjimas, amžina gynyba“, kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius viename lietuviškam žodžiui skirtame renginyje.

Kai 1904 metų gegužės mėn. 7 dieną caras Nikolajus II panaikino spaudos lietuviškais rašmenimis draudimą, šis įvykis, anot to meto kalbininkų, savo reikšmingumu prilygo Žalgirio mūšiui. Jei šioje kovoje dalyvavo daugelis tautų, tai kovoje su spaudos draudimu pagrindinė ir lemiama šlovės dalis priklauso visiems pažangiems lietuviams, neabejingiems savo krašto kultūrai, gimtajai kalbai ir spausdintam žodžiui. Daug jų, rašytojų, bebaimių knygnešių ir paprastų jiems talkinusių žmonių, jau seniai amžinu miegu miega savo gimtoj žemelėj, tačiau atmintis apie jų nuveiktus darbus, padėjusius išsaugoti tautos egzistavimo pagrindą – spausdintą žodį – gyva ligi šiol.

Vienas iš tokių nepamirštamų lietuviško žodžio saugotojų ir puoselėtojų pačiais juodžiausiais lietuvių tautos metais buvo Antanas Baranauskas, dvasininkas, poetas ir kalbos tyrinėtojas, kurį literatūros kritikai vadina viena prieštaringiausių ir dramatiškiausių asmenybių visoje mūsų literatūros istorijoje.

Daug posūkių ir nevienareikšmių apsisprendimų buvo jo sudėtingame gyvenime, tačiau pačius lemtingiausius tautai klausimus jis sprendė kartu su ja, kartu išgyveno skausmus ir sopulius, tą juodąją negandą, kuri užgriuvo tautą kartu su spaudos uždraudimu. Būdamas iš prigimties jautrus, jis skaudžiai priėmė savo tautos pažeminimą: carizmo priespaudą, žmonių skurdą, o labiausiai – gimtosios kalbos niekinimą.

Dar būdamas studentu, išgirdo vieną seminarijos dėstytoją cituojant garsius lenkų poetus ir giriant, kad tik lenkų kalba galima parašyti tokias eiles apie mišką, nes jos turtingumui neprilygsta kitos kalbos, o ypač – lietuvių, kuri tebėra prasčiokiška mužikų kalba. Kaip sakė pats A.Baranauskas, tie žodžiai „ stačiai lyg peiliu širdin smogę “. Už juos jis „ atkeršijo “ savo garsiąja poema „ Anykščių šilelis “, įrodęs, kad lietuvių kalba ne tik skambi ir graži, turtinga, bet ir tinkanti poezijai, patiems gražiausiems vaizdiniams apibūdinti, slapčiausioms mintims išreikšti. Amžiams bėgant, šis poezijos kūrinys tapo klasikiniu ir toliau tebejaudina skaitytoją. Jame jis girdi ne vien sielvarto šauksmą dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės. Išskirtinis motyvas – tai pasididžiavimas savo pavergtąja Tėvyne, jos išaukštinimas.
Kalnai ant kalnų,- ė ant tų kalnų

Kalnai ir maži kalneliai.-
poetas šiais žodžiais tarsi nusako Lietuvos didybę. Ir reikia
pripažinti: tokios aukštos Lietuvos dar niekas nėra matęs. Šiose dviejose eilutėse ji atrodo tarsi trijų, keturių „aukštų“: kalnai, ant jų vėl kalnai, o ant šitų kalnų dar maži kalneliai. Rašydamas šias eilutes, galima sakyti, poetas vienu žvilgsniu apmatė visą Lietuvą ir pamatė ją kaip kokį medį – gyvą, beaugančią, į viršų bekylančią. Jose mes matome pastangas nupiešti ne tiek geografinį, kiek dvasinį Lietuvos peizažą, pateikti tautos istorinės patirties reljefą, „ kur kaip kalnai vieni ant kitų auga amžinai, pripildyti nesunaikinamo ir niekuo nepakeičiamo laisvės ir laimės siekimo… “ (Just. Marcinkevičius).

Ne tik „ Anykščių šilelyje “, bet dar iki jo pasirodymo eiliuotuose laiškuose draugams poetas išreiškia idėjinę priešpriešą žemai, tamsiai ir negyvai baudžiavinei tikrovei. Jo žodžiuose ryški artėjančio sukilimo nuojauta:

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->