Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Amerikos Nepriklausomybės karo priežastys

Autorius: Rimantė

Amerikos Nepriklausomybės karo priežastys

1. Agrarinė problema

Anglijos karalius ir aristokratinė dvarininkija negailėjo pastangų feodaliniams principams įtvirtinti kolonijose. Stambiems valdytojams priklausė daug žemių ir karališkose kolonijose, ir tose, kurias karaliai dovanodavo stambiems dvarininkams (lordas Baltimoras buvo Merilendo savininkas ir pan.). Žemės sklypus jie dalindavo persikelėliams fiksuotosios rentos sąlygomis, bet neleido kolonijose įsitvirtinti laisvai buržuazinei perkamos ir parduodamos žemės nuosavybei. Feodalizmo elementai agrariniuose santykiuose–latifundijos, majoratas, fiksuotoji renta–buvo ypač ryškūs centrinėse ir pietinėse kolonijose. Kova dėl demokratinio žemės klausimo sprendimo pasireiškė įvairiomis formomis: kėlimusi į „laisvas” žemes (skvoterystė), sukilimais (1676 m., vadovaujamas Bekono).

2. Prekybinės ekonominės problemos

Svarbi prieštaravimų tarp kolonijų ir metropolijos didėjimo priežastis, šalia agrarinio klausimo, buvo prekybinės ekonominės problemos. Anglijos buržuazija kolonijas traktavo kaip žaliavų šaltinį ir rinką savo pramoninėms prekėms. Įvežamų į kolonijas anglų prekių piniginė išraiška sutinkamai su merkantilizmo doktrina viršijo įvežamųjų žaliavų kainas. Tačiau šiaurinės ir centrinės kolonijos ėjo kapitalistiniu keliu, kaip ir pati metropolija, o buržuaziniai Amerikos savininkai tapo anglų buržuazijos varžovais laivų statyboje, geležies liejimo pramonėje, prekyboje su Vest Indija ir kitur. Anglija, būkštaudama dėl didėjančio ekonominio kolonijų savarankiškumo, stengėsi visaip riboti pramonės ir prekybos raidą Amerikoje. Ji uždraudė vilnonių gaminių eksportą iš kolonijų, 1750 m. įstatymu buvo užginta steigti metalo apdirbimo dirbtuves etc. Anglijos vyriausybė išleido daugybę įsakų, draudžiančių išvykti meistrams, išvežti iš Anglijos į kolonijas mašinas, išradimus. Navigaciniai aktai griežtai reglamentavo kolonijų prekybą su metropolija ir trečiosiomis šalimis.

3. Administracinė metropolijos politika

Buržuazinei raidai trukdė administracinė Anglijos politika, siekusi kontroliuoti politinį kolonijų gyvenimą. XVIII a. viduryje trylikos Amerikos kolonijų politinė organizacija turėjo daug bendro. Karalius skyrė daugelio kolonijų gubernatorius, kurių rankose buvo sutelkta vykdomoji, teisminė ir įstatymų leidimo valdžia. Kolonijų asamblėjas sudarė Taryba (savotiški Aukštieji rūmai), kurios narius skyrė gubernatorius iš aristokratijos atstovų, ir gyventojų renkami Žemutiniai rūmai, kuriems priklausė įstatymų leidimo iniciatyva ir teisė votuoti pinigines lėšas kolonijoms

valdyti. Rinkimams buvo taikomas turto cenzas, jie visur buvo atviri.

Taigi, kapitalistinių santykių raida kolonijose, karališkosios vyriausybės kursas į reglamentacijos stiprinimą ekonomikos ir politikos srityse, bet kokios ūkinės veiklos varžymas, politinės persikelėlių laisvės ribojimas, amerikiečių nacijos susiformavimas–visa tai vedė į neišvengiamą konfliktą.

Džordžas Vašingtonas (George Washington) ir Neriklausomybės deklaracija

Vašingtonas buvo turtingas plantatorius, kilęs iš Virdžinijos. 1775–1783 m. Nepriklausomybės karo metu jis priklausė nuosaikiajam sparnui. Jis buvo pirmasis Amerikos prezidentas (1789–1792 ir 1792–1796). 1751 m. jis tapo Virdžinijos milicijos vadovu, vėliau daug nusipelnė, reorganizuodamas partizaniškąją miliciją į reguliariąją armiją. 1774 m. I–ojo Kontinentinio Kongreso dalyvis, vadovavo Nepriklausomybės karui, aktyviai dalyvavo ruošiant JAV konstituciją 1787 m. Užsienio politikoje siekė plačių tarptautinių Amerikos santykių užmezgimo. Amerikoje jis vadinamas Tėvynės Tėvu.

1776 m. pavasarį daugelis kolonijų pasiskelbė nepriklausomomis valstijomis. Tų pačių metų liepos 4 d. Kongresas priėmė Nepriklausomybės deklaraciją, paskelbusią naujos nepriklausomos valstybės–Jungtinių Amerikos Valstijų–sukūrimą. Jos autorius buvo nuoseklus demokratas, švietėjų sparno atstovas Tomas Džefersonas. Socialinėje filosofinėje deklaracijos dalyje pamėginta teoriškai pagrįsti kolonistų teises. Atraminis jos teiginys buvo švietėjiška prigimtinių žmogaus teisių teorija. Natūrali teisinė koncepcija „gyvenimas, laisvė ir nuosavybė” čia įgijo humanistinį pobūdį, nes sąrašas papildytas žodžiais „laimės siekimas”. Svarbiausi deklaracijos teiginiai buvo antikolonializmo idėja ir liaudžiai pripažinta sukilimo teisė. Nepriklausomybės deklaracija turėjo didžiulę pažangią reikšmę.

Taip gimė JAV. Po laimėto 1783 m. Nepriklausomybės karo ją Versalio sutartimi pripažino Anglija.

Prancūzija Napoleono Bonaparto valdymo metais

Po jakobinų diktatūros žlugimo 1793 m. birželio 24 d. Prancūzijoje įsitvirtino direktorijos režimas. Per keturis šio režimo metus Prancūzija patyrė didžiulį ekonominį ir politinį nuosmukį. Konservatyvieji sluoksniai ėmė ruoštis kariniam perversmui ir direktorijos režimo nuvertimui, jį pakeičiant tvirta valdžia, nepriklausančia nuo parlamentinių organų. Politinės krizės įkarštyje į Paryžių atvyko generolas Bonapartas, savo kariuomenę Egipte palikęs likimo valiai. Baisus garbėtroška Napoleonas Bonapartas pasirodė esąs tinkamiausias kariniam perversmui įvykdyti, jį parėmė įtakingi finansininkai.

1799 m. lapkričio 9 d. (briumero 18 d.) įvyko perversmas, valdžia buvo perduota trims laikiniems konsulams, o faktiškai–Napoleonui.

1799 m. gruodžio mėn. buvo priimta nauja Prancūzijos konstitucija. Formaliai Prancūzija liko Respublika su labai sudėtinga, išsišakojusia valdymo struktūra. Vykdomoji valdžia (su gerokai išplėstais jos įgaliojimais) buvo suteikta trims konsulams. Pirmasis konsulas, kuriuo tapo Napoleonas Bonapartas, buvo renkamas dešimčiai metų. Jis turėjo visą vykdomąją, iš dalies teisminę ir įstatymų leidimo valdžią: skyrė ministrus, valdininkus į aukščiausius civilinės ir karinės valdžios postus, ambasadorius, vadovavo vidaus ir užsienio politikai. Antrasis ir trečiasis konsulai turėjo patariamojo balso teisę. Pirmą kartą į konstitucijos tekstą buvo įrašytos konsulų pavardės.

Visi vyrai, sulaukę 21 metų, turėjo balsavimo teisę, bet rinko ne deputatus, o kandidatus į deputatus. Iš šių kandidatų tarpo vyriausybė atrinkdavo deputatus. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo padalinta tarp kelių organų–Valstybės tarybos, Tribunato ir Įstatymų leidžiamojo korpuso. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo pavaldi vykdomajai valdžiai. Visi ministrai buvo tiesiogiai pavaldūs pirmajam konsului.

Prancūzijoje įsitvirtino Napoleono Bonaparto asmeninės valdžios režimas, tačiau svarbiausieji revoliucijos metų iškovojimai nebuvo panaikinti. Konstitucija užtikrino naujųjų savininkų teises į revoliucijos metais įgytas žemes, o tai atitiko buržuazijos ir valstietijos interesus.

Plebiscitas patvirtino konstituciją, nes balsavimas buvo atviras, o be to, buvo balsuojama ne tiek už konstituciją, kiek už Napoleoną, kuris jau tada buvo labai populiarus. Napoleonas Bonapartas (1769–1821)–valstybės ir karo veikėjas tais laikais, kai buržuazija dar buvo jauna, besistengianti įtvirtinti savo iškovojimus. Jis buvo tvirtos valios ir nepaprastų gabumų. Nauju 1802 m. plebiscitu Napoleonas buvo patvirtintas pirmuoju konsulu iki gyvos galvos. Jam buvo suteikta teisė paskirti savo įpėdinį, paleisti Įstatymų leidžiamąjį korpusą, asmeniškai sudarinėti taikos sutartis. Tais pačiais metais jo gimimo diena buvo paskelbta nacionaline švente, o kitais (1803 m.) jo atvaizdas pasirodė ant monetų.

Rašykite komentarą

-->