Studijoms.lt

Laisvės Angelo gimimas
Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmetis iš pagrindų pakeitė ekonominį ir kultūrinį Alytaus gyvenimą.

Tuo metu intensyvus alytiškių gyvenimas jau buvo persikėlęs iš pirmojo Alytaus, ženkliau reikšdamasis suvalkinės miesto pusės senamiesčio ribose. Čia kilo svarbesnieji visuomeniniai pastatai kūrėsi mokymo įstaigos, glaudėsi poilsio ir sporto bazės. , , Dzūkų” stadione esančios teniso, krepšinio ir futbolo aikštelės traukė sportininkus, prie Nemuno įrengtos maudyklos viliojo atvykusius Alytun poilsiautojus, lankytojų laukė centrą supantys du dideli parkai.

1929 metais, žengus į antrąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, iškilo mūsų žemiečio skulptoriaus A. Aleksandravičiaus sukurtas , , Angelo”(dar žinomas , , Laisvės”, , , Laisvės angelo” ir , , Nikės” vardais) paminklas, skirtas žuvusių už Lietuvą atminimui.

Grakštaus paminklo, siekusio net trylika metrų, postamente buvo įmontuotos metalinės lentos. Bareljefuose autorius pavaizdavo lietuvių tautos kovą su raudonuoju slibinu, pirmojo Lietuvos karininku A. Juozapavičiaus žūtį ir kritusiųjų už Tėvynės laisvę apraudojimą. Juose išsakytos mintys, tik pabrėžė skulptūroje įkūnytą paminklo idėją: atsisukęs į Kauną, tuometinę sostinę, ir aukštai rankoje iškėlęs trimitą, , , Angelas” kvietė lietuvių tautą Tėvynės sargybon. Kitoje rankoje laikomas gėlių vainikas išreiškė pagarbą kritusiems karžygiams. Visą fasadinę postamento dalį puošė didžiulis kardas, o apačią apjuosė Gediminaičių stulpai.

Paruošiamuosius darbus, vykdytus Alytaus kareivinėse, A. Aleksandravičiui padėjo atlikti II Ulonų pulko amatininkai ir kalvis. Buvo sutvarkyta paminklo aplinka: aikštė ir gretima gatvelė, išgrįstos tašytais akmenimis, aikštės kampuose iškilo keturi stiebai vėliavoms. Alytaus visuomenei , , Laisvės angelo” statyba kainavo beveik 15 tūkstančių litų.

Paminklas atidengtas 1929 metais spalio 27 – osios pusiaudienį.

,, Laisvės angelas” gražiai užpildė tarp parkų likusią erdvę ir aikštė tapo tikru miesto pasididžiavimu.

Žuvusiųjų už Tėvynės laisvę atminimui skirtas paminklas buvo lankomas vietinių gyventojų ir miesto svečių, todėl buvo rūpinamasi aplinkos ir greta esančių poilsio zonų priežiūra.

Alytaus aukštesnioji miškų mokykla, pradėjusi tvarkyti tarp Birutės, Pulko, Dariaus ir Girėno gatvių įsiterpusį natūralų pušynėlį, po kelerių metų pavertė reto grožio, visoje respublikoje garsiu K. Petrausku parku. Vėliau alytiškiai pakrikštijo jį miesto sodu.

Kūrėjas
XX a. pradžioje lietuvių skulptūroje produktyviai reiškėsi menininkas A. Aleksandravičius. Gimė skulptorius 1885 metais gruodžio 3 dieną Alytaus rajone, Gluosninkų kaime.

1914 – 1918 metai – gana vaisingas kūrybinis laikotarpis. Per tą laiką skulptorius sukūrė daugiau kaip 30 bareljefų. Daug darbų vėliau buvo eksponuojama parodose.

A. Aleksandravičiaus kūrybinis braižas susiformavo Vakarų dailės mokyklų ir vietinių skulptūros tradicijų sąveikoje ir išreiškė būdingiausias XX a. pradžios skulptūroje vyravusias tendencijas. Kūryboje persipynė klasikiniam realizmui ir natūralizmui charakteringa stilistika.

Geriausi skulptoriaus darbai yra žuvę, tačiau dalis kūrinių dabar atstatomi ir vėl sugrįžta į senąsias savo vietas. Naujam gyvenimui keliasi ir Alytaus mieste 1929 – 1951 metais stovėjusi plastiška , , Laisvės” skulptūra.

Lemties ženklas
Parko aikštės, per keletą metų spėjusios prigyti alytiškių širdyse, rimtį suardė 1934 – ieji metai. Smarkiam pavasariniam žaibui pataikius į žaibolaidžiu neapsaugotą paminklą, išilgai skilusi skulptūra atitrūko nuo pagrindo ir nukrito, subyrėdama į smulkiausius gabalėlius. Išliko nesudužusi tik apatinė jos dalis.

Miesto vadovybė ir visuomenė ėmė rūpintis paminklo atkūrimu. Užsakymas vėl buvo duotas tam pačiam skulptoriui.

Naujai sukurtas , , Laivės angelas” nedaug skyrėsi nuo pirmojo A. Aleksandravičiaus darbo. Kiek ryškiau į akis krito nauja skulptūrai liedinti panaudota medžiaga – vietoj gipso autorius pasirinko betoną. Nauja buvo ir tai, jog atkurtasis , , Angelas” pasisuko daugiau į rytus, Vilniaus pusėn.

Paminklo atšventinimo iškilmės vyko 1937 metais. Sugrįžus , , Angelui” aikštė vėl tapo kultūriniu ir visuomeniniu miesto gyvenimo centru. Net per karą, išsipildžius blogoms žmonių nuojautoms dėl Lietuvos laisvės praradimo, , , Angelas” žadino ateities viltį.

Angelo žūtis
Turėtą prasmę aikštė prarado 1944 metais, įžengus į atkovotą iš vokiečių Alytų raudonajai armijai. Po , , Angelo” kojomis atėjūnai ėmė guldyti žuvusius savo kovotojus. Su kiekviena diena apie , , Laisvės angelą” rikiavosi vis nauji kauburėliai.

Pasijutę pilnateisiais aikštės šeimininkais, kariškiai ėmėsi ir jos tvarkymo iniciatyvos. Kukli metalinė tvorelė buvo pakeista teritoriją ribojančia aukšta gyvatvore abiejose paminklo pusėse iškilo obeliskai, papuošti raudonąją armiją šlovinančia simbolika ir dedikacijomis. Obeliskus meistrai stengėsi priderinti prie stovėjusio paminklu, todėl pasirinko , , Laisvės angelo” postamentui artima forma, laikėsi dydžių proporcijos, stengėsi paklusti kitoms centrinio statinio charakteristikoms. , , Angelo” pagrindo pavyzdžiu obeliskuose buvo įmontuoti metaliniai bareljefai, vaizdavę kovų II pasauliniame kare momentus. Darbus 1944 metais atliko vietiniai skulptoriai.

Pačios didžiausios permainos aikštėje vyko 1951 metais. Tada buvo nutarta , , Angelą” atskirti nuo tarybinių karių, kaip pasirodė, per klaidą atgulusių jo pašonėje.

Paminklas griuvo 1951 – ųjų vasaros naktį. Dar ir šiandien sunku surasti tą galingąjį, kurio parašu buvo nulemtas tūkstančiams žmonių brangios vietos išniekinimas.

, , Laisvės angelo” vertimo darbai vyko dvi naktis. Pirmąjį vakarą atsivežta technika nepajėgė įveikti tvirtos paminklo konstrukcijos, todėl teko pasitraukti nepasiekus tikslu. Po keleto dienų naktiniai aikštės , , svečiai” sugrįžo, šįkart lydimi jau karinės technikos. Paminklą apjuosė tvirtais lynais ir su trečiuoju tanko truktelėjimu garsiai ir gailiai girgždėdama skulptūra krito. Aptrupėjusi, bet taip ir nesubyrėjusi skulptūra buvo prikabinta prie krovininės mašinos ir nutempta į statybos – remonto kontoros kiemą – ten nuo karo buvo gili išrausta duobė. Prie duobės atvilko ir , , Laisvę”.

Ankstų rytą ėjusieji pro šalį jau nerado , , Angelo”, bet dar matė nuolaužų likučius.

Daugiau paminklo vertimo detalių ir naujos aikštės formavimo smulkmenų paaiškėjo jau atgimusioje Lietuvoje, ėmus rūpintis , , Laisvės angelo” atkūrimu.

Laisvės paieškos
, , Laisvės” skulptūros paieškos prasidėjo 1988 – ųjų rudenį. Iniciatoriai rinko fotonuotraukas, dokumentus, amžininkų prisiminimus Alytuje, Kaune, Vilniuje. Apklausė šimtus liudininkų, bet pergalingo , , Eureka!” vis nesigirgėjo. Netrukus paaiškėjo tik , , Laisvės” obelisko likimas, o aptikti pačios statulos pėdsakų taip ir nesisekė. Teko išgirsti pakankamai prieštaringų vertinimų dėl jos užkasimo prie karinio komisariato, prie karinio dalinio ar įmetimo Nemunan…

Perspektyviausia, aišku, pasirodė nuomonė tų, kurie minėjo teritoriją ties Angelų Sargų bažnyčia. Speiguota 1989 – ųjų gruodžio 3 – osios diena prabėgo entuziastų būreliui kasant ir rausiant įšalusią žemę. Gaila, kastuvai atsimušdavo tik į plytgalius ir gelžgalius.

Nepavykus surasti skulptūros, pagal turimas , , Laisvės angelo” nuotraukas fotogrametiniu būdu vyko paminklo išmatavimų tyrimai. Jų rezultatais naudojosi atkuriantys paminklą dailininkai. 1991metų birželio 14 dieną įvyko kuklus atkurtos skulptūros pristatymas. Vėliau pradėta paminklo postamento statyba. Vykdant šiuos darbus, spalio 10 dieną darbininkai rado 1929 metais pamate įbetonuotą kapsulę su keturiolika senovinių Lietuvos monetų ir paminklo atidengime dalyvavusių svečių pasirašytu aktu. Ši relikvija perduota kraštotyros muziejui. 1991 metais spalio 24 dieną į naujuosius , , Laisvės angelo” pamatus iškilmingai įmūryta kapsulė su pirmosios skulptūros nuolauža ir tekstu: , , Prikėlęs mus Laisvei, Pergalės Angele, keliesi patsai!”.

Padėjusieji atgimti
Naujai atkurtos , , Nikės” autorius J. Meškelevičius. Bareljefus, puošusius paminklo obeliską, atkūrė skulptorius J. Blažaitis. Atkurdamas , , Laisvės” paminklo bareljefus J. Blažaitis naudojosi fotomedžiaga ir išlikusia paminkline lenta. Skulptorius puikiai išlaikė A. Aleksandravičiaus bareljefų formos autentiškumą.

Naudota literatūra
, , Alytaus Laisvės Angelas”

Alytus Leidykla , , Provincija” 1991