Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Algimantas Mackus

Autorius: Dovilė

“Žemininku” dvasinė patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau iseivijos sąlygomis brendo tie poetai, kurie iš gimtinės nedaug ką teišsivežė. Jie vadinami “bežemių”, kartais ir “neornamentuotos” kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus.

Algimantas Viktoras Mackus gimė 1932m. vasario 11d. Pagėgiuose, pašto tarnautojo šeimoje. Čia A.Mackus pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Pagėgiuose šeima gyveno iki 1939m. kovo 22d., kol visą Klaipėdos kraštą okupavo vokiečiai. Po to gyveno Tauragėje, Vilkaviškyje, Vilniuje. A.Mackus Vilniuje baigė pradžios mokyklą. 1944m. Mackai pasitraukė į Rytų Prūsiją. Gyveno pabėgėlių stovyklose Karaliaučiuje, Berlyne, Bavarijoje, Würzburge, Schweifurte, Schwäbisch Gmünde. A.Mackus mokėsi stovyklinėse lietuvių gimnazijose Würzburge, Schweifurte, baigė – Schwäbisch Gmünde. 1949m. pavasarį šeima emigravo į JAV, apsigyveno pas gimines Cicerro mieste prie Čikagos.

A.Mackus kurį laiką dirbo darbininku. Bendravo su išeivijos lietuviais inteligentais, aktyviai įsijungė į kultūrinę veiklą. 1950m. išėjo pirmasis A.Mackaus eilėraščių rinkinėlis Elegijos. 1954m. pradėjo bendradarbiauti literatūrinėje radijo valandėlėje “Pelkių Žiburėlis”, tapo jos redaktoriumi. 1957-1958m. studijavo rusų kalbą ir literatūrą, psichologiją Roosevelto universitete. 1957m. A.Mackus pradėjo dirbti “Margučio” radijo pranešėju, aktyviai dalyvavo liberaliųjų akademinių organizacijų (Šviesa, Santara) veikloje. Didžiausias A.Mackaus rūpestis buvo suorganizuoti fondą, kuris leistų kūrybingiausių rašytojų knygas.

1961m. A.Mackus tapo “Margučio” radijo valandėlių ir žurnalo redaktoriumi. Daug dėmesio skyrė teatro reikalams.

Žuvo automobilio avarijoje 1964m. gruodžio 28d. Čikagoje.

A.Mackaus poezija atitinka išleistų eilėraščių rinkinių struktūrą.

A.Mackaus poetinis debiutas yra “Elegijos” (1950), pasirašytos Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. Šiame rinkinyje poetas panašus į daugelį antraeilių nostalginių lietuvių išeivijos poetų, raudojusių paliktos tėviškės, dainavusių sugrįžimo viltį. Gimtosios žemės pasiilgimas, Vilniaus vaizdinių nuotrupos, brangūs vaikystės prisiminimai, svajonės ir kasdienybė dažni šio rinkinio eilėraščių motyvai.

Antrasis, tikrąja pavarde pasirašytas poeto eilėraščių rinkinys – “Jo yra žemė” (1959) kritikų buvo sutiktas palankiai. Nors ir čia dar kartais prisimenama gimtoji žemė, tačiau tokie prisiminimai neteikia pakankamai džiaugsmo. Poetas į visus atsakymus randa tik neigiamus atsakymus: džiaugsmui nėra vietos žemėje, gyvenimas – beprasmė tuštuma, kur vienintelė realybė ir prasmė yra mirtis. Tik ji išvaduos iš skausmo ir vienišumo, kuriame poetas yra priverstas gyventi.

Už rinkinį “Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” (1962) autoriui buvo paskirta literatūrinė premija. Tragiška gaida skamba visame cikle. A.Mackus atmeta įprastines poezijoje vaizdines priemones, eilėraščio skambumą, o artėja į sąvokinę kalbą, į šiurkštų prozinį išsisakymą.

Pirmoji rinkinio dalis rodo poeto pastangas tobuloje tremtyje išmokti būti vienišu, išsilaisvinti nuo bet kokios vilties ir tikėjimo antgamtiniu gyvenimu. Antroji rinkinio dalis “Augintiniai” pabrėžia ir tremties poeto dalią, kad svetimoji kultūra tėra priėmusį jį ne kaip sūnų, o kaip augintinį, kurį galima skriausti, ignoruoti ir palikti vienišą.

Paskutinis A.Mackaus poezijos rinkinys “Chapel B” (1965), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai, buvo išleistas jau po poeto mirties ir yra lyg jo paties nekrologas. Šis rinkinys yra sudėtinga laidotuvių giesmė, kurioje prasiveržia ir paties poeto sielvartas dėl žuvusio draugo, ir bendra lietuvio tremtinio nedalia. Taigi ir paskutiniuose kūriniuose A.Mackus yra beviltiškos nakties ir žmogaus amžinosios mirties skelbėjas, materialistinis egzistencialistas, vienintelis toks mūsų literatūroje.

Rašykite komentarą

-->