Studijoms.lt

Referatai, konspektai

A. Baltakis

Autorius: Konstantinas

Šiuo projektu aš siekiu kuo daugiau sužinoti apie A. Baltaki. Jo gyvenimą, asmenybę ir kūrybą. Taip pat noriu sudominti ir kitus mokinius, kad paskaitytų jo parašytų poezijos knygų ir poemų.

Algimantas Baltakis – lyrikas, artimas A.Miškiniui. Bandęs išskelti poezijos kibirkštį, bet nepraradęs savo kelio: socialinio jautrumo, konkretumo, gyveniškumo. Į ankstyvąją Baltakio poeziją atėjo miestas, priemiestis, darbo kasdienybė, žaismingas meilės motyvas. Poetas siekė kalbėti be sureikšminimo, be pozos. Atvira smalsaus žmogaus saviraiška, nuoširdus lyrizmas, paprasta poetinė kalba – aiškios ir pastovios A.Baltakio kūrybos ypatybės. Be viešos kalbos, oratorinių intonacijų, poetui būdingos ir intymios pokalbio gaidos. Atsiskleidžia ir paguodos, tylaus įsiklausymo į pasaulį ir save intonacijos. Poetas priklauso „trisdešimtųjų metų gimimo“ kartai, kuri nors ir prirašė soc. realizmo opusų, bet kartu atgaivino pokario metais sunykusią lietuvių poeziją.
Gyvenimas

Algimantas Baltakis gimė 1930 m. vasario 15 d. ‚,Gimiau Leliūnuose, špitolėje, priešais gyveno senelis Antanas Zaranka, buvęs daraktorius. Tame pat name – parapijos salė. Vaikystės prisiminimai iškyla kažkokiais netikėtais vaizdais, nuotrupomis. Tie begaliniai kraustymaisi iš vienos vietos į kitą… Kažkodėl puikiai prisimenu savo debiutą scenoje – man tuomet buvo penkeri. Išmokė mane gan sunkų eilėraštį – Putino „Pumpurėlį“. Iki šiol jį prisimenu ir galiu padeklamuoti, bet tada… Išstūmė pyplį į sceną, tai neatsisukęs į publiką jį ir išpyliau… Tada persikėlėme į Strazdiškio kaimą. Vėl kol pripranti. Berniūkščiai mane miesčioniuku vadino – mat apranga kitokia. Dar vėliau kėlėmės į Kauną. Kaip man ten viskas nepatiko… Vaikai šaipėsi – jiems buvau tikras kaimietis. Nesistebiu, juk, be to, kad buvau kaimiškai apsirengęs, dar ir tokia tarme prabilau: „kumela“, „avela“ ir pan. Visa laimė, kad kumštį turėjau gan kietą, – netrukus visi prasivardžiavimai baigėsi. Pakeičiau daug namų, daug mokyklų – ir J. Jablonskio, ir V. Kudirkos pradžios mokyklose Kaune teko mokytis. Augome septyni vaikai, visur lydėjo vargas. Tėvai turėjo mus slapstyti, nes jokie šeimininkai tokios šeimynos nenorėjo. Tada traukimasis į Vakarus, atsidūrėme Žemaitijoje. Vėl prisiminimo blyksnis: apsistojome Kelmės dvare, tai bent atsivalgiau už visus badavimo metus… Paskui vėl Kaunas. Likome be nieko – kaimynai visus mūsų daiktus jau išsidaliję. Išsaugojome pianiną, kurį buvome paslėpę pas dėdę. Beje, namuose nuolat skambėjo muzika. Tėvas – vargonininkas, turėjome daug muzikos instrumentų: smuiką, akordeoną, dūdą…“,- prisimena A.Baltakis.

Poetas 1954 baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą (lietuvių kalbos ir literatūros specialybė). 1952 – 1956 m. dirbo žurnalo ,,Tarybinė moteris“ redakcijoje. Nuo 1954 m. dirbo žurnalo ,,Pergalė“ redakcijoje (nuo 1964 m. šio žurnalo vyriausiasis redaktorius). Nuo 1957 m. TSKP narys. Nuo 1959 m. Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos valdybos narys, 1960 m. – valdybos sekretorius, nuo 1960 m. valdybos prezidiumo narys.

Šiuo metu poetas A. Baltakis gyvena Vilniuje, Antakalnio rajone.
Asmenybė

Algimastas Baltakis- universali asmenybė. Ir vientisa. Taip galima dabar pasakyti, net ir neužmirštant staigaus poeto būdo, vidinių prieštaravimų, retos stiliaus įvairovės ar lyrinės kūrybos pauzių. Pajutęs, kad vienas kelias slysta iš po kojų, poetas suka kitu. Gal buvo metų be eilėraščių, bet nebuvo metų be intensyvios literatūrinės veiklos.

A. Baltakis rašo ir vaikams, jau daug metų posėdžiauja respublikos rašytojų organizacijos valdybos prezidiume, sudėtingų leidinių komisijoje. Rašytojai žino, – jei partinį susirinkimą ar poetų sekcijos pokalbį rengia A. Baltakis, bus tikrai įdomu. Judrus, pašėlusiai energingas, keliantis smagų darbo šurmulį, įkaitintas gyvenimo malonumų, nuo seno lydinčių mūzas, apgaubta ryškių meninių laimėjimų, šlovės, – tokį paprastą, prieštaringą ir žavų poetą pažįsta kolegos ir skaitytojai. Pėsčias paukštis…

Algimantas Baltakis buvo tvirtas komunistas, veiklus visuomenininkas, ir kūriniai išreiškia jo pasaulėžiūrą tiesiai, atvirai. Tai labai svarbu. Tai visai nelengva šiandien, kai mūsų poezijos pilietinė sąžinė dažnu atveju droviai dangstosi užuominų ir alegorijų ūku, paveldėtu iš priespaudos metų ir tapusiu tarsi ypatingo meniškumo žyme. Poetas atkakliai tobulino tiesioginės pilietinės saviraiškos meninę kalbą, tęsė sąmonės procesų ir poetikos revoliuciją, tarsi jausdamas šalia J. Janonį, V. Montvilą, S. Nėrį, J. Mackevičių…

A. Baltakis- smalsus žmogus ir intelektualus skaitytojas. Taip, ne tik rašytojas, bet ir skaitytojas, nepraradęs tikro susidomėjimo kolegų kūryba. Daug skaito, daug žino, įdomiai vertina. Kritikoje išradingai remiasi naujais teoretikų darbais. Netingi įsigilinti, – pavyzdžiui, atidžiai ištiria, kaip kitas poetas taiso anksčiau išspausdintą eilėraštį ( nors pats ir šio principo yra atsisakęs), kruopščiai suskaičiuoja, kiek jo recenzuojamos knygos tekstų parašyta ta ar kita eilėdara. Nuolatos domisi mūsų jaunųjų poetų bandymais.

Tai poeto charakterio ypatybės. Jos siejasi. Smalsumas skatina nuoseklaus tyrinėjimo polinkius. Šis procesas liečia viską – gyvenimą ir literatūrą, kitų ir savo kūrybą.
Kūryba

Eilėraščiai, poemos, literatūros kritika – trys pagrindiniai Algimanto Baltakio kūrybos žanrai. Taip pat poetas reiškėsi kaip vertėjas ir redaktorius Apie savo poeziją poetas yra pasakęs: „Vengiu skambių žodžių. Noriu rašyti žmogui, tokiam kaip aš. Taurus paprastumas – didelė vertybė. Rašant, man du dalykai patys svarbiausi – emocija ir melodija.“ Ir išties, dauguma jo eilėraščių – paprasti, nuoširdūs, be subtilybių, suprantami ir priimtini kiekvienam skaitytojui, kokio amžiaus jis bebūtų.

Algimantas Baltakis eilėraščiuose ieško kasdieniškojo žmogaus grožio, kasdienybės prasmės. Žmogus tampa savimi gyvendamas, jausdamas, mylėdamas ne tik žmones, bet ir tai, kas nuolat šalia jo – medį, gėlę, – kovodamas su blogiu ir mirtimi – tarsi teigia Janina Degutytė.

Poetas savo eilėraščius pradėjo spausdinti 1952 m. Ankstyvojoje poezijoje atsispindi pokario metų kartos brendimas, jos vidinis pasaulis, vėliau autoanalizė jungiama su intelektualiniais apmąstymais, dominuoja sudaiktintas lyrizmas. Pokario metais jis pirmasis atgaivino atvirą meilės lyriką ir, kas ypač svarbu, natūraliai susiejo meilės išgyvenimus su visuomeniniu socialistinio žmogaus pasaulėvaizdžiu.

,,Pasikalbėjimas su žeme“ – taip poetas pavadino savo debiutinio rinkinio ,,Lietučiui dulkiant“ kuris buvo išleistas, 1955 m., pirmąjį skyrių. Čia pradėjo formuotis pasikalbėjimo poetika, rodanti dėmesį kasdieniniams rūpesčiams ir lemianti kryptį. Eilėraštis nulipo nuo iškilmių pakylos ir kartu pabandė išvengti bešališko pasakojimo. Pirmose knygose poetas sukūrė jauno darbininko lyrinį paveikslą, dosniai jam dalindamas autobiografinius įspūdžius ir savus išgyvenimus. Išraiškingai individualizavo sparčiai kintančios visuomenės tipažus, ir tai nebuvo vien sumanus plunksnos darbininko sprendimas. Šiuo būdu jaunas rašytojas pabrėžė asmenybės vertę ir sykiu artėjo prie šiokiadienių įprasminimo, prabilo intymaus pašnekesio lyrine tarme. Ji turėjo perteikti darbo džiaugsmą ir gatvės šurmulį, griežtą nuosprendį klasiniam priešui ir tylų meilės atodūsį.

A. Baltakis gerai jautė, kad yra įmanomas lietuviškas miestiečio poetinis dialektas, kad galima grakščiai metaforizuoti miesto vaizdus ir prijungti juos išgyvenimo plėtotei taip pat sėkmingai, kaip ir kaimo paveikslą:
Bet žiemos įsileist

Miestas vis dar nenori.

Šluoja sniegą sargai,

Verčia stačiai per tvorą.
Krauna į mašinas

Baltą gruodžio bagažą.

Ir už miesto, tolyn,

Žiemos malinį veža.
Jūs išvežkit, sargai,

Ir tą širdgėlą juodą,

Kuri slegia mane

Ir užmigt man neduoda…
Tokie posmai svarbūs lietuviško eilėraščio istorijai. Visa savo sąranga – idėjomis, įvaizdžiais ir garsais – jis ilgai šliejosi prie sodžiaus ir priešinosi gamyklų, mūrų ir asfalto pasauliui. Šeštojo dešimtmečio poezijoje miestas iškyla kaip naujo gyvenimo įvaizdis. A. Baltakis jį supaprastina, miestas čia tampa kasdieniška gyvenimo aplinka, judria, miela ir šiek tiek egzotiška. Įdomi detalė: apie ketvirtadalį palyginimų poetas sukuria vartodamas ,,miesto“ (mokslo, technikos ir pan.) realijas (,, Kaip asfalto derva į padangas, / Įsiėdė žemė į panages“; ,, Tik esmė pasilieka pastovi kaip konstanta“). Į naują mūsų lyrikai cechų, gatvių ir butų erdvę jis lengvai perkėlė stiprių jausmų, iškilmingų priesaikų, švelnaus meilikavimo kalbą, išsaugodamas jos melodingumą, ir dėl to ši poetinė transplantacija ne itin pastebima. O ji buvo svarbi, savaip veikė ir skaitytoją, ir jaunesnius plunksnos draugus, sakysime, V. Šimkų, J. Vaičiūnaitę, A. Mikutą. Miestas atėjo į poeziją, ir poezija atėjo į miestą.

A. Baltakis – teoretizuojantis rašytojas, grindžiantis ir ginantis savąją kūrybos kryptį. Ir straipsniais, ir eilėraščiais apie eilėraščius (tokių parašė daug) jis užėmė poezijos ,,be drapiruotės ir be obertonų“ poziciją. Reikia rašyti tik apie tai, ,,kas tikra, realu“, reikia vaizduoti kasdienišką žmogų. Ne tą, – ,,abstrakčiai didelį, kuris ant piršto suka Žemės rutulį“. Ir čia (,,Mano žmogus“, 1963 m.), ir kitur (,,Žiemos grafika“, 1965 m., ,,Koturnos“, 1964 m.) kūrybinio ginčo taikiniai gana aiškūs. Gindamas šias nuostatas, sėkmingai įkūnydamas jas, A.Baltakis sutelkė didelį bendraminčių būrį – ir tarp skaitytojų, ir tarp kūrėjų.

Išgyveni, supranti, atsiliepi. Paskui apžiūrinėji tekstą ,,žinovo“ akimis ir bejėgiškai dūsauji – įtaigumo paslapties tarsi nėra. Paslaptingas eilėraštis be paslapčių? Tik buitinė situacija, kasdieniški klausimai, tarsi savaime kylantys į globalinės problemos aukštį. Dabartis, pilna grėsmingų jėgų, ir trapi raudanti gyvybė. Reikia paguosti, atsakyti, apginti. Gal taip? Ir – tik buitinė situacija… Ją pajunta, taip išgyvena ir taip apibendrina tiktai poetas. Šitas poetas. Jis pasirinko šią būseną, ir ši būsena jį pasirinko. Paprastas suvokimas – be A.Baltakio nebūtų eilėrašči, kurie tapo mūsų gyvenimo dalimi. Be jo nemokėtume kažkokių intonacijų, kad ir šios: ,,Taip tyliai, taip gailiai verkia.“Šio rimo, šios cenzūros, šio pakartojimo, šios graudžios kirčiuotų garsų melodijos, banguojančios ypač savitai, turinčios daugybę garsinių bei semantinių ryšių su eilutės ir viso kūrinio leksika.

Iš naujo skaitydami pirmųjų A. Baltakio rinkinių eilėraščius ir poemas, gerai jaučiame – jis tarsi gimė su retu eiliuotojo improvizatoriaus talentu. Nuostabiai lengvai ateina ir susiglaudžia žodžiai, intonacijos, ritmai, išsaugantys liaudies dainos alsavimą, S. Neries, A. Miškinio, T. Tilvyčio pamokos, ir taip pat lengvai jie peršoka sustingusius deklaracijų poetikos blokus. Ne veltui šiuos posmus noriai priėmė daina. Jau kiek metų dainuojama ,,Lietučiui dulkiant“, ,,Ugnelė“, ,,Gurga upė žvirgždynėlė…“, ,,Aš viską užmiršau…“

Pašnekesio konvencija, tvirtai siejanti eilėraštį su kasdienybe, sąlygoja ypatingą poetinės minties prigimtį ir judėjimą. Krinta pirmosios snaigės. Taku atbėga dukra (,,pirmasis sniegas“, 1952 m.). Tik tokiais – visai konkrečiais vaizdais poetas gali pradėti bendresnius svarstymus, jam rūpi fiksuoti tekste išgyvenimo ,,pradžią“, šiuo atveju – anos ir dabartinės vaikystės sugretinimą. Eilėraštis prasideda nuo snaigės… Abstrakčias sąvokas jis dažnai lygina su daiktais: siela gaudžia lyg varpas, viltis girgžda tartum senas vėjinis malūnas.

Knygos paantraštė – ,,Iš bendraamžio užrašų 1947 – 1957 m.“. Taigi apribotas įvykių, išgyvenimų, nuotaikų laikas. Ši paantraštė ir pirmieji eilėraščiai kartu nurodo ypatingą poeto padėtį: jis pasitelkė tarpininką, lyrinį personažą, kalbantį pirmuoju asmeniu (,,Aš alyvuotas, / Paišinas, / Aš- priemiesčio berniokas“). Iš karto nubrėžiama pirmoji lyrinė tema – jauno darbininko ir ,,buržuazinės“ mergaitės meilė. Skyrius ,,Velnio tiltas“ knygos herojų perkelia į pokario kaimą. Čia eilėraščiai atskleidžia komjaunuolių aktyvistų kovą, nuotaikas, išgyvenimus. Ši tema yra dramatiškiausia ir stipriausia. Toliau poetas pratęsia pirmąjį motyvą ir natūraliai pereina prie bendresnių svarstymų. Pirmųjų skyrių nuoseklumas pabrėžtas išoriniu ir vidiniu siužetu, net pradžios ir pabaigos antraštėmis: yra ,,Preliudija“ ir ,,Epilogas“, ,,Išvažiuojam…‘‘ ir ,,Sugrįžimas“. Iš naujo grįžtant prie ankstesnės temos, eilėraštis pavadinamas ,,Pakol manęs nebuvo čia…“

Taigi eilėraščius vienija lyrinis personažas, palyginti nuosekliai plėtojami du svarbiausi siužetai, apgalvoti kompoziciniai sprendimai. Tokių lyrikos knygų labai reta. Autorius ją vadina ,,savotiška eilėraščių poema“.

,,Velnio tiltas“ gali būti vertinamas ir kaip neįprasta poema, ir kaip ypatinga eilėraščių knyga. Ji susiformavo atsisakius rašyti poemą. Abiem atvejais išlygų būtų tiek pat. Svarbiausia A. Baltakis sukūrė vientisą naujos sandaros poezijos knygą, ir jau vien dėl to ji liktų mūsų literatūros istorijoje. Bet kaip tai būtų neteisinga – atsieti sąrangą nuo kūrinio esmės. Negi vien dėl tų stiprių jungčių didelė dalis skaitytojų A. Baltakio kūrybos poveikį sieja pirmiausia su ,,Velnio tiltu“ ? Verta prisiminti: knyga išėjo 1957 m., kai dar nebuvo garsiųjų Alf. Bieliausko, M. Sluckio, A. Pociaus ir kt. kūrinių, vaizduojančių pokarį. Verta pabrėžti: ,,Velnio tilto“ ir tą patį laiką vėliau atkūrusios prozos pagrindiniai konfliktai sutampa (net ir, atrodytu, visai individuali jungtis – lyrinio herojaus meilė ,, buržuazinei“ mergaitei ir dalyvavimas kovoje prieš atgyvenas, buržuazinius nacionalistus – vėliau ne sykį buvo pakartota). Nauja, jaudinanti gyvenimo medžiaga, savarankiška idėjinė ir meninė jos traktuotė kaitino ir autorių, ir skaitytoją. Rašydamas ,,Velnio tiltą“, poetas išgyveno didžiausią kūrybinį pakilimą. Taip dabar sako jis pats, galėdamas paaiškinti tik tiek: niekada daugiau nebuvo taip smagu rašyti. Smagu… O reikėjo ir naujų ideologinių sprendimų, ir kūrybinės drąsos, ir žanro sampratos permainų. Viskas sekėsi… A. Baltakis sukūrė ne tik vientisą poezijos knygą, jis kartu sukūrė naują meninę koncepciją: jaunos socialistinės Lietuvos jaunimo pasaulėvaizdį ir likimą nulėmė pokario konfliktai.

,,Požeminės upės“ (1966 m.) – aštuoni skyriai, kiekvieną jų pradeda proza parašyta atsklandėlė. Bendravimo būsena, pokalbio poetika pamažu suformavo įdomų tokios pat vientisos knygos ,,Dedikacijos“ (1975 m.) sumanymą. Čia sujungti anksčiau parašyti ir nauji kūriniai. Stambų ir kryptingą pluoštą sudarytų meilės lyrika, eilėraščiai apie kūrybą. Yra temų, būsenų, nuostatų ir vaizdų, tarsi persekiojančių poetą, įvairiais pavidalais vis pasirodančių jo eilėraščiuose, poemose straipsniuose…

Raidos kryptį žymi ne tik etapiniai kūriniai. Juos atneša ,,požeminių upių“ tėkmė. Naujų srovių jėgą pajuntame jau skaitydami rinkinį ,,Keliaujantis kalnas“ (1967 m.). Eilėraštis nusimeta
išgyvenimų aprašymo šarvus, pasikalbėjimo stilių išstumia gryna introspekcija, ir dabar tikrovė, kurią pirmiausia pamato kūrinio skaitytojas, yra žmogaus psichologijos būvis. Perėjus į tylią vidinę kalbą, nieko nereikia nei linksminti, nei liūdinti, nei stebinti. Galima kitaip – dar atviriau, šiek tiek monotoniškai, neryškinant jausmo priežasties ir atomazgos.

Ir vis tiek – išgyvenimai aiškūs, jaudinantys suvokėją jo paslapčių atpažinimo įspūdžius. O poetika, psichologijos savistabos paveikta, tapo kur kas darnesnė. Ši vidinė permaina, kaip rodo vėlesnieji rinkiniai (,,Akimirkos“, 1970 m., ,,Duona ir debesys“, 1973 m.), žymiai praturtino A Baltakio poezijos pasaulėvaizdį. Glausta tolerantiška psichoanalizė (A. Maldonis, J. Vaičiūnaitė) ir buities refleksija, iš tolo apšviesta mūsų liaudies dainų (Just. Marcinkevičius, L. Strielkūnas), – šias dvi sritis sieja dabartinė A. Baltakio lyrika, priėmusi sudėtingus pajautimus ir išsaugojusi kategorišką sprendimą, aforistiškas užsklandas, sraunų žodžio tekėjimą.

Tai savitas kūrybos bruožas, išryškinantis A. Baltakio figūrą mūsų poezijos raidoje. Tai reiškinys, teikiantis meno kūrybos psichologams. Impulsyvaus poeto pastovumo, nuoseklumo, net racionalumo paliudijimas. Tai šiuolaikinės literatūros stipraus polinkio į kūrybos ciklus iškalbingas įrodymas.

Ciklų plėtotė, stambiuose kūriniuose išryškėjančios dominantės neblogai parodo kūrybos raidą. Štai ,,Stazdiškio elegija“(1979 m. taip pavadintas išėjusio rinkinio skyrius) vienas reikšmingiausių A. Baltakio kūrinių. Pagal sumanymo užmojį jas galima gretinti su ,,Velnio tiltu“. Tai pirmasis mūsų literatūros veikalas, konceptualiai aprėpiantis reiškinių, apmąstymų, išgyvenimų, nuotaikų visuma. Elegijos įspūdingai tipizuoja migracijos laikotarpio sąmonę, daugybe naujų atspalvių praturtina jos atvaizdą, tiksliais brūkšniais apmestą chrestomatiniame eilėraštyje ,,Pirmoji karta nuo žagrės“ (1967 m.). ,,Strazdiškio elegija“ švelniai apglėbia mielus sodžiaus žmones ir užmarštin einančius vietovardžius, mato pro vaikystės langą gamtos ir žmogaus harmoniją ir kartu aiškiai sako: ji iliuzorinė, visko buvo… Taip A. Baltakio kūryboje atsiranda nauja skaidraus liūdesio ir graudoko optimizmo dermė. Ji užgauna pritilusio lyrizmo stygą, ir išgirstame taurią melodiją, kuria didžiuotųsi kiekvienas klasikas (Zarasų rasa, tylus gyvenime…“, 1977 m.)

Eilėraščiai ir poemos. A. Baltakio knygose sienos tarp jų nėra. Bet jo poemos turi atšakų, rodančių tas talento ypatybes, kurios rečiau pasireiškia lyrikoje. Daugybė iškalbingų kaimo buities detalių, brūkšteltų pastabaus prozininko plunksna. Ryškių charakterių apmatai, vis verčiantys pagalvoti: kokių įdomių likimų ir ,,istorijų“ pilna poeto atmintis. Vingrūs kompoziciniai perėjimai, paremti raiškiom asociacijom, netikėta reiškinių ir laikų gretybe, nuotaikų sąskambiais. Pagaliau poemų žodynas, priimantis daugiau liaudies kalbos turtų…

Eilėraštis (,,Baladė apie duknas“, 1967 m.) tapo poemos (,,Ariadnės siūlas“, 1972 – 1973 m.)dalimi. Išorinis ir vidinis savo kartos portretas – taip trumpai galima apibūdinti A. Baltakio poemų turinį. Jų idėjinės ir žanrinės ypatybės atidžiai aptartos R. Pakalniškio knygoje ,,Lietuvių poema“. Pirmose poemose (,,Kelias aukštyn“, 1953 – 1955 m., ,,Vidurnakčio poema“ 1959 m.) ją dar transformuoja lyrinio personažo paveikslas. ,,Ariadnės siūlo“ autobiografinis pobūdis visiškai atviras. Šis vingis ir neseniai minėta introspekcijos kryptis, be abejo, yra paraleliški reiškiniai. Jų vertybinį pobūdį rodytų štai kas: tik šiuo kūrybos laikotarpiu A. Baltakis pajuto, kad jau gali įkūnyti miškinių nužudyto bendraklasio Vytauto Gečiausko temą (,,Aštuntoji ekloga“), kuri jaudino poetą nuo pat kūrybos pradžios, bet bandymai buvo nesėkmingi (net ir 1967 m. parašytoje dedikacijoje). Dabar atrodo, kad tik taip ir buvo įmanoma: santūri liudininko informacija, realiai pavaizduotos geologijos pamokos metaforizavimas, gimtinėje žuvusio draugo ir emigravusio giminaičio nebylus sugretinimas. Tikri faktai ir vardai, griežta veiksmo dalyvio kalba įgyja ypatingo meninio veiksmingumo. Jį esame patyrę skaitydami dokumentinę prozą.

A. Baltakio poezija gyvai santykiauja su kitų poetų ieškojimais. Ji laisvai priima poetikos naujoves, ir puikiai jauti, kad tai ne įtakos, o paprasčiausias visos literatūros turto naudojimas, galų gale – tolesnis jos turtinimas. Plunksnos brolių patirtis padėjo paįvairinti kūrinių sandarą, tropiką, garsyną, rimus. Tačiau nepakeitė esmės. Impulsui paklūstanti kūryba lengvai atremia svetimų poetinių pasaulių apgultį. Būta ir neįprastos kūrybinio santykio formos: atsisakyta gerų sumanymų, kuriuos šiek tiek anksčiau panašiai realizavo kiti. Ką gi, tai patvirtina, kad požiūris blaivus ir interesai taurūs.

Smalsaus, suinteresuoto poeto kūrybą įdomu skaityti. Jausdami, kad pasaulis jį domina ir jaudina, mes domimės ir jaudinamės kartu su juo. Keista suvokti, kad lyrika pasisavina intrigą, bet taip yra. Gal taip priešinamasi nuobodžiai, pernelyg miglotai poezijai, kurią skaitome prisiversdami, prakaituodami, palaikomi nebent profesinio smalsumo?.. Jau sakyta, kad A. Baltakio eilėraštyje nevengiama siužeto apybraižų. Ji mėgsta judrias žanrines scenas su paraboliškais veiksmo posūkiais (,,Pusryčių metas“, 1967 m., ,,Cirke“, 1968 m.), išradingai kuria grynai lyrinio žodžių santykiavimo intrigą (,,Stovi miestai. Po jais – kapinės . / Šilai – kapinės . jūra – kapinės. / net smėlis geltonas, kur mudu kepinamės, – / Kapinės.“). Fiksuoja eilėraščiu visų pirma konfliktiškas tikrovės būsenas – revoliucijos, karo, pokario karo dramatizmą, atominę grėsmę, svajonės ir buities priešybes, permainas šiuolaikiniame kaime, gyvybės ir meilės trapumą… Įdomus, įvairus, pilnas netikėtų sukinių eilėraščio tekstas. Štai rimta introspekcija pasiekia aklavietę, ir staiga poetas šypteli, sviedžia paradoksą, viskas tarsi savaime nušvinta, atsistoja į savo vietas (,,Bėglys“, 1978 m.). Štai žaismingas, familiarus atvirlaiškis su jaudinančia, visiškai rimta kadencija (,,Kvietimas atvykti“, 1974 m.). Štai pasaulėjautos ir leksikos kitimo tarpinė frazė: ,,Turbogigantais perskridę Arktį, / Mes sapnuose tebekinkome arklį“… Reto lyriko kūryboje rastume tiek dialogų, skliaustų, netikėtų pauzių, šauktukų, klaustukų, brūkšnių. Intonacijų enciklopedija… Jeigu specialiai žiūrėsi – įvairiausių ritmų katalogas. Yra ištisų eilėraščių, paremtų viena gramatine forma ar vyraujančiu sąskambiu. Toks lyrinio veiksmo ir žodžio judrumas gerokai atnaujina lietuvišką eilėraštį. Vaizdų ir intonacijų kintamumą vykusiai paremia grafiškai transformuoti sinkopio ir jambo posmai

Netikėtai pakeisti stilių, pasitelkti begalią intonacijų susieti patosą ir žaismę, suartinti tolimiausius žodyno kraštus, – rodos, A. Baltakiui nėra nieko lengviau. Ir vis dėlto tai nelengva. Ir ne visada pasiseka. Kartais įvairių nuotaikų vaizdeliai nesusilieja, išgyvenimo dvasią pažeidžia jai svetimas žodis ar tropas, temos lygmenį nusmukdo prasčiokiškas koketavimas, ir tada subyra kūrinio visuma, išliekamosios vertės iliuzija blėsta.

A. Baltakis yra išleidęs grožinės literatūros knygų:
Lietučiui dulkiant 1955 m.

Velnio tiltas 1957 m.

Keturios stygos 1959 m.

Mažosios poemos 1963 m.

Požeminės upės 1965 m. Už eilėraščių knygą „Požeminės upės“ paskirta Respublikinė premija (1966 m.).

Keliaujantis kalnas 1967 m. Už eilėraščių rinkinį, „Keliaujantis kalnas“- Lietuvos Komjaunimo premija (1967 m.).

Akimirkos 1970 m.

Stebuklinga žolė 1971 m.

Duona ir debesys 1973 m.

Vabaliukų balius 1972 m.

Dvidešimtas amžius 1962 m.

Žmonės, kurie šviečia 1964 m.

Mano žmogus 1963 m.

Žiemos grafika 1965 m.

Koturnos 1964 m.

Dedikacijos 1975 m.

Strazdiškio elegija 1979 m.

Ariadnės siūlas 1972 – 1973 m.

Kelias aukštyn 1953 – 1955 m.

Vidurnakčio poema 1959 m.

Pusryčių metas 1967 m.

Cirke 1968 m.

Bėglys 1978 m.

Kvietimas atvykti 1974 m.
Poetas yra išvertęs
Bloko A. poeziją ir lyriką

Roždestvenskio R. poemą

Čikovanio S. poeziją

Kulijevo K. lyrikos rinktinę

Gamzatovo R. eilėraščius

Radnoto M. poeziją

Vijeraus G. eilėraščius

Trojanskio I. poemą
A. Baltakio literatūros kritika
Atkelkime plačiau vartus 1956 m.

Poetės laimėjimai ir nesekmės 1957 m.

Ko stinga mūsų poezijai 1963 m.

Kriterijai ne iš piršto laužiami 1968 m.

Pareiga revoliucijai ir poezijai 1969 m.

Vilniaus krašto pagimdytas poetas 1969 m.

Draugystė ir jos pamokos 1970 m.
Prieš rašydama referatą aš nieko nežinojau apie A. Baltakį, todėl jis man labai pravertė, nes aš daug sužinojau apie jį, jo gyvenimą, asmenybę ir kūrybą. Aš sužinojau, kad jis ne tik poetas, bet ir literatūros kritikas, vertėjas, redaktorius ir rašo poemas. Mano manymu A. Baltakis yra geras poetas.

Rašykite komentarą

-->