Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Alfredo Maršalo ekonominis ugdymas

Autorius: Laurynas

Klasikinės ekonomikos atstovai daug dėmesio skyrė troškimų prigimčiai ir įvairiems jų šaltiniams, tačiau, sukaupę išsamesnių žinių apie ekonominę sistemą ir jos veikimo mechanizmą, mes vis mažiau ir mažiau dėmesio skiriame galutiniams tikslams, kuriems skirta ekonominė veikla. Paskutiniame XIXa. tredždalyje ekonominė kapitalizmo apologetika įgavo naują pobūdį ir naujas kryptis. Aštrėjanti klasių kova ir marksizmo paplitimas buvo tie veiksniai, kurie lėmė vulgariosios buržuazinės politinės ekonomijos raidą XIXa. antroje pusėje ir Xxa. Pradžioje. Buržuaziniams ekonomistams iškilo pagrindinis uždavinys pamėgti marksizmą. Marksizmui priešiškų apologetinių teorijų atsirado taip pat Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose, kur sparčiai augančio imperalizmo ir monopolijų interesai kėlė naujus uždavinius buržuazinei politinei ekonomijai. Sparčiai besivystantis Anglijos ir JAV imperalizmas, monopolijų ekonominės galios stiprėjimas iškėlė naujus uždavinius ir šių šalių buržuazinei politinei ekonomijai. Dauguma ekonomistų dažnai buvo kritikuojami už tai, kad rėmėsi išimtinai pinigų suteiktu malonumu ir malonumu, kuris atsiranda nuslūgus skausmui ar kokiam nors kitam nemalonumui. Gana įdomu, kad Alfredas Maršalas, žymiausias XIXa. pabaigos – XXa. pradžios anglų ekonamistas, nebuvo nusistatęs prieš tokį požiūrį.

Alfredo Maršalo ekonominiai požiūriai

A.Maršalas (1842 – 1924) – anglas, Kembridžio mokyklos politinėje ekonomikoje įkūrėjas, kurio vardas glaudžiai siejamas su ekonomikos teorija. 1890 m. jis išleido darbą “ Politinės ekonomikos principai”, kuris tapo ekonominio išsilavinimo pagrindu iki 1940m. Ilga ir galinga A.Maršalo darbų įtaka susijusi su jo teorijos požiūrio kompromisiniu apibendrinimu.

Atiduodamas pagarbą klasikinei politinei ekonomikai, A.Maršalas pripažįsta, kad turtas yra ekonomikos mokslo objektas. Tačiau jeigu kiti ekonomistai analizavo nacijos gamtos turtus ir jų grąžinimo išteklius, tai A.Maršalą visų pirma domino turtai ir pinigai, todėl, kad jo nuomone, tai vienintelis būdas keisti žmonių veiklos motyvus.

Jis rašo, “…didžiausias ūkinės veiklos stimulas yra noras gauti už tai atlygį. Vėliau jis gali būti išleistas egoistiškiems kilniems arba negrįžtamiems tikslams – būtent čia pasireiškia žmogaus būdo visapusiškumas. Tačiau sužadinantis motyvas yra nustatytas pinigų kiekis. Ir todėl pagrindiniai ūkinės veiklos motyvai gali būti manipuliuojami pinigų kiekiu”.

Tokiu būdu, mes matome Alfredo Maršalo makroekonomikos problemų tyrimų perėjimą prie mikroekonomikos, prie sužadinančių žmogaus veiklos tyrimo, kas sudaro vieną iš svarbiausių “ maržinalistinės revoliucijos” momentų. Diskutuojant su klasikais, manančiais, kad nacijos turtas kuriasi tik materialios gamybos sferose, ir jų rekomendacijose, mažinti negamybinį darbą (paslaugų sferą), Maršalas iškelia tezę, kad žmogus negali kurti materialių dalykų, tokių kaip – jo veikla naudinga kitiems.

Reabilituojant negamybinį darbą Maršalas teigė, kad nėra skirtumo tarp gamybinio ir negamybinio darbo, tarp pardavėjų ir staliaus darbo. Detalių pardavėjas perkelia darbą taip, kad jis būtų tinkamas naudoti, stalius daro tą patį. Tokiu būdu abu yra naudingi.

Jis formuluoja jį taip „bendra nauda žmogui“ (savikaina perkamo malonumo arba kitos užgaidos) auga su kiekvienu prieaugliu, bet ne tokiu greičiu, kokiu auga atsargos. Šis įstatymas tapo pagrindu jo kainų formavimui, pačia žymiausia Maršalo ekonomine mokymo dalimi. Teiginys, kad prekės kaina nustatoma išskirtinai jos teikiama nauda jau buvo suformuluota Austrijos mokyklos atstovų. Maršalas apdirbo kainos teoriją, kurioje bandė sulyginti klasikinės ir Austrijos mokyklos kainų formavimą. Kaip žinoma, klasikinėje politinėje ekonomikoje savo vietas turėjo savikaina ir tikroji prekės kaina, kur pastaroji buvo aiškinama laikino atjungimo nuo prekės savikainos veikiant įvairioms atsitiktinėms aplinkybėms. Savikaina buvo nustatoma pagal gamyklos išlaidas ir keičiama, keičiantis bet kuriai iš prekės sudedamųjų dalių savikaina. Pagal klasikinės politinės ekonomikos atstovų nuomonę, savikaina tarsi nuodydavo centrinę kainą, į kurią pastoviai krypdavo visų prekių kainos ir ši kaina ilgalaikiu laikant buvo nustatoma gamybinėmis išlaidomis.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->