Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Albinas Žukauskas

Autorius: Dovilė

Studijavo Vilniaus universitete ir Varšuvos aukštojoje žurnalistų mokykloje, savo literatūrinį kelią pradėjo lenkų avangardinės grupės aplinkoje. Knygoje „Laikas ir žmonės” (1938) ryžtingai neigė meditacinėje lyrikoje įsigalinčią ramybės tonaciją, uždarą poetinę leksiką ir nugludintą poetinę frazeologiją, grąžindamas lietuvių poetinį mąstymą į agrarinės kultūros sferą. Jo eilėraščių knygos „Ilgosios varsnos” (1962), „Atodangos” (1971), „Poringės” (1978), „Senmotė” (1981), „Benamė meilė” (1983) įvedė į poeziją tokius turtingus kalbos klodus, kokių nėra buvę XX a. lietuvių lyrikoje. Tai tipiškas realistinės buitinės prozos žodynas. Tokia pat ir sintaksė: tai paprastas ir laisvas šnekamosios kalbos tonas, kurio nevaržo melodingi vinguriavimai, retorinių figūrų žaismas. Tokia stilistika dygo iš Dzūkijos krašto liaudies kalbos žodžių, sintaksinių junginių, intonacijų.

A.Žukausko eilėraščiuose ilgaamžės agrarinės kultūros žmogus nestovi vienas pats su savo refleksijomis, o jaučia, kad greta jo egzistuoja kiti žmonės, kalbasi su jais, yra apgaubtas bendros visus jungiančios aplinkos. Jis gyvena ir mąsto tarp liaudiškos buities ir apyvokos daiktų, bandydamas tarsi juose ištirpti ir užmiršti save. Čia nėra atskiro daikto, nes daiktai tarp savęs suaugę ir susipynę. Todėl galima pavaizduoti tik jų ištisą bloką. Todėl ir pirminis A.Žukausko poezijos elementas – ne atskiras žodis, o ilgos sakinių virtinės, kurios ir tegali pagauti šitą neišskaidomą pasaulio įvairumą ir judėjimą. A.Žukauskas suteikė poezijai grynai liaudiško lyrizmo, atrėmęs ją į guviai šnekančio, niekada nenusimenančio, gyvybingo ir judraus dzūko psichologinį pagrindą:

„Prispaudęs prie krūtinės zuikinę kepurę,

Giraitėms nusilenksiu, savo skroblams,

Upeliui ir aukšliukėms,

Senukei trobai ir tėvų šešėliams,

Senolio tvertai tvorai,

Nukaršusiai Dzūkijai

Ir savo pradžiai –

Lig juostos nusilenksiu.”

Verlibras fiksuoja nepertraukiamą judėjimą ir begalinį daiktų repertuarą, pavaldų kosminiam laiko reliatyvumo matui. Konkretus žodis ir tekančioji frazė nepalieka kūrinyje pastovių įvaizdžių, metaforų. Kiekvienoje eilutėje vis kiti daiktavardžiai ir jų nepaprastai daug. Šitaip panaikinamos poetinės klišės, būdingos tradicinės eilėdaros kūriniams. Tai svarbiausias naujoviškos poetikos siekis, kurį A.Žukauskas pabrėžia dar sąmoninga vaizdo depoetizacija.

Verlibriškas A.Žukausko eilėraštis turi tvirtą pasakojimo struktūrą. Tai lyg epo fragmentas, sakmė, poringė, atsiminimų novelė, ironiška apmąstymų pasakėčia, istorinių įvykių išvardinimas:

„Kai Varšuvoje sukilimo dienomis,

Rugpjūčiui baigiantis, Andžejų

Tšebinskį, Lenkijos poetą ir kovotoją,

Gestapininkai, užgipsavę burną, varė nužudyti.”

A.Žukausko kūryboje įsigalėjusi proziška sakinio sandara, intonacinio verlibro judrumas, asociatyviniai vaizdų ryšiai, išsišakojusi sakytinio pasakojimo kompozicija, sugriautas lyrinio eilėraščio komerciškumas formavo naują dekoncentruotos poetinės kalbos kultūrą, kuri ypač imponavo jaunajai kartai.

Rašykite komentarą

-->