Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Agresija

Autorius: Austėja

Agresija – tai individo elgesys, veiksmas ar nusiteikimas, nukreiptas į psichinės ar fizinės žalos suteikimą kitam. Agresija dažniausiai atsiranda kaip žmogaus reakcija į frustruojančią situaciją. Žmogaus pasirengimas agresyviam elgesiui vertinamas kaip sąlyginai pastovus asmenybės bruožas – agresyvumas.

Agresija – tai elgesio forma, nukreipta į kitą žmogų jo žalojimo ar įskaudinimo tikslu. Tačiau iškyla problema, nes kartais yra sunku įžvelgti tikruosius ketinimus. Juos galima interpretuoti tik susiejus agresyvius veiksmus su visu žmogaus elgesiu, nes veiksmas, padaręs žalos vienam žmogui, ne visada yra žala apskritai.

Agresija taip pat gali būti nukreipta į save. Kasdieninėje kalboje agresija dažnai vadinama smurtu ir žiaurumu.

Mano darbo tikslas – išanalizuoti agresijos priežastis remiantis įvairiomis teorijomis.
SITUACIJA

Dominykas – sunkus vaikas. Manau taip jį įvardintų dauguma Dominyką pažįstančių žmonių. Aplinkiniams sunkai suvokiama, iš kur pas vaiką tiek daug agresijos. Berniukas auga gražioje šeimoje, turi dvi nuostabias sesutes. Dominyko tėvai – išsilavinę, aukštas pareigas užimantys ir įtakingi asmenys. Jie daug dirba, todėl ne visuomet gali skirti pakankamai dėmesio vaikų auklėjimui. Todėl jie samdo auklę, kuri atsakinga už vaikų ugdymą. Nepaisant to, kad Dominykui nuo mažumės buvo skiepijamos moralinės normos, jis labai agresyviai elgiasi su aplinkiniais. Vaikas skriaudžia savo sesutes, neklauso tėvų, dažnai įsivelia į konfliktus su bendraamžiais.

Agresija – tai toks elgesys, kuris yra nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą ir kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą, arba padaryti kokią nors kitą žalą. Agresijos būna įvairios formos. Agresyvų elgesį skirtingai aiškina įvairios teorijos.
PSICHOANALITINĖS TEORIJOS

Analitinės teorijos iš esmės yra dviejų krypčių, pagal tai, kuo agresija laikoma – įgimtu instinktu ar potencialu, ar aiškinama auklėjimo ir draudimų ankstyvoje vaikystėje padaryta žala.

Teze apie įgimtus agresyvius instinktus remiasi ir elgsenos tyrinėtojas Konradas Lorenzo. Jis žmonių instinktus lygina su gyvūnų instinktais. Lorenzo manymu, agresija, kuri nukreipta į kito žmogaus fizinį sužalojimą, kyla iš kovos instinkto, kuris žmogų išskiria iš kitų organizmų. Su šiuo instinktu susijusi energija kyla spontaniškai, kaip reakcija į agresiją sukeliančius aplinkos stimulus.

Antrajai krypčiai priskirtina J. Dollardo ir kitų hipotezė, teigianti, kad agresija visuomet yra frustracijos padarinys.

Visoms koncepcijoms bendra tai, kad jos agresijai priskiria įtampą mažinantį, vadinamąjį katarsio, efektą, t.y. agresija laikoma nusiraminimu, tuo ji ir patenkinama.

Agresija kaip mirties instinktas

Froidas sukūrė pirmąją, visą asmenybę bei jos elgesį paaiškinančią teoriją. Šios teorijos pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai.

Sigmundo Freudo požiūriu, agresija yra įgimtas žmogaus instinktas. Destrukcijos, arba mirties, instinktą jis priešina lytiniam, arba gyvenimo, instinktui. Lytinio instinkto tikslas – palaikyti gyvybę, juo siekiama nuslopinti lytinę įtampą, o mirties instinktas siekia panaikinti bet kokią įtampą, taigi ir paties gyvenimo sąlygotą.

Mirties instinktas, susidūręs su gyvybės instinktu, nuo savęs griovimo nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia kaip agresija ir destrukcija.

Seksualumas ir agresija, pasak Freudo, panašūs tuo, jog būdami autentiškos formos ir stiprūs individo gyvenime jie gali veikti tik atskirai, antraip jie jau nebūtų tokie galingi ir pasikeistų kokybiškai.

Ego kontroliuoja ir valdo instinktus per gyvybės mechanizmus. Agresijos atveju tai – sublimacija, pasireiškianti plūdimusi, keiksmais bei sąmoju, identifikavimasis su užpuolėju, vaizdavimas, kad nieko neįvyko, degradacija ir peradresavimas. Pastaruoju atveju atsakomybė už agresyvius norus ar veiksmus suverčiama aplinkos įtakai, pavyzdžiui, kitiems žmonėms, arba atsisakoma patenkinti agresyvius savo norus ir tarnaujama oficialiems asmenims – policijai ar valstybei.

Iš pradžių Freudas manė, kad agresija – tai aplinkos pajungimas savo interesams, paskui laikė ją lytiniu, gyvybės instinktu ir galiausiai pavadino mirties instinktu. Tokie skirtingi požiūriai apsunkino Freudo teorijos apie agresiją interpretavimą ir sukėlė daug painiavos.

Agresijos psichodinamika

Agresija, kuri yra reakcija į frustraciją, čia suprantama kitaip nei frustracijos ir agresijos hipotezėje, kurioje neatsižvelgiama į pasąmonės įtaką ir laikomasi vienpusiško požiūrio. Jau ankstyvoje vaikystėje reikia mokytis išgyventi frustraciją ir suvokti, kad realybė iš esmės neneigia Ego, o tik jį apriboja. Padedant supratingiems ir geranoriškiems tėvams, galima išmokti nepasiduoti frustracijai.

Reikia skirti konstruktyvią agresiją, kuri nesusijusi su konfliktu, ir destruktyvią, iš konfliktų kylančią agresiją.

Konstruktyvi agresija padeda asmenybei tobulėti, tai domėjimosi aplinka išraiška. Vaiko veiksmus sąlygoja jo poreikiai: vaikas griebia rankomis motiną, aplinkui esančius daiktus, nes tai būtina sąlyga jam vystytis. Tokį santykį su žmonėmis ir daiktais reikia vertinti kaip asmenybės ego funkcionavimą. Labai svarbu skatinti vaiką, kai jis pradeda bendrauti su aplinka, netrukdyti nepastebėjimu ar draudimais. Daugelį tėvų toks vaikas erzina, jie ima reaguoti pasyviai. Nesuprasdami vaiko poreikio tyrinėti ir užvaldyti aplinką, tėvai stabdo jo Ego raidą ir savo elgesiu padeda atsirasti destrukcijai. Baimė ir destrukcija tuo didesnė, kuo anksčiau kilo konfliktas su motina.

Psichologiniu požiūriu sveikoje, t.y nekonfliktiškoje šeimoje, kaip teigia Erikas H. Eriksonas, tėvai tobulėja kartu su vaikais.

Tačiau jei suaugusieji šeimoje piktnaudžiauja savo viršenybe ir naudoja ją silpnesniųjų priespaudai, kad patenkintų savo interesus, dažnai atsitinka, kad tokioje situacijoje vaikas identifikuojasi su užpuolėju. Pasikeičiama vaidmenimis : užpultasis vaikas tampa agresoriumi ir į aplinką ima reaguoti destruktyviai.

Į vidų nukreipta destrukcija vadinama mazochizmu; agresija prieš patį save laikytinas ir paklusnus, nuolankus elgesys. Tokia destrukcija gali baigtis savižudybe ar bandymu nusižudyti.
SOCIALINIO MOKYMO TEORIJA

Socialinio mokymo teorija asmenybės sampratą nagrinėja socialiniame kontekste, t.y. tuos asmens elgesio aspektus, kuriuos jis įgyja šiame socialiniame kontekste. Taigi asmenybė yra apibrėžiama per socialinio elgesio modelius. Ši kryptis asmenybės sampratai taiko mokymosi, pažinimo ir socialinės elgsenos dėsnius, ypač pabrėždama būdus, kuriais asmenybė veikia sąveiką su aplinka ir ta sąveika veika asmenybę.

Socialinių agresijos modelių autoriai mano, kad agresyvaus elgesio atsiradimas sietinas ne su individu, o su visuomeninėmis sąlygomis. Agresyviai reaguoti išmokstama per tiesioginius ir pakaitinius pastiprinimus. Agresija laikoma operantiniu elgesiu, iš esmės nesiskiriančiu nuo kitų operantinių veiksmų.

Tiesioginiu pastiprinimu laikomas apdovanojimas už agresyvius veiksmus : jei jie pasiekia rezultatą, tai naudojami ir toliau – jie išmokstami. Taigi agresija vadinami veiksmai, kurie efektyviai pašalina trukdymus, keliančius grėsmę organizmui.

Pavyzdžiui, jei šeimoje, mokykloje, tarp pažįstamų ar per žiniasklaidą matoma, kad agresyvūs veiksmai atneša norimą rezultatą, agresija išmokstama esant pakaitiniam pastiprinimui. A. Bandura‘os atlikti eksperimentai patvirtina, kad vaikai agresyvius modelio veiksmus mėgdžioja tuomet, kai tie veiksmai apdovanojami. Stebint modelius išmokstama naujų veiksmų arba liaujamasi slopinti jau išmoktus agresyvius veiksmus.

A.Bandura mano, kad agresyvios tendencijos, kylančios esant frustracijai, neturi įgimtų pradmenų. Žmogus veikia prieš kitus dėl dviejų priežasčių:

* yra išmokęs tokių reagavimo ir atsakymo į poveikį būdų iš praeities;

* yra priverstas tiesiogiai agresyviai reaguoti dėl ypatingos socialinės aplinkos būklės.

Industrinėje visuomenėje nesaugumas, nerimas, rezultatų siekimas ir agresyvumas yra susiję nematomais ryšiais.

Nemažai eksperimentų buvo skirta poveikiui, kurį agresyviam vaikų ir paauglių elgesiui daro kine ir televizijoje vaizduojamas smurtas.

Nustatyta, kad linkę į agresyvius veiksmus jaunuoliai, matydami smurtą, tampa dar agresyvesni. Jie išmoksta reikšti agresyvumą ir vėliau tai pritaiko: pavyzdžiui, itin žiauriai pasielgia su kokiu nors žmogumi. Paaiškėjo, kad pirmą kartą matomi personažai vaikams ir paaugliams daro mažesnę įtaką, negu televizijos serialų veikėjai ar iš ankstesnių filmų pažįstami aktoriai. Kuo pozityvesnis santykis su modeliu (aktoriumi), tuo labiau su juo identifikuojamasi ir perimamas jo elgesys.

Daugelis autorių nurodo, kad teisinga bausmė už padarytą blogį įtikina žiūrovą, jog smurtas ir nusikaltimai nieko gero neatneša. Manoma, kad žiaurios bausmės nepažeidžia galiojančio moralės kodekso, jos įbaugina. Tačiau nereikia pamiršti, kad bet koks agresyvumas baudžiant už padarytą blogį gali būti suprastas kaip moralinis viso smurto pateisinimas.

„Autoritarinės asmenybės“ labiau linkusios perimti psichinę ar fizinę agresiją iš filmų, kai supranta, kad tokiais veiksmais gali įveikti konkurentus.

Kaip vaizduojamas smurtas paveiks žiūrovą, labai priklauso nuo asmenybės. Tokiai įtakai lengviau pasiduoda žmonės, menkai vertinantys save ir turintys bendravimo problemų.

Kiek buvo smurto scenų – ne taip svarbu, svarbiau, kaip žiūrovas jas apdoroja. Todėl dažnas televizijos ir filmų žiūrėjimas ypač kenkia nervingiems ir labai dirgliems vaikams.

Tyrimai parodė, kad mėgstančių agresyvaus turinio filmus vaikų santykis su pačiais savimi ir aplinka pažeistas. Nepatenkintas jų poreikis bendrauti su artimu žmogumi, pavyzdžiui, motina. Trūkstamą dėmesį vaikas kompensuoja žiūrėdamas televizorių, kuris pakeičia motiną.

Šios teorijos esmė yra ta, kad agresija yra vertinama kaip socialiai išmokto elgesio forma, t.y. kaip bet kuri kita aktyvumo forma. Agresijos šaknys nėra vienareikšmiškos, o priklauso nuo agresoriaus patyrimo, mokymo ir išorinės situacijos.
KOGNITYVINĖ TEORIJA

Vėlesnės agresiją išmokimu aiškinančios teorijos atsižvelgia ir į kognityvinius aspektus. Agresyvius veiksmus iš esmės sąlygoja tai, kad iš jų tikimasi (kognityvinis elementas) norimų rezultatų . Kadangi agresyvūs veiksmai patys save apdovanoja, jie pasikartoja vis dažniau.

Apdovanojimas yra jau pats supratimas, kad atliktą, nors ir nebūtiną, agresyvų veiksmą pateisina socialinės normos. Toks paskatinimas labai svarbus, kad veiksmas būtų išmoktas ir išlaikytas atmintyje. Jei visuomenė mušimą laiko tinkama auklėjimo priemone, tai ją panaudojus atrodo, jog padaryta tai, kas reikia, taigi sulaukiama apdovanojimo.

Kognityvinių elementų įtaka agresyviam elgesiui išties labai didelė. Aiškinimas, užuojauta ir empatija gali agresiją sumažinti. Padidėti ji gali, kai gaunama papildomos informacijos ir planuojamas veiksmas pasirodo kitokiame kontekste. Be to, tokių veiksmų pasekmes mintyse galima sušvelninti arba pateisinti.

Kada ir kiek agresyvus elgesys bus pateisinamas, iš esmės priklauso nuo visuomenėje įsigalėjusios vertybių hierarchijos.
AGRESIJA – NEUROANATOMINĖS STRUKTŪROS NULEMTAS ELGESYS

Jei – žmogus yra pastoviai agresyvus, jo agresijos šaknų ieškoma organiniuose galvos smegenų pokyčiuose. D. Lewis (1986) atliko tyrimus ir pamatė, kad nuolat agresyvūs žmonės yra turėję galvos smegenų traumą dėl patirtos prievartos vaikystėje. Fizinį skausmą patyrusios aukos išmoksta agresyvaus elgesio ir taip pat kenčia dėl neurologinių pasekmių. Tai žiaurų elgesį biologiškai pastiprina. Tokiu būdu akcentuojamas ryšys tarp fizinės prievartos, galvos traumos ir žiauraus elgesio. Kyla klausimas, kodėl tai nesusiję laiko atžvilgiu? Prievarta juk patirta vaikystėje, o agresyvus elgesys atsiranda žymiai vėliau. Neuropsichologiniai E. Chomskaja (1987) atlikti tyrimai patvirtina įvairių smegenų struktūrų pokyčių įtaką žmonių išgyvenamoms emocijoms. Daugiau neigiamų intensyvių emocinių išgyvenimų patiria žmonės su pakenkimais kairiajame smegenų pusrutulyje.

IŠVADOS
Agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti.

Remiantis psichoanalitiniu požiūriu, kurį plėtojo Sigmundas Freudas ir gyvūnų elgesio tyrinėtojas Konradas Lorenzo, žmonėms būdinga didžiulė agresijos proveržių galia. Freudas manė, kad šalia teigiamų išlikimo instinktų mes esame paslėpę ir savinaikos „mirties instinktą“, kurį paprastai perkeliame į kitus žmones agresijos pavidalu arba išreiškiame socialiai priimtina veikla, pavyzdžiui, piešimu arba sportu. Lorenzo tikėjo, kad agresijos energija instinktyviai veržiasi iš vidaus tol, kol ją išlaisvina tinkamas dirgiklis arba nuslopina nuolankus elgesys. Pagal Froidą, agresija yra įgimta ir jos išvengti neįmanoma.

Socialinio mokymo teorija asmenybę apibrėžia per socialinio elgesio modelius. Ši kryptis asmenybės sampratai taiko mokymosi, pažinimo ir socialinės elgsenos dėsnius. Remiantis A.Bandura, agresyvios tendencijos, kylančios esant frustracijai, neturi įgimtų pradmenų Vaikai agresyvius modelio veiksmus mėgdžioja tuomet, kai tie veiksmai apdovanojami. Stebint modelius išmokstama naujų veiksmų arba liaujamasi slopinti jau išmoktus agresyvius veiksmus.

Remiantis kognityvine teorija, agresyvius veiksmus sąlygoja tai, kad iš jų tikimasi norimų rezultatų . Kadangi agresyvūs veiksmai patys save apdovanoja, apdovanojimas yra jau pats supratimas, kad atliktą, nors ir nebūtiną, agresyvų veiksmą pateisina socialinės normos.

D. Lewis plėtotu požiūriu, agresija yra neuroanatominės struktūros nulemtas elgesys. Jos šaknų ieškoma organiniuose galvos smegenų pokyčiuose. Akcentuojamas ryšys tarp fizinės prievartos, galvos traumos ir žiauraus elgesio.

Elgesys – tai prigimties ir patirties sąveikos rezultatas. Kad šautuvas iššautų, reikia paspausti gaiduką; kai kurie žmonės yra tarsi užtaisytas ginklas, ir reikia labai nedaug, kad jie „sprogtų“.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. David G. Myers „Psichologija“, Kaunas, 2000;

2. Maria Fürst „Psichologija“, Vilnius, 1998;

3. „Psichologija studentui“, Kauno Technologijos universitetas, 2000;

4. V. Legkauskas „Psichologijos įvadas“, Paskaitų medžiaga, 2001;

5. Freud S. „Psichoanalizės įvadas: paskaitos“, Vilnius,1999;

6. A. Perminas, A. Goštautas „Asmenybės teorijos: metodinė medžiaga“, Kaunas, 2001.

Rašykite komentarą

-->