Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Adomas Mickevičius

Autorius: Nora

Pasaulinės literatūros olimpe Adomas Mickevičius stovi greta Goethes, Schillerio, Byrono, Puškino. Tai iškiliausia Vidurio Europos literatūros figūra, pakelta į aukštybes “tautų pavasario” bangos.
Lenkams Adomas Mickevičius – Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir lenkiškumo simbolis. Lietuviams – savo žemės ir savo istorijos augintinis, ištaręs šventus žodžius: “Lietuva, mano tėvyne…” Gudams – Naugarduko-Lyros apylinkių gamtovaizdžių ir papročių vaizduotojas, naudojąs vietiniam folklorui giminingas spalvas. Czeslawas Miloszas pavadino Mickevičių “pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu”. Tai kūdikis, kurį pakrikštijo romantizmas, atverdamas jam gimtojo krašto istorijos prasmę ir europietiško universalumo erdves.

“Kas nori suprasti poetą, tekeliauja į jo kraštą”, – citavo Vilniaus “romantinės mokyklos” pradininkas Goethes žodžius. Šis patarimas ypač pravartus tiems, kurie nori iš 200 metų nuotolio įžvelgti poeto kūrybos versmes, jos naujumą ir paskirtį.

Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. Kūčių naktį galbūt Zaosės dvarelyje, per 40 km nuo Naugarduko, o gal pačiame Naugarduke, kur ir buvo pakrikštytas. Tėvai priklausė smulkių šlėktų luomui. Mikalojus Mickevičius – Naugarduko teismų advokatas. Barbara Majewska – dvaro ekonomo duktė.

Zaosės dvarelis su šiaudiniais trobesių stogais ir ūksmingu sodu buvo paveldėtas iš mirusio viengungio dėdės. 1806 m. tėvas įsigijo Naugarduke mūrinį namą, vieną gražiausių miestelyje, kur priiminėjo gausius teismų klientus. Nuo tada šeima nuolatos gyveno Naugarduke: čia Adomas su broliu Aleksandru lankė dominikonų vidurinę mokyklą, žaidė karinius žaidimus, aprėdytas lenkų ulono ar dragūno uniforma.
Tėvas buvo Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, pelnęs rotmistro laipsnį. Save laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, kildino iš lietuviškos Mickevičių – Rimvydų giminės, neseniai atsikėlusios iš lietuviškos Rodūnės parapijos, buvo paveldėjęs Poraj herbą. Šiame krašte, užgrobtame Rusijos po paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m., tebegaliojo senasis Lietuvos statutas, tebesirinko bajorų seimeliai, o valstybės atstatymo planai buvo karštai svarstomi visur, kur tik sueidavo du tris žlugusios Respublikos piliečiai. Šlovinga Naugarduko praeitis (manyta, kad čia pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė), didingos pilies griuvėsiai, aukštas piliakalnis, vadinamas Mindaugo kalnu, legendomis apipintas Lietuvos laukas ugdė supratimą: mes nesame Rusijos imperijos dalis, mes priklausom ypatingam istoriniam, politiniam, kultūriniam dariniui, kurio vardas Lietuva. Čia susiformavo savitas tautybės bei pilietiškumo supratimas (sum gente lithuanus, natione autem polonus) ir savita liaudies kultūros formacija, neišmatuojama vienos tautinės kalbos kriterijumi.
Lenkų kalba tapo gimtąja poeto kalba. Mickevičių namuose tarnai ir auklės sekė lenkiškas ir gudiškas pasakas, dainavo gudiškas dainas.

Mokyklos draugas Janas Czeczotas rašė net eilėraščius gudiškai. Čia skambėjo ir lietuviškos dainos, dažniausiai turbūt rugiapjūtės metu, įstrigusios atmintin iki pat senatvės; vienos jų tekstą savo ranka užrašė visai taisyklingai. Jis turėjo ir suprasti lietuviškai, nes pats pagal lietuvių kalbos dėsnius pasidarė poemos herojės vardą Gražina, o epiniame kūrinyje “Ponas Tadas” – Rembailos pravardę ir sukūrė komišką qui pro quo sceną, remdamasis lietuviškų pavardžių – Doveikos ir Domeikos – panašiu skambėjimu. Jaunystės metais poetas lankydavosi Rūtos kaime, kur buvo šnekama lietuviškai. O Zieteloje, netoli Naugarduko, net iki XX amžiaus vidurio tebebuvo gyva lietuvių kalba. Tai senosios lietuvių etninės žemės, čia ištisai viešpatavo lietuvių kalba kuriantis Lietuvos valstybei XIII amžiuje. Baltiškasis substratas, ilgainiui užgožtas į Vakarus slenkančių slavų kalbų ir tarmių, iškilo vietovardžiuose, minkštose lenkų kalbos intonacijose (polszczyzba lietewska), dainų melodijose, audinių raštuose, pakelės kryžiuose, žmonių mentalitete. Paribio zonoje, kur keli etnosai grumiasi dėl savo išlikimo, kur jie klimpsta vienas į kitą spurdėdami ir ištirpdami, paprastai ištrykšta stipriausia kūrybinės energijos banga – daugiakultūrinio regiono nepakartojamas balsas.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9

Rašykite komentarą

-->