Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Antanas Sutkus

Autorius: Giedrė

Antanas Sutkus (1892-1968) – režisierius ir pedagogas, teatro teoretikas ir eksperimentatorius.

Baigęs Marijampolės gimnaziją, jis ruošėsi provizoriaus darbui Kijevo ir Maskvos universitetuose. Tačiau Maskvoje J. Baltrušaičio skatinamas įstoja į F. Komisarževskio dramos studiją, kurią baigė 1916 m. A. Sutkų žavėjo F. Komisarževskio mokyklos programa, mokytojo dėmesys aktoriaus improvizacijai, fantazijai, nacionalinės dramaturgijos ir teatro specifikai. Čia A. Sutkus buvo ruošiamas režisūros darbui.

Maskvoje A. Sutkus susipažino su rusų ir pasaulio teatro istorija, aktyviai studijavo graikų, japonų, indų, prancūzų, italų teatro specifiką, žavėjosi prancūzų mugių, bulvarinių teatrų, italų comedia dell’arte ir kt. Skaitė D. Didro, N. Jevreinovą, G. Kreigą, A. Tairovą, G. Fuksą, V,Vuntą ir kt.

A. Sutkus dar mokydamasis aktyviai įsitraukė į Maskvos lietuvių kolonijos teatrinę veiklą. Statė spektaklius, pats vaidino, glaudžiai bendradarbiavo su B. Sruoga, O. Rymaite, J. Baltrušaičiu.

Po Spalio įvykių grįžo į Kauną ir 1918 m. ėmė kurti Tautos teatrą. Jis svajojo sukurti romantinį-simbolistinį teatrą. To paties kolektyvo pagrindu 1919 m. jis įkūrė Vaidybos mokyklą. Tai buvo I-oji lietuvių teatro mokykla Lietuvoje. A. Sutkus paruošė išsamią mokyklos programą, pakvietė į ją dirbti būrį Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų ir šios mokyklos pagrindu įkūrė du teatrus: satyrinį Vilkolakio (1920-1925) ir atnaujino Tautos (1923-1925) teatrą.

Budo bruožai
Vaidybos studijose Sutkus daugiausia dėstė vaidybos teoriją ir improvizaciją. Daugelis jo mokinių sudarė ne tik pirminius Vilkolakio ar Tautos teatro branduolius, bet parėję i Valstybinį dramos teatrą ir labiau subrendę kitų režisierių vadovybėj vėliau gana pajėgiai reiškėsi. Būdamas iš prigimties kiek sausoko būdo, apskaičiuoto veiksmo ir žodžio, daugiau šaltas administratorius negu veržlia dvasia degąs kūrėjas, Sutkus savo pastatymuose nebuvo linkęs ir į naujus meninius eksperimentus. Jis liko ištikimas savo maskvinei mokyklai ir rėmėsi sena patirtimi ir kartais net senų laikų repertuaru. Didelis jo nuopelnas, kad studijiniame darbe ir teatre repeticijose griežtai reikalavo taisyklingesnės lietuvių kalbos ir kreipė aktorių dėmesį į gerą tartį.

Teatro kritikas, pedagogas ir teoretikas
Nemažas Sutkaus ir kaip teatro kritiko bei teoretiko indėlis. Ypač svarbūs jo straipsniai: „Sena ir nauja vaidyba“, „Ibseną vaidinsiant“, „Dramos elementas operoje“, „Tolimojo saulėtekio teatras“ (1920), „Dėl iliustracijos teatro“, „Scena ir kostiumai“ (1922), „Keli dvasios ugdymo momentai“, „Dekoratyvinis pradas vaidyboje“ (1923), „Vaidyba ir dvasios kultūra“, „Išorinis ir vidaus natūralizmas“ (1926) ir kt.

Savo straipsniuose to meto visuomenę A. Sutkus supažino su pasaulinio teatro kūrybos kryptimis ir ieškojimais, analizavo G. Lesingo, N. Bualo, D. Didro, meningeniečių, japonų teatrų, taip pat simbolistinio-sąlyginio teatro krypčiai. A. Sutkus tvirtino, kad teatras privalo aukštinti ir taurinti žmogų, žadinti jame „kažką tobula ir giedra“. O tai gali padaryti tik aukštos kultūros žmonės. Iš čia ir jo etikos reikalavimai: teatras – tai darniųjų bendrijos žygių mokykla, „susiklausymo, meilės savo profesijai, meilės vienas kitam pradžia ir pabaiga“. Pagaliau A. Sutkaus teatro mokykla – tai pavyzdinės lietuvių literatūrinės kalbos mokymo centras.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->