Studijoms.lt

A.Škėma – modernus vakarietiškas rašytojas. Jo intelektualinis-psichologinis romanas “Balta drobulė” parašytas “sąmonės srauto” forma, su gausiomis iliuzijomis į pasaulinę ir lietuvių kultūrą, filosofiją, literatūrą, istoriją, mitologiją. A.Škėmos romano herojus Antanas Garšva praeina sudėtingą kančių, dvasinių sukrėtimų kelią. Tai tikras XXa. žmogus. Jis – intelektualas Emigranto padėtis neatitinka A. Garšvos dvasinio turinio ir interesų. IŠ to kyla ironiškas santykis su pasauliu ir savimi. Antano Garšvos samprotavimuose iškyla absurdiško, bjauraus pasaulio vaizdas. GarŠva – menininkas, savo gyvenimo kūrėjas. Jis daug kenčia, veržiasi iŠ vieniŠumo, trokŠta dieviŠkumo Šviesos, dvasinės atramos ir amžinybės. IŠ veikėjo gyvenimo supratimo, patirties, iŠ suvokto pasaulio vaizdo, iŠ kančių ir minčių bei iŠgyvenimų kyla ir romano problemos. GarŠva sprendžia amžinus būties klausimus, kokia gyvenimo prasmė, jei jos nėra – kam gyventi.

Romano kompozicija pagrįsta retrospektyviu vaizdo kūrimu (praeities vaizdavimas, GarŠvos vaikystė; jis užsibaigia dviejų savaičių senumo įvykiais). Vaizduojamas ir veikėjo dabarties gyvenimas (dabarties veiksmas tęsiasi vieną pusdienį ir nutrūksta kitos dienos rytą).

Veiksmo erdvė uždara. Tai automatizuoto, susvetimėjusio pasaulio, nepilnavertės žmogaus būties simbolis (darbe – vieŠbučio keltuvo dėžutė, namuose – keturios kambario sienos). Laikas nurodomas smulkiai ir tiksliai – tai rodo veikėjo buvimo beprasmybę. Pasakotojas romane psichologiŠkai artimas herojui, iŠ pasakojimo trečiuoju asmeniu pereinama į pirmąjį. Trečiasis asmuo skirtas epiŠkajam judėjimui erdvėje ir laike perteikti, o pirmasis atskleidžia vidinę veiklą: mintis, jausmus, reakcijas, sąmonės srautą, pasąmonės impulsus.

RaŠytojas lieka iŠtikimas pesimistinei gyvenimo sampratai. Atsakymas į klausimą, kas yra gyvenimas, lieka nevienareikŠmis. Žmogui lemta patirti viską. A.Škėmos herojus trokŠta viso gyvenimo, teigia būties pilnatvę. Tai idealūs siekimai. Juos sugriauna karas, Lietuvą iŠtikusi tragiŠka lemtis. Žmogus grąžinamas į laikus, kai jį valdo ne intelektas, o instinktai. Jis priverstas kovoti už savo gyvybę (akmeniu užmuŠti kitą žmogų). Kas tokiame absurdiŠkame pasaulyje priklauso nuo žmogaus? Gyvenimą įprasmina menas, kūryba, dvasia.

lŠeivijos kritika pabrėžia, kad “Balta drobulė” – autobiografinis romanas, atskleidęs sunkų, kupiną praradimo skausmo paties autoriaus gyvenimą, emigranto dalią. Romanas skatina mąstyti, įpareigoja, ragina kovoti už geresnį pasaulį.
2. Šiuolaikinio eilėraŠčio kūrėjai į poeziją ateina normaliomis sąlygomis, jiems nebereikia slėpti savo mintis, nereikia vien už teisę raŠyti mokėti sveikata ir kūryba. Turbūt matomiausias Šiuolaikinės poezijos bruožas yra tai, jog estetinės vertybės atsiskiria nuo moralinių, etinių, į eilėraŠčius plūstelėjo daugybė negirdėtų žodžių, kuriais bandoma modernizuoti kalbą, nebepaisoma sintaksės, sakinių sudarymo normų. Žmogų supantis pasaulis grubus, tragiŠkas, negailestingas. Šiandieninių raŠančiųjų karta – karta be Dievo, nebe taip jaučiama ir gamta. Gamta tėra galima priebėga, galima iŠeitis iŠ vienatvės, iŠ gamtos visuotinumo pajautos liko tik atminimas. Dievo vardas į eilėraŠčius Šiandien sugrįžta, bet ne jo iŠgyvenimas. Dievas tampa skaidanti, atskirianti jėga. Kūryboje skamba abstraktūs posmai apie sunkiai nusakomą būtį. Nevengiama kontrastų: mirtis ir gyvenimas, grožis ir purvas, tiesa ir apgaulė greta vienas kito.

1988 m. su ženklu PK (pirmoji knyga) iŠėjo Aido Marčėno poezijos knyga “Šulinys” (antroji – “Angelas” 1991, trečioji – “Dulkės” 1993). Jau pirmojo rinkinio “Šulinys” eilėraŠčiams būdinga vaizdinga kalba, savita metaforika. Poetas sėkmingai realizuoja tiek gyvenimiŠkąją, tiek kultūrinę patirtį. Rinkinio tematika įvairi, dažniausiai varijuojamos amžinosios temos – meilė, gyvybė, laiko tėkmė, ryŠys su praeitimi. Jaunas poetas stengiasi suvokti savo Šaknis, atrasti iŠtakas, pamatuoti tiesos ir melo santykį žmoguje, pirmiausia savyje.

Antroji knyga “Angelas” atskleidžia didelê poeto drąsą. Knygoje skleidžiasi įtampa tarp didelio amžių palikimo ir menko mūsų iŠmanymo, tarp minties ir žodžio. Tą rodo jau pirmasis eilėraŠtis “lŠpažintis”. O trečia poeto knyga “Dulkės” patvirtina jauno talento augimą. EilėraŠčiuose kalbama apie meilę, žmogaus netvarumą ir gyvenimo grimasas. Skaidrios lyrikos vienkartinis grožis atspindi pasaulio vienovę, nykimo ir prisikėlimo gretybę.

Lyrikoje A.Marčėnas iŠ paskutiniųjų jėgų gina žmogaus gyvenimo svarbą ir jo nepriklausomybę. Nesvarbu, nuo ko – politikos, visuomeninio gyvenimo, svetimos akies, bet gina intuityviai, pasitelkdamas kraujo balso, Dievo, pačios poezijos įvaizdžius.
3. LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KALBOS ĮSTATYMAS
1995 m. sausio 31 d. Nr.I-779
Vilnius

I. BENDRIEJI NUOSTATAI
1 straipsnis. Šis įstatymas nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus. Įstatymas nereglamentuoja Lietuvos gyventojų neoficialaus bendravimo ir religinių bendruomenių bei asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, renginių kalbos. Asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius garantuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai.

2 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba.
II. ĮSTAIGOS, ĮMONĖS IR ORGANIZACIJOS
3 straipsnis. Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai priimami ir skelbiami valstybine kalba.

4 straipsnis. Visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba.

5 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos tarp savęs susirašinėja valstybine kalba.

6 straipsnis. Valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų vadovai, taip pat tarnautojai ir pareigūnai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai, tarnautojai ir pareigūnai turi mokėti valstybinę kalbą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas kalbos mokėjimo kategorijas.

7 straipsnis. Valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų ir organizacijų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, policijos ir teisėsaugos tarnybų, prekybos ir kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad gyventojai būtų aptarnaujami valstybine kalba.
III. TEISMAI
8 straipsnis. Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Valstybinės kalbos nemokantiems teismo proceso dalyviams teismas nemokamai teikia vertėjo paslaugas.
IV. SANDORIAI
9 straipsnis. Visi Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų sandoriai sudaromi valstybine kalba. Prie jų gali būti pridedami vertimai į vieną ar kelias kalbas. Sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ir kita abiems pusėms priimtina kalba.
V. OFICIALŪS RENGINIAI
10 straipsnis. Oficialūs valstybės ir savivaldos institucijų, valstybės įstaigų, įmonių organizuojami renginiai (sesijos, suvažiavimai, susirinkimai, posėdžiai, pasitarimai ir kiti) vyksta valstybine kalba. Tais atvejais, kai kalbėtojas vartoja kitą kalbą, turi būti verčiama į valstybinę kalbą. Pirmoji šio straipsnio dalis netaikoma Lietuvos Respublikoje organizuojamiems tarptautiniams renginiams.
VI. ŠVIETIMAS IR KULTŪRA
11 straipsnis. Valstybė garantuoja Lietuvos Respublikos gyventojams teisę įgyti bendrąjį, profesinį, aukštesnįjį ir aukštąjį išsilavinimą valstybine kalba. Sąlygos įgyti bendrąjį išsilavinimą valstybine kalba garantuojamos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

12 straipsnis. Visos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos turi išmokyti valstybinės kalbos valstybės nustatyta tvarka.

13 straipsnis. Lietuvoje viešai demonstruojamos audiovizualinės programos, kino filmai turi būti verčiami į valstybinę kalbą arba rodomi su lietuviškais subtitrais. Šio straipsnio pirmoji dalis netaikoma mokomiesiems, specialiesiems, proginiams ir tautinėms bendrijoms skirtiems renginiams bei programoms, taip pat Lietuvoje transliuojamoms užsienio valstybių radijo bei televizijos laidoms ir muzikinių kūrinių tekstams.
VII. VARDAI IR PAVADINIMAI
14 straipsnis. Oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba.

15 straipsnis. Lietuvos Respublikoje vartojamos įstatymų nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių lytys. Asmenvardžiai keičiami bei koreguojami įstatymų nustatyta tvarka.

16 straipsnis. Visų Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai daromi laikantis lietuvių kalbos normų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintų taisyklių.
VIII. ŽENKLAI IR INFORMACIJA
17 straipsnis. Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose.

18 straipsnis. Tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba.
IX. VALSTYBINĖS KALBOS TAISYKLINGUMAS
19 straipsnis. Valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes ir rašytinius kalbos paminklus, užtikrina materialinę bazę valstybinei kalbai funkcionuoti, visapusiškai remia kaip prioritetinę mokslo šaką lietuvių kalbos tyrinėjimus ir šią kalbą tyrinėjančias mokslo įstaigas, lietuvių kalbos mokslo ir praktikos knygų leidybą.

20 straipsnis. Valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

21 straipsnis. Taisyklingos valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimai įtraukiami į valstybės tarnautojų, pedagogų, visuomenės informavimo priemonių ir leidybos darbuotojų atestavimo nuostatus ir taikomi atsižvelgiant į kvalifikaciją bei einamas pareigas.

22 straipsnis. Lietuvos visuomenės informavimo priemonės (spauda, televizija, radijas ir kt.), visi knygų ir kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos normų.

23 straipsnis. Visi viešieji užrašai turi būti taisyklingi.

X. ATSAKOMYBĖ IR KONTROLĖ
24 straipsnis. Bet kokie veiksmai prieš Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatytą valstybinės kalbos statusą neleistini. Už šio įstatymo nuostatų tiesioginį vykdymą atsakingi institucijų, įstaigų, įmonių, tarnybų bei organizacijų vadovai. Asmenys, pažeidę šį įstatymą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

25 straipsnis. Šio įstatymo vykdymą kontroliuoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo Kalbos inspekcija.

26 straipsnis. Įsigaliojus šiam įstatymui, pripažįstami netekusiais galios:

1989 m. sausio 25 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos

Prezidiumo įsakas “Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo”

1989 m. vasario 20 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas “Dėl priemonių Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti” (?in., 1989, Nr.7-51).

27 straipsnis. Šis įstatymas įgyvendinamas pagal įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo”.
Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.
RESPUBLIKOS PREZIDENTAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS