Studijoms.lt

Referatai, konspektai

A. Mickevičiaus baladės ”Bičiuliams” analizė

Autorius: Aurelija

Mickevičius buvo žymus XIX a. lietuvių kilmės romantikas, gyvenęs ir lenkiškai kūręs Lietuvoje. Lietuvoje jis išgyveno ir savo pirmąją bei didžiausią gyvenimo meilę Marilei Vereščak. Ši meilė buvo nelaiminga ir paliko A. Mickevičiaus gyvenime bei kūryboje žymų pėdsaką. Įvairiuose jo kūriniuose – sonetuose, baladėse, romansuose, poemose, dramose – jaučiami šios meilės atgarsiai. Ypač skaudžiai ją išgyveno būdamas Kaune, kai jautėsi atstumtas, vienišas ir visų apleistas. Tuomet parašė baladę “Bičiuliams”.

Baladė nėra ilga. Ją tesudaro vienuolika ketureilių. Pirmasis jų prasideda žodžiais: “Laikrodžio dūžiai…naktis įpusėjus…”. Jie nusako baladės laiką – vidurnaktį. Laikrodžio dūžius, kurie suteikia laiko pojūtį, girdi tik tas, kuris nemiega, būdamas ramiuose “vienuolyno mūruose”. Tokie žodžių juginiai “vėjas švilpauja, šunes suamsi” dar labiau paryškina naktį apėmusią ramybę. Tai, kad tikrai dar kažkas nemiega, parodo toliau minimas žvakės simbolis, kuri jau seniai dega, nes “gęsta, sužimba vėl gęsta”. Ji suteikia visai aplinkai šiek tiek jaukumo, šilumos ir gyvybės.

Taigi tik kitame segmente pasirodo lyrinis subjektas, atsiskleidžia jo jausmai. Jis ir yra tas, kuris girdi laikrodžio dūžius, degina žvakelę. Lyriniam subjektui vienuolyno aplinka tampa slegianti. Baltos sienos išreiškia jo sielos tuštumą, todėl jam yra ypač nemielos. Lyrini “aš” kankina nemiga, todėl laikas jam slenka labai lėtai. Tai apibūdinama palyginimu: “Valandos šliaužia lyg sraigės”. Iš tolesnių eilučių paaiškėja nemigos priežastis. Lyrini subjektą kankina prisiminimai. Jo laimingo gyvenimo pabaigą ypač pabrėžia šios eilutės:
Buvo laimingos man naktys ir dienos

Buvo kadaise… ir baigės.
Retorinis sušukimas išreiškia ypatingą ilgesį bei liūdesį, o nutylėjimas – nusivylimą.

Tad toliau baladės kalbantysis imasi konkrečių veiksmų – skaito knygą. Tačiau greit meta ją į šalį, nes nerami nuotaika neleidžia susikaupti, pailsėti, užmigti. Mintys nesuvaldomos. Jos vis grįžta į prisiminimus. Lyrinio subjekto vaizduotė toliau susimaišo su tikrove. Prieš akis iškyla vaizdiniai. Iš jų galime suprasti, kad lyrinio “aš” ilgesio objektas yra jo mylimoji. Tačiau šešėlio ir baltų sienų simboliai vėl grąžina į tuščią, pilką ir niūrią kasdienybę, kadangi visai tai, ką jis regėjo, buvo tik vaizduotės vaisiai. Norėdamas to išvengti, nusprendžia parašyti savo “bičiuliams”, tačiau kyla abejonės, ar jis sugebės baigti, kadangi gali užgesti jau vos rusenanti žvakelė, kuri tarsi simbolizuoja jo kūrybines galias. Taip pat abejoja, ar išdrįs viską parašyti:
Imsiuosi plunksnos, kol žvakė dar švyti,

Pinasi mintys ir liejas,

Noris bičiuliams kažką parašyti,

Tik ar užbaigsiu pradejęs?
Čia ir paaiškėja baladės pavadinimo prasmė, nes jis šioje baladėje būtent jiems atidengia savo sielą. Žodis “bičiulis” reiškia ypatingą draugystę ir pasitikėjimą.

Taigi rašydamas jis tikisi nuraminsiąs savo sielą. Tad nusprendžia rašyti apie savo meilę Marilę ir baimę. Lyrinis subjektas charakterizuoja Marilę. Ji graži, protinga, verta laurų vainiko, garbės, netgi tapti poemos ar soneto heroja. Tokie veiksmažodžiai “išgarbsto, išgieda” tik sustiprina šį Marilės įvaizdį. Lyrinis “aš” ir pats pritartų tokiam išaukštinimui. Tačiau vietoj to jis nori atskleisti priežastis, kodėl Marilė krėtė išdaigas. Jo pasiaiškinimas paremtas tuo, kad ji buvo pernelyg uždara, garsiai neatskleidė savo meilės. Dėl jos tokio elgesio lyrinis subjektas jautėsi įžeistas ir piktas. Kaip paaiškėja iš paskutinių eilučių, jis šia balade jau kėlė baimę Marilei, žinoma, ne realybėje, ir tai buvo lyg atsakas į Marilės tylumą.

Tad ši baladė yra tipiškas romantikų kūrinys, kadangi lyrinis subjektas yra atsiskyręs, vienišas, kankinamas prisiminimų, susipykęs su savo meile. Kūrinys pilnas simbolių ir kontrastų, o pats baladės žanras jau priklauso romantizmui. Jo bruožai ryškiai atsispindi “Bičiliuose”: paslaptinga erdvė ir laikas, problematiška lyrinio “aš” padėtis.

Rašykite komentarą

-->