A. Baranausko “Anykščių šilelis”
Autorius: Povilas
A. Baranauskas tai – dabartimi nusivylęs, vis atsigręžiantis į praeitį poetas romantikas. Kalnai kelmuoti pakalnės nuplikę -tai turbūt tie žodžiai , kur ir geriausiai gali apibudinti poeto nusivylimą dabartimi. Taip gražiai vaizduojantis gamtą poetas nori išryškinti meilę savajai gimtinei, jos grožiui.
Augalų pasaulį autorius aprašo labai vaizdingai, kūrinyje daug epitetų kurie poemą puošia vaizdingumu, išraiškingumu. Labai smulkiai aprašoma augalų išdėstymo tvarka, nuo pačių mažiausių (minkštučių samanų)iki aukščiausių (medžių). Poemoje A. Baranauskas grožisi mišku, kuris nenuniokotas, kuriame visur žalia ir knibždėte knibžda įvairiausių miško gyventojų. Galima išgirsti negirdėtų garsų, nė karto neužuostų kvapų.
Kvapų pasaulį Baranauskas aprašo labai vaizdingai VARTODAMAS EPITETUS IR PALYGINIMUS. Kvapų pasaulyje aprašomi subtilūs kvapai, tokie, kurios sunku užuosti ir atskirti. :medžių žiedų, raudonų dobilų, skruzdėlyno. Visus miško kvapus poetas lygina su pačiais brangiausiais pasaulio kvepalais. Negalima nepaminėti, kaip išraiškingai Antanas Baranauskas apibūdina miško garsų įvairovę. Garsų aprašymas prasideda nuo vidurnakčio tylos, pamažu sukruta lapelis, nukrenta rasos lašelis ir taip palaipsniui garsų vis daugėja, atbunda visas miškas. POETAS ŠIOJE POEMOS DALYJE VARTOJA ONAMETOPĖJAS, KURIOS KURIOS PABRĖŽIA MIŠKO GARSŲ GAUSĄ IR įvairovę.
Poeto Antano Baranausko kūrinyje Anykščių šilelis miškas ir žmogus tarsi susilieja į vieną visumą. Lyrinis veikėjas miške jaučia palaimą, dvasinę ramybę.
Anykščių šilelis – tai tikras mūsų poezijos perlas, be jo ir mūsų nebūtų buvę taip pasakė Maironis ir jis buvo teisus, juk Antanas Baranauskas savo poemoje norėjo parodyti ne tik gamtos grožį , bet ir tai, kad lietuvių kalba graži , vaizdinga, kad ja galima sukurti pačius gražiausius kūrinius. Mums ši poema svarbi tuo kad autorius papasakojo miško likimo istoriją, kuri siejasi su visos Lietuvos likimo istorija.