1831 metų sukilimas
Autorius: Audrius
1830 m. lapkričio 29 d. Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimas prieš Rusijos valdžią; sukilę Varšuvos gyventojai užėmė Belvederį, Nikolajaus I vietininko didžiojo kunigaikščio Konstantino rūmus. Lietuvoje sukilimas prasidėjo ankstyvą 1831 m. pavasarį.
1831 m. sausio pabaigoje Vilniuje susikūrė Vyriausiasis komitetas, turėjęs parengti sukilimo planą ir vadovauti jo vykdymui. Manoma, kad komitetą iš Varšuvos inicijavo Lelevelis. Tačiau rusų kariuomenei pavyko izoliuoti Vilnių ir todėl komiteto vaidmuo nebuvo labai didelis.
Dėl nepaprastai sunkių pasirengimo sąlygų, kurios susiklostė Rusijos valdžiai koncentruojant kariuomenę Lietuvoje, dėl ginklų stygiaus, silpnų tarpusavio ryšių sukilimo pradžioje lietuviai negalėjo stoti į atvirus mūšius su didesnėmis caro kariuomenės dalimis. Bet jie buvo pajėgūs suardyti valdžios administracinę struktūrą ir vietoj jos paskirti savo administraciją.
Prieš sukilėlius buvo metami stambūs kariuomenės daliniai, ir apskričių sukilėlių valdžios komitetai iš miesto buvo priversti trauktis į saugesnes vietas. Kelis kartus iš rankų į rankas ėjo Panevėžys, vienintelis Lietuvos apskrities miestas, išsilaikęs sukilėlių rankose, kol atžygiavo generolas Gelgaudas, vedęs karinius lenkų dalinius.
Vilniuje buvo sutelkta 26 tūkstančiai rusų kariuomenės su 87 patrankomis. Lenkų generolai – Gelgaudas, Chlapovskis, Rolandas atvedė apie 12 tūkstančių žmonių su 28 patrankomis. Realiai tokia jėga rusams nebuvo pavojinga. Kai kurie sukilėlių vadai tai suprato. Generolas Dembinskis įkalbinėjo Gelgaudą atsisakyti sumanymo pulti Vilnių. Tačiau Gelgaudas nepaklausė. Birželio 19d. Vakariniame Vilniaus pakraštyje – Panerių kalvose – įvyko mūšis. Sukilėliai patyrė daug nuostolių ir buvo priversti trauktis.
Jų kariuomenė, dengdama Vakarų ir Vidurio Lietuvą, išsidėstė Kauno-Jonavos- Ukmergės linijose, bet gana greitai ėmė trauktis į Vakarus.
Galima tik spėlioti, ar Gelgaudas buvo naivus avantiūristas, ar vylėsi, kad vilniečiai griebsis ginklo ir kirs rusams iš užnugario. Tačiau miestas nesukilo, tik menka dalis, daugiausia universiteto studentai, prisidėjo prie sukilimo. Liepos 9 d. sukilėlių karo taryba nutarė padalinti savo pajėgas į tris savarankiškas dalis. Gelgaudo ir Chlapovskio daliniai po atkaklių kautynių ties Šiauliais, po gynybinių mūšių pasienyje pasitraukė į Prūsiją, kur buvo internuoti. Dembinskiui pavyko ne tik apeiti Vilnių iš rytų, bet ir prasimušti į Lenkiją. Tik kur ne kur Žemaitijoje dar ruseno partizaninio karo židiniai, kurie iki žiemos buvo užgesinti.
Labai mažai yra žinoma apie politinę Lietuvos sukilėlių programą. Svarbiausias sukilimo tikslas buvo išsivaduoti iš Rusijos viešpatystės, o tik po to rinktis valstybės modelį. Gal tai ir buvo viena iš silpnųjų šios kovos parengimo pusių.
Lenkų įtarimą kėlė net menkiausia užuomina apie Lietuvą. Sukilusioje Lietuvoje valdžia birželio mėnesį atiteko lenkų generolams. Tarp jų buvo ir lietuvių kilmės bajorų.
Birželio 21 d. susikūrė Žemaitijos centrinė vyriausybė, kurios iniciatorius buvo žemaičių sukilėlių ginkluotų pajėgų vadas J. Šimanovskis.
Ši aplinkybė leido lietuvių istorikams gana tiesmukiškai teigti, jog kai kurie žemaičių sukilimo vadai įsivaizdavo galimybę sukurti savarankišką Lietuvos valstybę. Tačiau J. Šimanovskio vyriausybės suformavimas nebūtinai reiškė, kad lietuviai siekia ko nors daugiau, negu teisės išsaugoti Lietuvos kaip unijos ar federacijos su Lenkija subjekto statusą.