Studijoms.lt

Referatai, konspektai

1830-1831m. sukilimas Lietuvoje

Autorius: Giedrė

1830-1831 m. sukilimas Lenkijos Karalystėje ir Lietuvoje buvo carizmo pavergtų tautų kova dėl laisvės. Sukilimas Lietuvoje turėjo ne tik tautinį, bet ir socialinį pobūdį, ir jis daug kuo skyrėsi nuo sukilimo Lenkijos Karalystėje. Jame dalyvavo taip pat dalis Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos gyventojų. 1830-1831 m. sukilimas turėjo europinės reikšmės, tai buvo to meto revoliucinio judėjimo ir kovos Europoje dalis.

1830 m. liepos 27-29 d. prancūzų revoliucija, nuvertusi Burbonų dinastiją, smogė visai Europos dvarininkiškajai reakcijai. Prancūzijoje valdžia atiteko buržuazijai. Buržuazinės revoliucijos pergalė ardė „Šventosios sąjungos“ sistemą, kuri rėmėsi legitinizmo principais.

Liepos revoliucija Prancūzijoje turėjo didelį atgarsį daugelyje Europos kraštų. Ji paskatino revoliucinį pakilimą Europoje, Europos tautų išsivadavimo kovą. Neaplenkė šie įvykiai ir Lietuvos. 1830 m. lapkričio 29 d. kilusio Lenkijos Karalystėje lenkų tautinio išsivadavimo sukilimo idėjų veikiama, 1831 m. sukilo ir Lietuva.

Sukilimo priežastys
1830 m. liepos 27-29 d. paryžiečiai nuvertė Burbonų monarchiją. Tų pačių metų rugpjūčio 25d. belgai sukilo prieš Olandijos viešpatavimą. Italijos ir Vakarų Vokietijos valstybėse kilo politiniai neramumai, kurie kai kuriose pastarosios valstybėse turėjo ir socialinį pobūdį.

Šiais įvykiais ir prasidėjo revoliucinis judėjimas prieš 1815 m. Vienoje Europos valstybių monarchų įvestą „Šventosios Sąjungos“ sistemą.

Rusijos imperijos vyriausybė su nerimu stebėjo įvykių eigą Vakarų Europoje. Nikolajus I nurodymu vyriausiame kariuomenės Štabe buvo ruošiami žygio į Belgiją ir Prancūziją planai. Carui rūpėjo Prūsijos ir Austrijos vyriausybių pritarimas ir parama šiai intervencijai. Pagal štabo planus intervencijoje į Belgiją ir Prancūziją turėjo dalyvauti ir Lenkijos Karalystės kariuomenė. Tačiau vyriausybės planus sužlugdė 1830 m. lapkričio 29 d. sukilimas Varšuvoje.

Žinios apie sukilimą pasiekė Vilnių ir Lietuvą gruodžio pradžioje. Lietuvos generalgubernatorius A. Rimskis- Korsakovas pirmą žinią apie sukilimą gavo gruodžio 5 d. iš Lietuvos Brastos pašto direktoriaus, gruodžio 3 d. išsiuntusio pranešimą Vilniun. A. Rimskis- Korsakovas tą pačią dieną pasiuntė carui pranešimą apie „Varšuvos maištą“.

Įvykiai Lenkijos Karalystėje atkreipė visų Lietuvos gyventojų dėmesį. Jie buvo netikėti ir nelaukti. Gruodžio viduryje Vilniaus gyventojai jau viešai kalbėjo apie lenkų kovą dėl laisvės.

Taigi sukilimas kilo, susiklosčius palankioms vidaus ir tarptautinėms sąlygoms. Lietuvoje jį paskatino caro valdžios politika, XIX a. trečiajame dešimtmetyje tapusi atvira reakcine. Gyventojai buvo nepatenkinti permainomis, įvykusiomis po 1795 m. Bajorija ir kiti privilegijuotieji luomai stengėsi atgauti politines teises, turėtąsias Žečpospolitos metais. Magnatai, dvarininkai, smulkioji bajorija ir inteligentija stengėsi atkurti buvusią Lietuvos-Lenkijos valstybę arba išsikovoti tokias pat teises, kokias turėjo Lenkijos Karalystė. Lietuvos valstietija dėjosi su bajorija bendron kovon prieš caro valdžią, tikėdamasi išsivaduoti iš socialinės ir tautinės priespaudos.

Sukilėlių valdžia ir kariuomenė

1831 m. sukilime jokios bendros visai Lietuvai valdžios iki generolo A. Gelgaudo vadovaujamos lenkų kariuomenės atvykimo nebuvo. Kiekviena apskritis turėjo savą sukilėlių valdžią ir karinę vadovybę.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->