Studijoms.lt

Referatai, konspektai

12-as Tarptautinis apskaitos standartas “Pelno mokesčiai”

Autorius: Deivydas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr.1606/2002

2002 m. liepos 19 d. dėl tarptautinių apskaitos standartų taikymo

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA, atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 95 straipsnio 1 dalį, atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą, atsižvelgdami į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę, laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos, kadangi:

2000 m. kovo 23 ir 24 d. Europos Vadovų Taryba Lisabonoje pabrėžė poreikį spartinti finansinių paslaugų vidaus rinkos sukūrimą, nustatyti 2005 m. kaip paskutiniuosius metus, kada turi būti įgyvendintas Komisijos Finansinių paslaugų veiksmų planas, ir paskatino imtis žingsnių, kad būtų lengviau palyginti viešai parduodamų įmonių finansines ataskaitas.

Siekiant prisidėti prie geresnio vidaus rinkos funkcionavimo turi būti reikalaujama, kad viešai parduodamos įmonės, rengdamos savo suvestines finansines ataskaitas, taikytų tuos pačius aukštos kokybės apskaitos standartus. Be to, svarbu, kad finansinėse rinkose veikiančių Bendrijos įmonių taikomi finansinės apskaitos standartai būtų priimami tarptautiniu mastu ir būtų išties visuotiniai. Tai reiškia vis didesnį šiuo metu tarptautiniu mastu naudojamų standartų suartinimą, siekiant nustatyti vienus visuotinus apskaitos standartus.

2000 m. birželio 13 d. Komisija paskelbė komunikatą „Dėl ES Finansinės apskaitos strategijos: kaip žengti pirmyn“, kuriame buvo pasiūlyta, kad visos Bendrijos įmonės, kuriomis viešai prekiaujama, rengtų suvestines ataskaitas pagal vieningus apskaitos standartus, t.y. pagal Tarptautinius apskaitos standartus (IAS) ne vėliau kaip nuo 2005 m.

Tarptautinius apskaitos standartus (IAS) rengia Tarptautinių apskaitos standartų komitetas (IASC), kurio tikslas – parengti vieningus visuotinus apskaitos standartus. Pertvarkydama IASC, 2001 m. balandžio 1 d. naujoji Valdyba vienu iš pirmųjų sprendimų pervadino IASC Tarptautine apskaitos standartų valdyba (IASB), o tarptautinės apskaitos standartus – tarptautiniais finansų apskaitos standartais (IFRS). Kai tik įmanoma ir jei šie standartai užtikrina finansinės atskaitomybės Bendrijoje skaidrumą ir palyginamumą, jie turi būti privalomi visoms Bendrijos įmonėms, kuriomis viešai prekiaujama.

Pasaulyje veikia Tarptautinių apskaitos standartų taryba – iš įvairių visuomeninių pasaulinių organizacijų sudaryta privati institucija.

TAS sudaro 41 standartas.

DĖSTYMAS
12 – asis Tarptautinis apskaitos standartas – PELNO MOKESČIAI

1. ĮSIGALIOJIMO DATA
Šis tarptautinis apskaitos standartas įsigalioja 1998 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedančių laikotarpių, finansinei atskaitomybei, išskyrus atvejus, nurodytus 91 paragrafe. Jei įmonė taiko šį standartą finansinei atskaitomybei, apimančiai laikotarpius, kurie prasideda prieš 1998 m. sausio 1 d., įmonė turi nurodyti, jog ji taikė šį standartą vietoj 12 TAS ,,Pelno mokesčių apskaita”, patvirtinto 1979 m.

2. APIBRĖŽIMAI
Šiame standarte vartojamos sąvokos:
Apskaitinis pelnas – laikotarpio grynasis pelnas ar nuostolis prieš atimant mokesčių sąnaudas.
Apmokestinamasis pelnas (mokesčių nuostolis) – laikotarpio pelnas (nuostolis), apskaičiuotas pagal mokesčių institucijos nustatytas taisykles, nuo kurio mokamas (atgaunamas) pelno mokestis.
Mokesčių sąnaudos (mokesčių pajamos) – bendra suma, įtraukiama nustatant laikotarpio grynąjį pelną ar nuostolį, atsižvelgiant į ataskaitinio laikotarpio mokestį ir atidėtuosius mokesčius.
Ataskaitinio laikotarpio mokestis – pelno mokesčio suma, mokama (atgaunama) nuo laikotarpio apmokestinamojo pelno (mokesčių nuostolio).

Atidėtųjų mokesčių įsipareigojimai – pelno mokesčių sumos, mokėtinos vėlesniais laikotarpiais nuo apmokestinamųjų laikinųjų skirtumų.
Atidėtųjų mokesčių turtas yra pelno mokesčių sumos, atgautinos vėlesniais laikotarpiais už:
a) įskaitomus laikinuosius skirtumus;

b) nepanaudotų mokesčių nuostolių perkėlimą; ir

c) nepanaudotų mokesčių kreditų perkėlimą.
Laikinieji skirtumai – skirtumai tarp turto ar įsipareigojimo apskaitinės vertės balanse ir to turto ar įsipareigojimo mokesčių bazės. Laikinieji skirtumai gali būti:
a) apmokestinamieji laikinieji skirtumai – laikinieji skirtumai, lemiantys apmokestinamas sumas, nustatant būsimų laikotarpių apmokestinamąjį pelną (mokesčių nuostolį), kai turto ar įsipareigojimo apskaitinė vertė atstatoma ar padengiama; arba
b) įskaitomi laikinieji skirtumai – laikinieji skirtumai, lemiantys įskaitytinas sumas, nustatant būsimų laikotarpių apmokestinamąjį pelną (mokesčių nuostolį), kai turto ar įsipareigojimo apskaitinė vertė atstatoma ar padengiama.
Turto ar įsipareigojimo mokesčių bazė yra suma, mokesčių reikmėms priskiriama tam turtui ar įsipareigojimui.

3. TIKSLAS
Šio standarto tikslas – nurodyti pelno mokesčių apskaitos tvarką. Pagrindinis pelno mokesčių apskaitos klausimas – kaip įtraukti į apskaitą:
a) turto (įsipareigojimų), parodytų įmonės balanse, apskaitinės vertės būsimą susigrąžinimą (apmokėjimą); ir
b) sandorių ir kitų ataskaitinio laikotarpio įvykių, parodytų įmonės finansinėje atskaitomybėje, poveikį ataskaitinio laikotarpio ir būsimiesiems mokesčiams.
Turto ar įsipareigojimo pripažinimui būdinga tai, kad finansinę atskaitomybę teikianti įmonė tikisi susigrąžinti ar apmokėti to turto ar įsipareigojimo apskaitinę vertę. Jei tikėtina, kad dėl tos apskaitinės vertės susigrąžinimo ar apmokėjimo būsimieji mokesčių mokėjimai padidės (sumažės), kai kitais atvejais toks susigrąžinimas ar apmokėjimas neturėtų įtakos mokesčiams, šis standartas reikalauja, kad įmonė parodytų, su tam tikromis ribotomis išimtimis, atidėtųjų mokesčių įsipareigojimą (atidėtųjų mokesčių turtą).
Šis standartas reikalauja, kad įmonė įtrauktų į apskaitą sandorių ir kitų įvykių poveikį mokesčiams taip pat, kaip ji įtraukia į apskaitą pačius sandorius ir kitus įvykius. Taigi pelno (nuostolio) ataskaitoje, kurioje pripažįstami sandoriai ir kiti įvykiai, parodomas ir visas su jais susijęs poveikis mokesčiams. Jei sandoriai ar kiti įvykiai pripažįstami tiesiogiai nuosavybėje, visas su jais susijęs poveikis mokesčiams taip pat pripažįstamas tiesiogiai nuosavybėje. Panašiai ir atidėtųjų mokesčių turto ir įsipareigojimų pripažinimas verslo jungimo metu turi įtakos prestižo ar neigiamo prestižo, atsirandančio sujungiant verslą, sumai.
Šis standartas taip pat taikomas atidėtųjų mokesčių turtui, atsirandančiam iš nepanaudoto mokesčių nuostolio ar nepanaudoto mokesčių kredito, pripažinti, pelno mokesčiui pateikti finansinėje atskaitomybėje ir informacijai, susijusiai su pelno mokesčiais, atskleisti.

4. UŽDAVINIAI
1. Nustatyti ar šio standarto tikslas – nurodyti pelno mokesčių apskaitos tvarką.
2. Parodyti ar naudojantis šiuo standartu įmonė įtraukia į apskaitą:
a) turto (įsipareigojimų), parodytų įmonės balanse, apskaitinės vertės būsimą susigrąžinimą (apmokėjimą); ir
b) sandorių ir kitų ataskaitinio laikotarpio įvykių, parodytų įmonės finansinėje atskaitomybėje, poveikį ataskaitinio laikotarpio ir būsimiesiems mokesčiams.
3. Nustatyti ar šis standartas reikalauja, kad įmonė įtrauktų į apskaitą sandorių ir kt.įvykių poveikį mokesčiams. Taip pat kaip ji įtraukia į apskaitą pačius sandorius ir kt.įvykius.
4. Nustatyti ar šis standartas taip pat taikomas atidėtųjų mokesčių turtui, atsirandančiam iš nepanaudoto mokesčių nuostolio ar nepanaudoto mokesčių kredito, pripažinti.
5. Nustatyti ar taikant šį standartą mokesčių sąnaudos (pajamos) turi būti pateiktos pelno (nuostolio) ataskaitoje.
6. Nustatyti ar šis standartas taip pat taikomas pelno mokesčiui pateikti finansinėje atskaitomybėje ir informacijai, susijusiai su pelno mokesčiais, atskleisti.

5. ATSKLEIDIMAS
Svarbūs mokesčių sąnaudų (pajamų) komponentai turi būti parodyti atskirai.

Mokesčių sąnaudų (pajamų) komponentai gali būti:
a) ataskaitinio laikotarpio mokesčių sąnaudos (pajamos);

b) visos praėjusių ataskaitinių laikotarpių mokesčių korekcijos, pripažintos tuo laikotarpiu;

c) atidėtųjų mokesčių sąnaudų (pajamų) suma, susijusi su laikinųjų skirtumų atsiradimu ir išnykimu;

d) atidėtųjų mokesčių sąnaudų (pajamų) suma, susijusi su mokesčių tarifų pasikeitimais ar papildomu apmokestinimu;

e) nauda, atsirandanti iš anksčiau nepripažinto praėjusio laikotarpio mokesčių nuostolio, mokesčių kredito ar laikinojo skirtumo, kuriuo mažinamos ataskaitinio laikotarpio mokesčių sąnaudos;

f) nauda, atsirandanti iš anksčiau nepripažinto praėjusio laikotarpio mokesčių nuostolio, mokesčių kredito ar laikinojo skirtumo, kuriuo mažinamos atidėtųjų mokesčių sąnaudos;

g) atidėtųjų mokesčių sąnaudos, atsirandančios iš atidėtųjų mokesčių turto nurašymo ar ankstesnio nurašymo panaikinimo pagal 56 paragrafą; ir

h) mokesčių sąnaudų (pajamų) suma, susijusi su tais apskaitos politikos pasikeitimais ir esminėmis klaidomis, į kuriuos atsižvelgiama nustatant laikotarpio grynąjį pelną ar nuostolį, laikantis leistino alternatyvaus būdo, pateikto 8 TAS ,,Ataskaitinio laikotarpio grynasis pelnas ar nuostolis, esminės klaidos ir apskaitos politikos pakeitimai”.

Atskirai turi būti nurodyta ir:
a) bendras ataskaitinio laikotarpio ir atidėtasis mokestis, susijęs su straipsniais, kuriais kredituojama nuosavybė ar kurie įrašomi į nuosavybę;
b) mokesčių sąnaudos (pajamos), susijusios su tuo laikotarpiu pripažintais ypatingaisiais straipsniais;
c) mokesčių sąnaudų (pajamų) ir apskaitinio pelno santykio paaiškinimas viena ar abiem šių formų:
i) skaitmeninis mokesčių sąnaudų (pajamų) ir apskaitinio pelno, padauginto iš taikomo mokesčio tarifo (tarifų), suderinimas, atskleidžiant ir taikomo mokesčio tarifo (tarifų) skaičiavimo pagrindą; arba

ii) skaitmeninis vidutinio galiojančio mokesčio tarifo ir taikomo mokesčio tarifo suderinimas, atskleidžiant ir taikomo mokesčio tarifo skaičiavimo pagrindą;
d) taikomo mokesčio tarifo (tarifų) pasikeitimų, palyginti su praėjusiu ataskaitiniu laikotarpiu, paaiškinimas;
e) įskaitomų laikinųjų skirtumų, nepanaudotų mokesčių nuostolių ir nepanaudotų mokesčių kreditų, kurių atžvilgiu balanse neatskleistas atidėtųjų mokesčių turtas, suma (ir pasibaigimo terminas, jei toks yra);
f) laikinųjų skirtumų, susijusių su investicijomis į dukterines įmones, filialus bei asocijuotas įmones ir dalimis bendrose įmonėse, kurių atžvilgiu nepripažinti atidėtųjų mokesčių įsipareigojimai, bendra suma;
g) kiekvienai laikinojo skirtumo rūšiai ir kiekvienai nepanaudotų mokesčių nuostolių ir nepanaudotų mokesčių kreditų rūšiai:
i) atidėtųjų mokesčių turto ir įsipareigojimų suma, pripažinta balanse kiekvienam pateikiamam laikotarpiui;
ii) atidėtųjų mokesčių pajamų ar sąnaudų suma, pripažinta pelno (nuostolio) ataskaitoje, jei ji nėra matoma iš balanse pripažintų sumų pokyčių; ir
h) nutraukiamosios veiklos mokesčių sąnaudos, susijusios su:
i) pelnu ar nuostoliu nutraukus veiklą; ir
ii) veiklą nutraukusios įmonės įprastinės veiklos pelnu ar nuostoliu per laikotarpį, kartu su atitinkamomis sumomis už kiekvieną pateiktą ankstesnį laikotarpį; ir
i) pelno mokesčio suma už įmonės akcininkams išmokėtus dividendus, kurie buvo pasiūlyti arba paskelbti prieš leidžiant skelbti finansinę atskaitomybę, tačiau nenurodyti šios atskaitomybės nuosavybės dalyje.
Įmonė turi nurodyti atidėtųjų mokesčių turto sumą ir jos pripažinimą pagrindžiančių duomenų pobūdį, jei:
a) atidėtųjų mokesčių turto panaudojimas priklauso nuo to, koks bus būsimo apmokestinamojo pelno perviršis, palyginti su pelnu, atsirandančiu iš esamų apmokestinamų laikinųjų skirtumų panaikinimo; ir
b) įmonė patyrė nuostolių ataskaitiniu ar praėjusiu laikotarpiu toje mokesčių jurisdikcijoje, su kuria susijęs atidėtųjų mokesčių turtas.

6. TAIKYMAS
1. Šis standartas turi būti taikomas pelno mokesčių apskaitai.
2. Pagal šio standarto kontekstą pelno mokestis apima visus vidaus ir užsienio mokesčius, kurie grindžiami apmokestinamuoju pelnu. Pelno mokesčiai apima ir mokesčius, tokius kaip pajamų mokestį, kuriuos moka dukterinė įmonė, asocijuota įmonė ar bendra įmonė nuo dalies, skiriamos finansinę atskaitomybę teikiančiai įmonei.
3. Šis standartas nesusijęs su vyriausybės subsidijų apskaitos metodais (žr. 20 TAS ,,Valstybės dotacijų apskaita ir valstybės paramos atskleidimas atskaitomybėje”) ar investiciniais mokesčių kreditais. Tačiau šis standartas taikomas laikinųjų skirtumų, galinčių atsirasti iš tokių subsidijų ar investicinių mokesčių kreditų, apskaitai.

7. MOKESČIŲ BAZĖ
Turto mokesčių bazė yra suma, kuri mokesčių reikmėms bus išskaičiuojama iš bet kokios apmokestinamos ekonominės naudos, kurią gaus įmonė, atstačius turto apskaitinę vertę. Jei ši ekonominė nauda nebus apmokestinama, turto mokesčių bazė bus lygi jos apskaitinei vertei.

Įsipareigojimo mokesčių bazė yra jo apskaitinė vertė, atėmus visas sumas, kurios būsimais laikotarpiais bus įskaitytos mokesčiams. Iš anksto gautų pajamų atveju atsirandančio įsipareigojimo mokesčių bazė yra jo apskaitinė vertė, atėmus visas pajamų, kurios nebus apmokestinamos būsimais laikotarpiais, sumas.

Kai kurie straipsniai turi mokesčių bazę, tačiau balanse nėra pripažįstami kaip turtas ir įsipareigojimai. Pavyzdžiui, tyrimų išlaidos pripažįstamos sąnaudomis nustatant apskaitinį pelną tuo laikotarpiu, kurį jos buvo patirtos, tačiau tik būsimuoju laikotarpiu jos gali būti įskaitomos nustatant apmokestinamąjį pelną (mokesčių nuostolį). Skirtumas tarp tyrimų išlaidų mokesčių bazės, kuris lygus sumai, mokesčių institucijų leidžiamai įskaityti būsimaisiais laikotarpiais, ir nuliui lygios apskaitinės vertės yra įskaitomas laikinasis skirtumas, sudarantis sąlygas atsirasti atidėtųjų mokesčių turtui.
Jei turto ar įsipareigojimo mokesčių bazė nėra iš karto aiški, pravartu prisiminti esminį principą, kuriuo grindžiamas šis standartas: įmonė turi, su tam tikromis ribotomis išimtimis, parodyti atidėtųjų mokesčių įsipareigojimą (turtą), jeigu tik turto ar įsipareigojimo apskaitinės vertės atstatymas ar padengimas padidintų (sumažintų) būsimus mokesčių mokėjimus, palyginti su tais, kokie būtų, jei toks atstatymas ar padengimas neturėtų mokestinių pasekmių. C pavyzdyje, kuris pateiktas po 52 paragrafo, iliustruojamos aplinkybės, kuriomis gali būti pravartu atsižvelgti į šį esminį principą, pavyzdžiui, kai turto ar įsipareigojimo mokesčių bazė priklauso nuo numatomo atstatymo ar padengimo būdo.

Konsoliduotoje finansinėje atskaitomybėje laikinieji skirtumai nustatomi lyginant šiose ataskaitose nurodyto turto ir įsipareigojimų apskaitines vertes su atitinkama mokesčių baze. Mokesčių bazė nustatoma remiantis konsoliduotų mokesčių deklaracija tose jurisdikcijose, kuriose tokia deklaracija pildoma. Kitose jurisdikcijose mokesčių bazė nustatoma pagal kiekvienos įmonės, esančios grupėje, mokesčių pajamas.

8. ATASKAITINIO LAIKOTARPIO MOKESČIŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ IR ATASKAITINIO LAIKOTARPIO MOKESČIŲ TURTO PRIPAŽINIMAS
Ataskaitinio laikotarpio mokestis už ataskaitinį ir ankstesnįjį laikotarpius turi būti pripažintas įsipareigojimu tiek, kiek jis neapmokėtas. Jei suma, jau sumokėta už ataskaitinį ir ankstesnįjį laikotarpius, viršija nesumokėtą už tuos laikotarpius sumą, perviršis turi būti parodytas kaip turtas.

Nauda, susijusi su mokesčių nuostoliu, kurį galima perkelti atgal ankstesniojo laikotarpio ataskaitinio laikotarpio mokesčiui atstatyti, turi būti parodyta kaip turtas.

9. ATIDĖTŲJŲ MOKESČIŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ IR ATIDĖTŲJŲ MOKESČIŲ TURTO PRIPAŽINIMAS

Apmokestinami laikinieji skirtumai

Visiems apmokestinamiems laikiniesiems skirtumams turi būti pripažintas atidėtųjų mokesčių įsipareigojimas, nebent atidėtųjų mokesčių įsipareigojimas kiltų iš:
a) prestižo, kuriam neįskaitoma amortizacija mokesčių reikmėms; arba
b) turto ar įsipareigojimo pirminio pripažinimo sandorio, kuris:
i) nėra verslo jungimas; ir
ii) sandorio metu neturi įtakos nei apskaitiniam pelnui, nei apmokestinamajam pelnui (mokesčių nuostoliui).
Tačiau kai apmokestinami laikinieji skirtumai susiję su investicijomis į dukterines įmones, filialus ir asocijuotas įmones bei dalimis bendrose įmonėse, atidėtųjų mokesčių įsipareigojimas turi būti pripažintas pagal 39 paragrafo reikalavimus.
Atidėtųjų mokesčių turtas, susijęs su visais įskaitomais laikinaisiais skirtumais, turi būti parodytas tiek, kiek tikėtina, kad bus gautas apmokestinamasis pelnas, kuriam bus galima panaudoti įskaitomą laikinąjį skirtumą, nebent atidėtųjų mokesčių turtas atsiranda iš:
a) neigiamo prestižo, kuris aiškinamas kaip atidėtosios pajamos pagal 22 TAS ,,Verslo jungimai“; arba
b) pradinio turto ar įsipareigojimo pripažinimo sandoryje, kuris:
i) nėra verslo jungimas; ir
ii) sandorio metu nedaro įtakos nei apskaitiniam pelnui, nei apmokestinamajam pelnui (mokesčių nuostoliui).
Atidėtųjų mokesčių turtas turėtų būti pripažintas perkeliant nepanaudotus mokesčių nuostolius ir nepanaudotus mokesčių kreditus tiek, kiek tikėtina, kad būsimaisiais laikotarpiais bus gautas apmokestinamasis pelnas, kurio atžvilgiu bus galima panaudoti nepanaudotus mokesčių nuostolius ir nepanaudotus mokesčių kreditus.
Įmonė turi pripažinti atidėtųjų mokesčių įsipareigojimą visiems apmokestinamiems laikiniesiems skirtumams, susijusiems su investicijomis į dukterines įmones, filialus ir asocijuotas įmones bei dalimis bendrose įmonėse, išskyrus tuos atvejus, kai patenkintos šios dvi sąlygos:

a) patronuojanti įmonė, investuotojas ar bendros įmonės dalininkas sugeba kontroliuoti laikinojo skirtumo išnykimo laiką; ir
b) tikėtina, kad laikinasis skirtumas neišnyks artimiausioje ateityje.
Įmonė turi pripažinti atidėtųjų mokesčių turtą visiems įskaitomiems laikiniesiems skirtumams, atsirandantiems iš investicijų į dukterines įmones, filialus bei asocijuotas įmones ir iš dalių bendrose įmonėse, tiek ir tik tiek, kiek tikėtina, kad:
a) laikinasis skirtumas išnyks artimiausioje ateityje;
b) bus gautas apmokestinamasis pelnas, kuriuo galima padengti laikinąjį skirtumą.

10. VERTINIMAS
Ataskaitinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimai (turtas) už ataskaitinį ir praėjusius laikotarpius turi būti vertinami tokia suma, kokią numatoma sumokėti mokesčių institucijoms (atgauti iš mokesčių institucijų), taikant mokesčių tarifus (ir mokesčių įstatymus), kurie buvo priimti ar iš esmės priimti balanso datą.
Atidėtųjų mokesčių turtas ir įsipareigojimai turi būti vertinami mokesčių tarifu, kuris, kaip tikimasi, bus taikomas laikotarpiui, kuriuo realizuojamas turtas ar padengiamas įsipareigojimas, remiantis mokesčių tarifais (ir mokesčių įstatymais), kurie buvo priimti ar iš esmės priimti balanso datą.
Atidėtųjų mokesčių įsipareigojimų ir atidėtųjų mokesčių turto įvertinimas turi parodyti mokestines pasekmes, kurias sukels būdas, kuriuo įmonė numato iki balanso datos atkurti ar padengti savo turto ir įsipareigojimų apskaitinę vertę.
Tai, kokiu būdu įmonė atstato (padengia) turto (įsipareigojimo) apskaitinę vertę, kai kuriose jurisdikcijose gali turėti įtakos:

a) mokesčių tarifui, taikomam tada, kai įmonė atstato (padengia) turto (įsipareigojimo) apskaitinę vertę; arba
b) turto (įsipareigojimo) mokesčių bazei, arba abiem šiems dalykams.
Tokiais atvejais įmonė vertina atidėtųjų mokesčių įsipareigojimus ir atidėtųjų mokesčių turtą, taikydama mokesčio tarifą ir mokesčio pagrindą, kuris atitinka numatomą atstatymo ar padengimo būdą.

A pavyzdys

Turto apskaitinė vertė yra 100, o mokesčių bazė – 60. Parduodant turtą, būtų taikomas 20% mokesčių tarifas, o kitam pelnui būtų taikoma 30% mokesčių tarifas.
Įmonė pripažįsta atidėtųjų mokesčių įsipareigojimą 8 (40, esant 20%), jei ji numato parduoti turtą ir toliau jo nenaudoti, o atidėtųjų mokesčių įsipareigojimą 12 (40, esant 30%), jei numato pasilikti turtą ir atstatyti jo apskaitinę vertę jį naudodama.
Atidėtųjų mokesčių turtas ir įsipareigojimai neturėtų būti diskontuojami.
Atidėtųjų mokesčių turto apskaitinė vertė turi būti tikrinama kiekvieno balanso datą. Įmonė turi sumažinti atidėtųjų mokesčių turto apskaitinę vertę tiek, kiek nėra tikėtina, jog bus pakankamai apmokestinamojo pelno, kuris leistų padengti visą atidėtųjų mokesčių turtą ar jo dalį. Visi sumažinimai panaikinami tiek, kiek tampa tikėtina, jog bus gauta pakankamai apmokestinamojo pelno.
Ataskaitinio laikotarpio ir atidėtųjų mokesčių pripažinimas
Sandorio ar kito įvykio mokesčių poveikio ataskaitinio laikotarpio ar atidėtiesiems mokesčiams apskaita atitinka paties sandorio ar įvykio apskaitą.

11. PELNO (NUOSTOLIO) ATASKAITA
Ataskaitinio laikotarpio ir atidėtieji mokesčiai turi būti pripažinti pajamomis ar sąnaudomis ir įtraukti į laikotarpio grynąjį pelną ar nuostolį, išskyrus atvejus, kai mokestis atsiranda iš:
a) sandorio ar įvykio, kuris pripažįstamas tiesiogiai nuosavybėje tuo pačiu ar kitu laikotarpiu;

b) verslo jungimo, įsigijimo atveju.
Dauguma atidėtųjų mokesčių įsipareigojimų ir atidėtųjų mokesčių turto atsiranda tada, kai pajamos ar sąnaudos įtrauktos ne tik į vieno laikotarpio apskaitinį pelną, bet ir į kito laikotarpio apmokestinamąjį pelną (mokesčių nuostolį). Atsirandantis atidėtasis pelnas pripažįstamas pelno (nuostolio) ataskaitoje. Pavyzdžiui, kai:
a) palūkanų, mokesčių už licencijas, patentus ir pan. ar dividendų įplaukos gaunamos pavėluotai ir įtraukiamos į apskaitinį pelną pagal laiko paskirstymą, laikantis 18 TAS ,,Pajamos” reikalavimų, tačiau į apmokestinamąjį pelną (mokesčių nuostolį) įtraukiamos grynųjų pinigų pagrindu; ir
b) išlaidos nematerialiajam turtui buvo kapitalizuotos pagal 38 TAS ,,Nematerialusis turtas” ir amortizuojamos pelno (nuostolio) ataskaitoje, tačiau mokesčių reikmėms buvo įskaitytos tada, kai buvo patirtos.
Atidėtųjų mokesčių turto ir įsipareigojimų apskaitinė vertė gali keistis, netgi jei susijusių laikinųjų skirtumų suma nesikeičia. Taip gali būti, pavyzdžiui:
a) pasikeitus mokesčių tarifams ar mokesčių įstatymams;
b) pakartotinai įvertinus atidėtųjų mokesčių turto atstatymo galimybę;
c) pasikeitus numatytam turto atstatymo būdui.
Atsirandantis atidėtasis mokestis pripažįstamas pelno (nuostolio) ataskaitoje, išskyrus atvejus, kai jis susijęs su straipsniais, kurie anksčiau buvo įrašyti į nuosavybę ar kuriais ji buvo kredituota.

STRAIPSNIAI, KURIAIS TIESIOGIAI KREDITUOTA NUOSAVYBĖ AR KURIE TIESIOGIAI ĮRAŠYTI Į NUOSAVYBĘ
Ataskaitinio laikotarpio mokestis ir atidėtasis mokestis turi būti tiesiogiai įrašomi į nuosavybę arba jais nuosavybė tiesiogiai kredituojama, jei tas mokestis yra susijęs su straipsniais, kuriais nuosavybė tiesiogiai kredituojama arba kurie tiesiogiai įrašomi į nuosavybę tuo pačiu ar kitu laikotarpiu.
Tarptautiniai apskaitos standartai reikalauja arba leidžia tam tikrais straipsniais tiesiogiai kredituoti nuosavybę ar tiesiogiai įrašyti juos į nuosavybę. Tokių straipsnių pavyzdžiai:
a) apskaitinės vertės pokytis, atsirandantis dėl nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų (žr. 16 TAS ,,Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai”) perkainojimo;

b) nepaskirstytojo pelno pradinio likučio pataisymas, atsirandantis dėl apskaitos politikos pakeitimo, taikomo retrospektyviai, arba esminės klaidos ištaisymo (žr. 8 TAS ,,Ataskaitinio laikotarpio grynasis pelnas arba nuostolis, esminės klaidos ir apskaitos
c) valiutų keitimo skirtumai, atsirandantys pertvarkant užsienio įmonės finansinę atskaitomybę (kita valiuta) (žr. 21 TAS ,,Užsienio valiutos kursų pasikeitimo įtaka rezultatams”); ir

d) sumos, atsirandančios pirmą kartą pripažinus nuosavybės komponentą sudėtinėje finansinėje priemonėje.

12. PATEIKIMAS
Mokesčių turtas ir mokesčių įsipareigojimai
Mokesčių turtas ir mokesčių įsipareigojimai turi būti pateikti atskirai nuo kito turto ir įsipareigojimų, esančių balanse. Atidėtųjų mokesčių turtas ir įsipareigojimai turi būti atskirti nuo ataskaitinio laikotarpio mokesčių turto ir įsipareigojimų.
Jei įmonė savo finansinėje atskaitomybėje atskiria trumpalaikį ir ilgalaikį turtą ir įsipareigojimus, atidėtųjų mokesčių turto (įsipareigojimų) ji neturi priskirti trumpalaikiam turtui (įsipareigojimams).

Užskaita

Įmonė turi užskaityti ataskaitinio laikotarpio mokesčių turtą ir ataskaitinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimus, jei ir tik jei ji:
a) turi pagal įstatymą įgyvendinamą teisę užskaityti pripažintas sumas; ir
b) ketina vienu metu padengti grynąjį turtą arba realizuoti tą turtą ir padengti įsipareigojimą.

Įmonė turi užskaityti atidėtųjų mokesčių turtą ir atidėtųjų mokesčių įsipareigojimus, jei ir tik jei:

a) įmonė turi pagal įstatymą įgyvendinamą teisę užskaityti ataskaitinio laikotarpio mokesčių turtą ataskaitinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimu; ir

b) atidėtųjų mokesčių turtas ir atidėtųjų mokesčių įsipareigojimai, susiję su pelno mokesčiais, tos pačios mokesčių institucijos nustatytais:
i) tai pačiai apmokestinamai įmonei; arba
ii) skirtingoms apmokestinamoms įmonėms, kurios ketina padengti grynuosius ataskaitinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimus ir turtą arba realizuoti turtą ir padengti įsipareigojimus vienu metu kiekvienu būsimuoju laikotarpiu, kuriuo numatoma padengti arba atgauti reikšmingas atidėtųjų mokesčių įsipareigojimų arba turto sumas.

13. MOKESČIŲ SĄNAUDOS
Mokesčių sąnaudos (pajamos), susijusios su įprastinės veiklos pelnu ar nuostoliu:

Mokesčių sąnaudos (pajamos), susijusios su įprastinės veiklos pelnu ar nuostoliu, turi būti pateiktos pelno (nuostolio) ataskaitoje.

IŠVADOS
12 – TAS „Pelno mokesčiai“ taikomas pelno mokesčių apskaitai. Pelno mokesčiai apima visus vidaus ir užsienio mokesčius, kurie grindžiami apmokestinamuoju pelnu. Taip pat pelno mokesčiai apima ir mokesčius, tokius kaip pajamų mokestis, kurį moka dukterinės įmonės, asociacijos įmonės ar bendros įmonės nuo dalies, skiriamos finansinę atskaitomybę teikiančiai įmonei.

Šis standartas taip pat taikomas laikinųjų skirtumų, galinčių atsirasti iš tokių subsidijų ar investicinių mokesčių kreditų, apskaitai. Standartas „Pelno mokesčiai“ įmonėms nurodo, kaip vesti pelno mokesčių apskaitos tvarką. Todėl, naudojantis šiuo standartu kiekviena įmonė žino, kad į apskaitą įtraukti būtina:

1. turto (įsipareigojimų), parodytų įmonės balanse, apskaitinės vertės būsimą susigrąžinimą (apmokėjimą); ir

2. sandorių ir kitų ataskaitinio laikotarpio įvykių, parodytų įmonės finansinėje atskaitomybėje, poveikį ataskaitinio laikotarpio ir būsimiesiems mokesčiams.

Šis standartas taikomas atidėtųjų mokesčių turtui pripažinti, kuris atsiranda iš nepanaudoto mokesčių nuostolio ar nepanaudoto mokesčių kredito. Ataskaitinio laikotarpio ir atidėtieji mokesčiai turi būti pripažinti pajamomis ar sąnaudomis ir įtraukti į laikotarpio grynąjį pelną ar nuostolį. Ataskaitinio laikotarpio mokestis ir atidėtasis mokestis turi būti tiesiogiai įrašomi į nuosavybę arba jais nuosavybė tiesiogiai kredituojama, jei tas mokestis yra susijęs su straipsniais, kuriais nuosavybė tiesiogiai kredituojama arba kurie tiesiogiai įrašomi į nuosavybę tuo pačiu ar kitu laikotarpiu.

Taikant šį standartą mokesčių sąnaudos (pajamos) susijusios su įprastinės veiklos pelnu ar nuostoliu, turi būti pateiktos pelno (nuostolio) ataskaitoje.

12 – TAS „Pelno mokesčiai“ taikomas pelno mokesčiui pateikti finansinėje atskaitomybėje ir informacijai, susijusiai su pelno mokesčiu, atskleisti. Todėl kiekviena įmonė, kuri taiko šį standartą pelno mokesčių apskaitos tvarką veda tvarkingai ir užtikrintai.

NAUDOTI IR CITUOTI INFORMACIJOS ŠALTINIAI
1. Interneto svetainė www.apskaitosinstitutas.lt

2. Interneto puslapis – europa.eu.int/eur-lex.

Rašykite komentarą

-->