Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vaikystės pasaulis B. Radzevičiaus romane “Priešaušrio vieškeliai”

Autorius: Vitalija

Broniaus Radzevičiaus romanas “Priešaušrio vieškeliai” yra vienas iš originaliausių ir reikšmingiausių kūrinių lietuvių literatūroje. Romanas yra savitas ne vien savo pasakojimo forma, kada charakteriai atskirai sukuriami, o pavaizduoti atskirų įvykių, aplinkos detalių dėka, bet yra įdomūs ir patys veikėjai, jų gyvenimai, mintys. Beveik pusė romano veikėjų yra vaikai – besiformuojančios, augančios asmenybės. Jų charakterių raidą nulemia vyresnieji žmonės – jų tėvai, giminės, kaimynai. Dar augančiam vaikui yra svarbu viskas, ką jis mato aplink save. Kas nėra aktualu suaugusiam žmogui, tas dažniausia užsifiksuoja jį stebinčio mažo vaiko pasąmonėje. Tai būna pačios smulkiausios detalės, įvykiai.

Dažnai romane pasirodantis vaikas yra Daukinčių Juzukas. Dar penkerių metų nesulaukęs, Juzukas jau buvo gyvenęs keliose šeimose. Nelaiminga našlaičio dalia ginė mažą vaiką iš namų į namus, kartais pasirodantis tėvas keldavo jį naktimis. Ir prie viso to šis vaikas jau baigia priprasti. Jis domėdavosi viskuo, kas jį supo, ir kai atėjo laikas važiuoti į jau tikruosius savo namus, Juzukas abejoja. Jis nori būti miestietis, nors mielai sugrįžtų į namus, todėl mums nelabai suprantamas šio mažo vaiko mąstymas. Skaitydami kūrinį, mes negalime nesistebėti, koks įdomus, paslaptingas ir nenuspėjamas vaikų pasaulis. Iš kur kyla įvairūs klausimai, kur jie išmoko vieno ar kito dalyko. Ir net nesusimąstom, kad mokukla buvo aplinka, kurioje jie auga, žaidžia. Mažųjų poelgiai yra nenuspėjami, jų eigos negalima nustatyti iš anksto. Labai yra keista, kad tik vienas Juzukas pastebi mašinistą ir visai netikėtai paklausia, ko jis toks liūdnas. Jis kalba su mašinistu visai kaip suaugęs ir kaip lygus su lygiu. Tik vienas Juzukas sugeba pastebėti, kad mašinistas “labai labai toli nuo kažko”. O suaugusieji negali pasakyti, iš kur tokios mintys vaiko galvoje, kodėl jis taip paklausė. Mes per dažnai nuvertiname vaikus sakydami, kad jis dar per mažas, jis dar vaikas. Bet tai yra neteisinga mažųjų atžvilgiu. Juk suaugę – taip pat vaikai, tik žaidžia kitokiais, sudėtingesniais žaislais ir kalba “protingesniais” žodžiais. Broniaus Radzevičiaus romane vaizduojami kaimo vaikai. Juos nuolat supa gamta, gyvūnai. Jie yra užaugę pasaulyje, kuris yra mažiau civilizuotas, bet kartu ir mažiau sugadintas. Šie vaikai moka pastebėti ne tik gamtos grožį, bet ir darbo. Juzukas atsimena savo mirusią motiną. Jo prisiminimuose ji sunkiai dirba. Vėliau Juzukas stebi dirbančią tetą Vizgirdienę. Nors ir mažas būdamas, Juzukas sugeba mylėti. mes galime sakyti, kad vaiko meilė – tai tik jo fantazijos vaisius, bet taip nėra. Ką jaučia Juzukas tai mažai mergaitei, yra labai gražu. Jo pirmoji meilė visiškai nesiskiria nuo jausmo, kurį patiria jau paauglio Juozo širdis Nijolei. Tai argi mes galime ignoruoti vaikus, jų nuomonę savo darbuose, buityje? Jie yra netgi pranašesni už mus. Vaikų akys yra įžvalgesnės. Juzukas Konstantienės gryčioje, kur yra tik nereikalingi, seni daiktai, pastebi daug daugiau. Dulkelės, apšviestos saulės spindulių, jam tampa gyvos. Šio vaiko akyse viskas atgyja. “Ir trūkinėja tie spinduliai, skambėdami lyg įtemptos stygos. Nukerti, tačiau bemat susijungia ir vėl…” Kaip keista, kad mes einame į mokyklą nuo septynerių metų. Jau po poros metų mums pradeda nusibosti. Juzukas, dar nieko nesimokęs, domisi pusbrolio laboratorija, atomais, elektronais. Skaito knygas, ieško atsakymų į įvairius klausimus. Romane vaizduojami gana savarankiški vaikai. Juzukas vienas eina naktį ieškoti tėvo. Jis stovi ant kalvelės, kad tėvas jį pamatytų ir kad neįkristų į kokią pusnį. Juzukas dar mažas, bet pastebi blogąsias ir gerąsias tėvo savybes, gerbia jį, bet kartu ir teisia už gėrimą, namų nežiūrėjimą. Vaikai gelbsti suaugusius, suaugę – vaikus. Šis vaikiškas pasaulis susipina su suaugusių. Jie vienas per kitą atsikartoja, mainosi. Vaikystė – svarbiausias etapas žmogaus gyvenime. Joje padedami pamatai viskam, kas vėliau bus įgyvendinama. Ji nuolat atsikartoja gyvenime. Kiekvienam įvykiui dabartyje galima išvesti paralelę vaikystėje. Gal todėl B.Radzevičius tiek dėmesio skiria vaikams. Jų asmenybės karta, poelgių impulsyvumas parodo, kokia yra jį supanti aplinka: tėvai, giminės, kaimynai.

Rašykite komentarą

-->