Studijoms.lt

Referatai, konspektai

“Anykščių šilelis”

Autorius: Aušra

“Anykščių šilelis”

A.Baranausko poema “Anykščių šilelis”, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras šimtas metų tebejaudina daugiaprasme metafora “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus.

Lietuvių literatūrai “Anykščių šilelis” – pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis – amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse – nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora. Poetas įvardino ne tik Anykščių šilelio genezę, bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti tautos savimonę. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes.

Poetinio žodžio išgryninimo požiūriu poemai neprilygo joks kitas A.Baranausko kūrinys, nekalbant jau apie visos to meto lietuvių poezijos kontekstą. Poetas surado žodžių ir vaizdų, rodos, nenusakomai dvasinei būsenai atkurti. Ją gali išreikšti nebe kasdienė kalba, bet poezijos kerai. Tai ne tik žodžiams nepaklūstanti, bet ir paties žmogaus viduje nesuvokiama dvasios pilnatvė.

A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu.

Liesdamas lietuvių poezijoje visai naują dvasinių išgyvenimų ir jausmų sritį, poetas abstrakčioms sąvokoms reikšti nesigriebė naujadarų ar vertinių iš kitų kalbų, bet kūrybiškai naudojosi liaudies žodyno ištekliais.

Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė.Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę. Šventų girių – pagonybės židinių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų, liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kurio negalima pateisinti jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu.

Poema “Anykščių šilelis” yra ne tik poeto

kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa. pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys. Poema buvo parašyta per dvejas vasaros atostogas (1858 – 1859). “Anykščių šilelis” parašytas silabine eilėdara, rytų aukštaičių tarme. Pirmą kartą buvo išspausdintas L.Ivinskio 1860 ir 1861 m. kalendoriuose, Jurkšo Smalaūsio slapyvardžiu. Pirmasis atskiras “Anykščių šilelio” leidimas išėjo Vilniuje 1905m.

Miškas šiuolaikiniam žmogui – tai tik paprastų medžių plotas. Pažvelkime į praeitį. Prieš šimtus metų tas medžių plotas buvo pati garbingiausia ir švenčiausia vieta. Čia augo nepaprasti medžiai – šventi ąžuolai. Ir tada Lietuva buvo galinga: toli už Dauguvos ir už Dunojaus siekė Lietuvos valdos. Lietuvos kunigaikščių klausė rusai, latviai, prūsai ir pikti totoriai. Žmonės tada buvo laisvi ir turtingi. Kol miškas gyvavo, gyvavo ir lietuviai. Miškas išnyko, o kartu su juo žlugo lietuvių tauta.

Mūsų laimei, visada turėjome švyturių, rodančių kelią į ateitį. Išryškėjo didelė asmenybė, suprantanti miško svarbą žmogui ir visai tautai – Antanas Baranauskas. Jis paliko lietuviams nepaprastai nuostabų veikalą Anykščių šilelis”. Tai vienas iš didžiausių lietuvių literatūros kūrinių, atskleidžiančių gamtos grožį ir žmogaus likimą.

ANYKŠČIŲ ŠILELIO” PRASMĖ

Ši poema – tai vienas žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Poetas parodė, kad ir lietuvių kalba nėra prastesnė už kitas. Atskleidė senovės Lietuvos legendas ir prislėgtos lietuvių liaudies skriaudas, lietuvių kalbos turtingumą, Lietuvos krašto ir savo mėgstamo Anykščių šilelio gamtos grožį. Kūrinio pirmoji dalis parašyta 1858 m., o antroji, prasidedanti žodžiais Ai būdavo, būdavo…” -1859 m. A. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Poetas parodė, kad ir lietuvių kalba tinka poezijai. Anykščių šilelyje” atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę 1863 m. sukilimo išvakarėse su jos prieštaravimais, su baudžiavos ir carinės priespaudos išvarginto žmogaus lūkesčiais. Anykščių šilelis” yra originalus veikalas, išaugęs iš lietuviškos aplinkos, iš tragiškos Lietuvos padėties.

A. Baranauskas savo poemoje parodė, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Ypač lietuviams labai didelę reikšmę turėjo miškai. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejutęs nei alkio, nei šalčio. Jos teikė medžiagą pastogei. Miškas lietuvį gynė nuo priešų, jam davė reikalingų gyvenimui dalykų, bet labiausiai miškas veikė lietuvį, jį ramindamas, guosdamas.

Iš žmogaus ir miško santykių iškyla senovės lietuvių charakterių dorybės – darbštumas, tvarkingumas, kūrybinis darbas ir laisvės meilė. Miškas žmogų gelbėjęs ne tik buitines reikmes tenkindamas, bet ir karų metais. Marui nusiaubus kraštą, jis ryžęsis didžiulei aukai. Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai suvokiamos gamtos jėgos. Gamtos reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save ir pagal savo paveikslą juos sudvasino. Istoriniuose raštuose ne kartą minimas senovės lietuvių miškų garbinimas. Pagarba buvo apgaubti ir šventųjų ąžuolynų likučiai Anykščių šilelyje, senieji ąžuolai.

A. Baranauskas pirmasis lietuvių literatūroje atskleidė žmogaus ir gamtos bendravimą, sunkiai suvokiamus ir dar sunkiau nusakomus vidinius jo ryšius su gamta. Vaizduodamas miško peizažą, A. Baranauskas tartum perkėlė jį į žmogaus sielą, paryškindamas jo šviesos ir šešėlių kontrastus bei kontūrus. Anykščių šilelyje” gamtos fone iškyla žmogaus portretas. Jame atsispindi vidinis žmogaus pasaulis, didelė, tauri ir kūrybinga asmenybė. Tai A. Baranauskas iškėlė naujas liaudies žmogaus charakterio ypatybes – jo dvasines, estetines, kūrybines galias, kurios skatino žmogų ne vien protestuoti ar kovoti, bet ir mąstyti.

Anykščių šilelis” – tai kūrinys, vaizduojąs ne tik gamtą. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poemoje tapomi vien senovės Lietuvos miškų vaizdai. Iš tikrųjų ši tema susipina su viso krašto baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančios liaudies likimo tema. Senovės Lietuvos girių vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto meilė, pasididžiavimas savo tėvyne, liaudies žmonėmis ir jų kūryba.

Poeto sielvartas dėl didžiausio Lietuvos turto – girių niokojimo perauga į protestą dėl krašto pavergimo, dėl žmogaus beteisiškumo. Lietuvos girių likimas poemoje yra neatskiriamas nuo visą kraštą ištikusių istorinių, socialinių negandų. Ne tik mišką, bet ir žmones alino, trypė karai ir marai, ugnis ir geležis. Tie miškai buvę tokie dideli, kad net pageltęs rudenio lapas pavasarį žalio susilaukdavęs. Žmonės, besiginda mi nuo bado, tuos miškus išskynė. Tačiau lietuvis, nuo amžių prie miško pripratęs, negalėjo plikuos plotuos nurimti, ir vėl žmonės užveisė šilelį. Džiaugės Anykščiai savo šileliu, jį mylėjo, nei vieno medelio nekirto, tik svetima valdžia, atėmusi iš žmonių šilelį, varė žmones miško kirsti. Ir šiandien liko šie kalnai kelmuoti, ašaromis aplaistyti, giesme apdainuoti.

Didingais senovės miškų vaizdais poetas tarsi idealizuoja ir pačią senovės Lietuvą. Šilelio likimas – tai visos Lietuvos likimas. Šilelio iškirtimas, tai lyg žmonijos sunaikinimas. Koks yra lietuvis be miško? Tai tarsi žmogus be sielos…

Rašykite komentarą

-->